Pastato fasadas - tai ne tik jo puošmena ir svarbiausias išvaizdą lemiantis elementas, bet ir pirmasis apsauginis sluoksnis, atlaikantis permainingas oro sąlygas. Todėl itin svarbu, kad tiek pasirinktos medžiagos, tiek atlikti darbai būtų kokybiški ir apgalvoti. Fasadui tenka didelė atsakomybė: jis suteikia pastatui individualų charakterį ir pirmiausia patraukia akį, todėl pigiausias sprendimas ne visada yra geriausias.
Namo sienų apdailos būdai gali būti įvairūs, priklausomai nuo siekiamo efekto. Kai kuriems pastatams reikalingos lengvos ir orui pralaidžios medžiagos, pavyzdžiui, mediniams namams. Kitiems svarbios izoliacinės savybės, ypač vėjuotose ir šaltose vietovėse. Tretiems svarbiausias vaidmuo tenka didesniam fasado atsparumui nešvarumams, pavyzdžiui, jei namas stovi miesto centre, kur didelis automobilių srautas. Pavyzdžiui, vis populiarėjančios medinės apdailos sprendimai suteikia pastatui šiuolaikiškumo, o dekoratyvinės, įvairių spalvų klinkerio ar akmens masės plokštės leidžia sukurti išskirtinį fasadą.
Fasadų tipai ir jų ypatybės
Architekto Vitalijaus Avreicevič teigimu, yra du pagrindiniai fasadų tipai: tinkuojamas ir ventiliuojamas.
Tinkuojamas fasadas
Kalbant apie tinkuotus fasadus, pastebima, kad norint, jog toks fasadas atrodytų gražiai, reikia apgalvoti daug dalykų. Ne kiekvienam namui toks fasadas tinka, visgi tinko apdaila pasirenkama labai dažnai, nes ji paprastai įrengiama ir yra pigesnė nei ventiliuojamas fasadas. Tam, kad tinkuotas fasadas atrodytų gražiai, pats namas turi būti kažkuo išskirtinis - tada visiškai užtenka fasadą padengti viena medžiaga ir jis atrodys puikiai. Tačiau jei tūris paprastas, namas neišskirtinės architektūros, tada tinkuotas fasadas gali atrodyti pigokai. Tinkas laikomas praktiška medžiaga, tačiau nereikia pamiršti, kad ir tinkuotą namą reikės bent kartą per 3-5 metus nuplauti. Jeigu planuojate namą tinkuoti baltai, o jis stovi šalia miško, reikėtų rinktis specialų, samanoms ir kerpėms atsparesnį tinką. Dar vienas svarbus niuansas: tinkas gerai tinka mūriniam namui dėl jo konstrukcijos (lyginant su karkasiniu). Mūrinis namas stabilesnis, mažiau juda, todėl mažesnė tikimybė, kad tinkas greitai sutrūkinės.
Tinkuojamiesiems fasadams svarbus ne tik patvarumas ir atsparumas oro sąlygoms, bet ir estetika bei spalvų pasirinkimas. Spalva, tekstūra ir bendras apdailos vizualus vaizdas turi būti patrauklus, nes tai pirmasis dalykas, į ką žmonės atkreipia dėmesį pamatę namą. Tinko faktūra, naudojant šiuolaikines technologijas, gali būti labai įvairi, o spalvų gausa leidžia išsirinkti tinkamiausią variantą. Vertinant kainos elementą, tinkas yra viena pigiausių fasado apdailos medžiagų. Deja, tinkas nėra itin ilgaamžis sprendimas ir prie tokio fasado visuomet reikės sugrįžti su remonto, apdailinimo darbais.
Vėdinamieji fasadai, palyginti su nevėdinamaisiais, yra brangesni: atsižvelgiant į medžiagas, jų įrengimas gali kainuoti nuo 15 proc. brangiau nei analogiškų nevėdinamųjų. Įrengiant nevėdinamąjį fasadą, užtenka termoizoliacinės medžiagos, tinko ar kitų apdailos priemonių, ir darbas baigtas. Vėdinamajam fasadui, be minėtų priemonių, dar reikia ir karkaso, paliekant oro tarpui tarp termoizoliacinės medžiagos ir apdailos priemonių. Karkasas gali būti medinis, tačiau dažniausiai dėl priešgaisrinių reikalavimų arba patvarumo pasirenkamas metalas: plienas arba aliuminis, kas yra papildomos išlaidos.
Specialistai beveik vieningai vėdinamuosius fasadus įvardija kaip energiškai efektyvesnius už nevėdinamuosius. Tokios vertinimo priežasties yra paprasta: per tam tikrą laiką termoizoliaciniame sluoksnyje kondensuosis vandens garai dėl skirtingų temperatūrų lauke ir namo viduje. Dėl šios priežasties termoizoliacinė medžiaga įdrėksta ir praranda savo šilumines savybes. Vanduo yra apie 15 kartų laidesnė šilumai medžiaga nei statyboje naudojamos įprastinės šilumą izoliuojančios medžiagos. Taigi, įrengus vėdinamą oro tarpą, kondensatas tiesiog greičiau pasišalina. Tačiau dabar, ištobulinus tinkuojamųjų fasadų hidrofobiškas apdailos medžiagas, šis argumentas praranda savo pirmumą.
Labai svarbu, kad apdailos medžiagos ne tik leistų drėgmei pasišalinti iš vidaus, bet ir neįgertų jos iš išorės. Kuo sausesnės sienos, tuo sveikiau fasadui. Tinkuojamuosiuose fasaduose drėgmės problema labai susijusi ir su termoizoliacijai naudojama medžiaga. Rekomenduojama rinktis sistemas, kurių medžiagos dėl hidrofobiškų priedų sumažina vandens įgertį paviršiuje, o garams leidžia laisvai pasišalinti, todėl drėgmė nesikaupia.
Vėdinamojoje sistemoje oro cirkuliacija vyksta natūraliai: fasado apačioje padaromos nedidelės angos, pro kurias į paliktą tarpą patenka oras. Šalta lauko oro masė kontaktuoja su šiltesniu šiltinimo medžiagos paviršiumi, sušyla ir kyla į viršų; pro viršuje paliktas angeles oras išstumiamas, o apačioje vėl skverbiasi naujas. Vykstant natūraliai oro apykaitai siena geriau vėdinasi ir greičiau džiūsta. Tačiau tai nereiškia, kad vėdinamasis fasadas atstoja kondicionierių, nes pastato atitvaros neatlieka vidaus ventiliacijos funkcijų.
Pirmiausia reikia tinkamai paruošti sienas. Darbo daugiau, jeigu pasirenkama tinkuojamoji (nevėdinamoji) lauko sienų apdaila. Ypač svarbu, kad prieš tinkavimą sienos būtų sausos, išlygintos, nugruntuotos, nuo jų pašalintos įvairios apnašos. Vėdinamąjį fasadą išlyginti paprasčiau nei tinkuojamąjį. Jeigu žadama tinkuoti didelį plotą, dažniausiai rekomenduojama padaryti deformacines siūles, kad pastatui judant ar dėl atmosferos poveikio sienų apdaila neįtrūktų. Tačiau ir tinkuojamajame fasade, kaip ir vėdinamajame, galima išvengti deformacinių siūlių, pasirenkant statybinius mišinius su specialiais priedais - elastomerai, kurie padeda sumažinti įtempį.
Tinkuojamoms sienoms, kaip ir vėdinamoms, svarbios tos pačios savybės - šilumos išsaugojimas ir nedegumas. Sistemos tiekėjai turi parengę tam tinkamus medžiagų variantus. Norint užtikrinti kokybę, reikia rinktis pilną sistemą, paženklintą CE ženklu ir turinčią Europos ar Lietuvos techninį liudijimą.
Įrengiant vėdinamąjį fasadą, būtina gerai pritvirtinti termoizoliacines medžiagas: jos visada turi standžiai priglusti prie šiltinamo paviršiaus. Nesvarbu koks - vėdinamasis ar tinkuojamasis - fasadas, nuolat daroma klaida: šiltinimo medžiagos plokštės paviršius nepilnai padengiamas klijuojamuoju mišiniu, kuris užmetamas „pyragėlių“ forma. Taip susilpnėja sukibimas ir gali susisukti nesutvirtinti plokščių galai. Gaisro atveju susidariusiuose tuneliuose esantis oras (deguonis) tik paskatina liepsnos plitimą.
Ne mažiau nei fasado apšiltinimas svarbus ir tinkamas langų įstatymas. Juos reikia perkelti į šiltinimo sluoksnį. Dažnai, ypač renovuojant senus pastatus, matyti, kad šiltinama tik pati siena, o išsikišančios dalys, pavyzdžiui, sijos, ant kurių įrengiami balkonai, arba pačios balkonų plokštės, nešiltinamos. Tokiu būdu susiformuoja šilumos tilteliai, kurie ne tik didina pastato energijos nuostolius, bet ir sudaro sąlygas konstrukcijos peršalimui. Dar viena svarbi ir sudėtinga pastato vieta - cokolis. Būtent šio mazgo šiltinimas dažnai būna nesandarus ir nesudaro vientiso apvalkalo.
Bene dažniausiai statybininkai, šiltindami angokraščius, susiduria su pastorėjusių sienų problema. Tai ypač aktualu, jeigu namas renovuojamas. Dėl priklijuotų polistireninio putplasčio ar mineralinės vatos plokščių siena gali išsipūsti tiek, kad jeigu nėra keičiami langai, termoizoliacinis sluoksnis ima dengti lango rėmą, todėl apšiltinti angokraščių atrodo praktiškai neįmanoma. Tačiau statybinės technologijos žengia pirmyn ir jau išrastos bei naudojamos specialios juostos, kurias galima užklijuoti tokiose vietose.
Daugiabučių renovacijos metu langų angokraščių problema yra didelis iššūkis rangovams, mat ne visi langai vienodi, ne visi keičiami ir galų gale dėl to, kad langai paliekami laikančiojoje sienos dalyje. Pats geriausias sprendimas - perkelti visus langus į šiltinimo sluoksnį ir angokraščių problemos neliks. Jei taip daryti nenorima, galima rinktis nebent plonesnį termoizoliacinės medžiagos sluoksnį, tačiau efektas iš tokio šiltinimo bus mažas.
Jeigu fasadą nuspręsta rinktis nevėdinamąjį, vadinasi, nereikia palikti oro tarpo. Tinkavimo darbų negalima atlikti žiemą, esant žemesnei nei 5 laipsnių temperatūrai, taip pat lyjant, sningant ir net plieskiant saulei, nes tiesioginiai spinduliai gali pernelyg staigiai išdžiovinti tinką.
Jeigu pasirinktas brangesnis, bet energiškai efektyvesnis vėdinamojo fasado variantas, būtina paruošti vietą oro tarpui ir karkasą, ant kurio bus tvirtinama apdaila. Dažniausiai vėdinamojo fasado karkasui pasirenkamos metalinės konstrukcijos. Medinės konstrukcijos šilumos atžvilgiu yra geresnės, mat medis kur kas mažiau laidus šalčiui, taigi praktiškai toks karkasas neleidžia susidaryti šilumos tilteliams. Tačiau dažnai norai neatitinka poreikių. Medinių karkasų neretai atsisakoma dėl to, kad įrengiant juos neišlaikomi priešgaisriniai reikalavimai. Kartais fasadams naudojamos sunkios medžiagos, pavyzdžiui, keraminės ar natūralaus akmens plokštės. Tačiau tokios medžiagos ir jų tvirtinimo sprendimai kainuoja itin daug, kaip ir itin lengvos aliuminio plokštės, todėl retai pasitaiko, kad karkasui reikėtų atlaikyti labai didelį svorį.
Kalbant apie pastato sienų estetinius aspektus, specialistų manymu, pranašesni yra tinkuojamieji, nevėdinamieji fasadai. Dažų spalvą jiems įmanoma parinkti tiksliai tokią, kokios norite. Panašiai ir su tinko faktūra, kuri šiuolaikinių technologijų dėka gali būti pati įvairiausia. Tačiau net ir vėdinamąjį fasadą galima įrengti taip, kad jo apdailai būtų galima rinktis ne plokštes, o tinkuoti tinkamą paviršių. Pavyzdžiui, apšiltinus pastatą paliekamas oro tarpas, o toliau vėl mūrijama sienelė, kuri tinkuojama įprastai arba paliekama kaip apdailinis mūras.
Vis dėlto dažniausiai vėdinamajam fasadui pasirenkamos plokštės arba lentelės iš fibrocemento, akmens masės, medienos ar plastiko ir kitų medžiagų. Šiais laikais nevertėtų sukti galvos dėl pernelyg mažo pasirinkimo. Pavyzdžiui, vien fibrocementinių plokščių yra penkios rūšys ir apie 100 galimų standartinių spalvų variantų.
Egzistuoja požiūris, kad pasirinkimo galimybes riboja temperatūros poveikis. Esą kas galvoja apie ilgaamžiškumą ir laikosi technologijos, nesirinks tamsios spalvos dažų ar dekoratyvinio tinko. To priežastis - pernelyg dideli paros temperatūrų skirtumai. Dieną tamsus fasadas stipriai įkaista, o vakare - atšąla, todėl gali trūkinėti. Tamsios spalvos tinkuotos sistemos sugeria daugiau saulės spindulių, todėl dėl temperatūros svyravimų atsiranda papildomų deformacijų armuojamajame ir apdailos sluoksniuose. Dėl per aukštos tinko temperatūros apdailos sluoksnyje vyksta įvairūs tempimo procesai, provokuojantys įtrūkius. Todėl patariama dažyti spalvomis, kurių HBW indeksas yra didesnis nei 25 procentai. HBW indeksas nusako tam tikrai spalvai būdingą šviesos atspindžio laipsnį ir rodo, kiek fasado tinkas sugeria iš saulės gaunamos šilumos. Dažniausiai patariama vengti tamsių atspalvių, ypač kai termoizoliacinė medžiaga - polistireninis putplastis. Šios medžiagos deformacijos dėl temperatūros smarkiai skiriasi nuo cementinių medžiagų. Šviesios spalvos atsparesnės ir blukimui. Jeigu namą nudažysite tamsia spalva, per keletą metų, ypač pietinėje pusėje, pastebėsite, kad spalva nuo intensyvios saulės nubluko, taigi norėdami nepriekaištingo fasado, turėsite vėl investuoti į jo perdažymą.
Vis dėlto, nereiktų pernelyg sureikšminti tinko spalvos ir faktūros. Geriau sutelkti dėmesį į medžiagų kokybę ir patikimumą, technologiją, kontroliuoti darbo kokybę ir technologijos laikymąsi.
Fibrocementinių plokščių paviršius yra itin atsparus aplinkos poveikiui. Tokias plokštes dažnai renkasi prekybos centrų, komercinių pastatų statytojai, modernizuojamų daugiabučių gyventojai, kurie ieško patikimo, mažiausiai priežiūros reikalaujančio fasado. Fibrocementinių plokščių paviršiuje nesusidaro statiniai krūviai, taigi jomis dengti fasadai nepritraukia dulkių, jų nereikia specialiai plauti net kai pastatas yra arti judrios gatvės. Pastaroji problema - pažaliavimas, atsirandantis dėl grybelių, samanų ir kt. kenkėjų poveikio - būdinga ir vėdinamiesiems, ir tinkuojamiesiems fasadams. Tai ypač susiję su apdailai naudojamų medžiagų sudėtimi ir kokybe. Pavyzdžiui, tinkuojamiesiems fasadams patariama rinktis priemones, kuriose yra specialių biologinių priedų, saugančių sienas nuo biologinės apkrovos, pelėsio, grybelių, samanų ir dumblių sukeliamų pažeidimų.
Fibrocementinės plokštės, pavyzdžiui, Equitone Pictura ir Natura Pro, taip pat turi antigrafitinį sluoksnį. Tai reiškia, kad užpurškus itin agresyvių grafičio dažų, fasadą galima nuvalyti valikliais, nesugadinant plokštės originalaus paviršiaus, mat dažai į apsauginę dangą neįsiskverbia ir jos nepažeidžia. Ši savybė turėtų būti ypač aktuali miesto gyventojams, kur pastatų sienų gražinimas grafičiais yra gana dažnas reiškinys. Nuo chuliganų fasadas nukenčia ir kitaip: dažnas vaizdas, kai tinkas sudaužytas, ištrupėjęs gabalais.
Fasadų apdailos medžiagos
Šiandien rinkoje galima rasti labai platų fasado apdailos medžiagų pasirinkimą, leidžiantį sukurti patikimus ir tikrai gražius fasadus: plokštės, betonas, fasado plytelės ir kitos apdailos medžiagos. Prieš nuspręsdami, koks bus namo fasadas, turėtumėte atkreipti dėmesį į apdailos medžiagų savybes ir nuspręsti, kokį fasado dizainą galiausiai norite pasirinkti.
Fasadų apdaila plokštėmis (dailylentės)
Iš pradžių dailylentėmis buvo vadinamos medinės lentos, prikaltos prie sienų taip, kad kiekvienas viršutinis sluoksnis kabojo virš apatinio ir vanduo lengvai riedėjo žemyn. Šiandien dailylentės sąvoka įgavo platesnę prasmę - šias plokštes imta vadinti namo fasado dekoravimu medinėmis, metalinėmis ar vinilo plokštėmis.
Medinės dailylentės
Fasadų apdaila medinėmis plokštėmis užtikrina gerą izoliaciją ir yra laikoma ekologiška apdailos medžiaga. Tokio tipo apdailai dažniausiai naudojama ąžuolo, kedro ar pušies mediena. Viena vertus, tokia privataus namo fasado apdaila yra ilgaamžė ir atspari oro sąlygoms, tačiau iš kitos pusės reikalauja ir daugiau priežiūros. Taigi, fasado medienos plokštėms reikalingas kasmetinis cheminis apdorojimas, apsaugantis kenkėjų. Taip pat svarbu paminėti, jog medinis fasadas su laiku labai stipriai pakinta, t.y. pakeičia savo spalvą. Todėl medinį fasadą nuolatos reikės alyvuoti, dažyti ar kitais būdais atgaivinti spalvą.
Metalinės dailylentės
Labai praktiška privačių ir komercinių namų fasadų apdailos medžiaga yra metalinės fasadų plokštės, kurios tarnauja labai ilgai ir nereikalauja jokios priežiūros, išskyrus retkarčiais - valymą. Blizgantis namo fasadas, apdailintas metalinėmis plokštėmis, atrodo itin moderniai ir patraukliai, ypač derinant su tokiomis šiltomis apdailos medžiagomis kaip mediena ir akmuo. Paprastai šioms plokštėms gaminti naudojamas aliuminis arba plienas.
Klinkerinės plytelės
Norint sukurti jaukią išvaizdą ir įvairius raštus, klinkerinės plytos ir plytelės yra puiki fasado apdailos medžiaga. Ši medžiaga yra gana patvari, nereikalaujanti priežiūros ir užtikrinanti gerą izoliaciją. Namo fasado apdaila plytomis visada atrodo patikimai ir patraukliai - nesenstanti klasika. Klinkerinės plytelės yra viena labiausiai paplitusių fasado apdailos medžiagų Lietuvoje. Dažnu atveju tai netgi tampa šios fasado apdailos medžiagos trūkumu - visiem jau po truputį ima atsibosti plytų vaizdas ant namo.
Akmens fasado apdaila
Plyta ir akmuo yra brangiausios privačių namų fasadų apdailos medžiagos. Be didelių pinigų, akmuo iš Jūsų pareikalaus ir rimtų investicijų. Fasadų apdaila akmeniu yra gana sudėtingas ir ilgas procesas. Tuo pačiu namas su akmens apdaila atrodo prašmatniai ir elegantiškai bei puikiai dera prie bet kokios aplinkos.
Fasado apdaila betonu
Vakarų šalyse fasadų apdaila betonu tampa vis populiaresnė. Tokių namų išvaizda atrodo labai šiuolaikiškai, moderniai ir stilingai. Betonas tobulai dera su medžiu, taip dar labiau pabrėždamas jo grožį. Šiais laikais vis labiau populiarėja ir betono imitacijų plokštės.
Fasado apdaila akmens masės plytelėmis
Fasado apdaila iš akmens masės plytelių yra be abejonės vienas praktiškiausių ir ilgaamžiškiausių sprendimų. Akmens masės plytelių įgeriamumas nesiekia net 0,5%, todėl uždaros plytelių poros garantuoja ilgesnį plytelių tarnavimo laikotarpį. Akmens masės fasado plytelės nebijo UV spindulių, neblunka, nekeičia savo spalvos. Būtent šios savybės garantuoja, jog fasado remontuoti tikrai nereikės praėjus penkiems ar dešimt metų. Vertinant akmens masės plytelių charakteristikas svarbu paminėti, jog akmens masės plytelės yra atsparios šalčiui ir terminiams šokams. Kitas plytelių privalumas yra tai, jog galima rinktis iš labai daug skirtingų dizainų - tiek imituojančių akmenį, medį, betoną. Todėl iš principo galite sukurti kokį tik norite fasado vaizdą naudojant paprasčiausias plyteles.
Fasadų priežiūra ir ilgaamžiškumas
Geriausia fasado apdaila yra ta, kuri užtikrina tinkamą apsaugą nuo oro sąlygų. Tai yra pagrindinis dalykas, į kurį turėtumėte atsižvelgti rinkdamiesi apdailos medžiagą savo namo fasadui. Iš tų medžiagų, kurios atitinka ilgaamžiškumo reikalavimus, rinkitės tą, kurią lengviausia montuoti, kuri reikalauja minimalios priežiūros, yra atspari drėgmei ir užtikrina gerą izoliaciją.
Nors dauguma taupydami namus besistatančių neretai fasado apdailą nustumia į paskutinę vietą ir palieka namo sienas netvarkytas - tiesiog plikus blokelius ar plytas, specialistai sako, kad jeigu taupant pinigus nesutvarkytas fasadas paliekamas metams dvejiems, jam nieko blogo nenutiks. Tačiau ilgesnį laiką juo nepasirūpinti - nuodėmė, mat šią namo dalį bene labiausiai veikia atmosfera ir jos pokyčiai.
Tinkamai suprojektuotos ir sumontuotos fasadinės sistemos tarnauja ilgai: gamintojai garantuoja, kad vėdinamos sistemos tarnaus iki 30 metų, tinkuotos - iki 25 metų be papildomo remonto. Žinotina, kad reikalavimai šilumos izoliacinėms medžiagoms, naudojamoms tinkuotiems ir vėdinamiems fasadams, skiriasi. Tinkuotiems fasadams svarbu atsparumas sluoksnių atsiskyrimui ir didelis pralaidumas garams, nepažeidžiantis natūralios difuzijos per pertvaros konstrukciją. Vėdinamuose fasaduose šilumos izoliacinis sluoksnis yra atviras oro tarpui: kai pluoštinės medžiagos tankis per mažas, pluoštas gali būti išpūstas. Bet kokios klaidos lemia fasado ilgaamžiškumą mažinančių defektų susidarymą.
Siekiant gerinti fasadų kokybę, didinti apsaugines funkcijas ir ilgaamžiškumą, būtina laikytis techninių reglamentų ir fasadinių sistemų gamintojų rekomendacijų.
Apie fasado šiltinimą ir apdailą.
Užsakovai atliktų darbų garantijas gauna tik tada, jei kreipiasi į autorizuotus rangovus. Pagal statistiką, daugiausia defektų atsiranda dėl nekokybiško montavimo. Jis sumažina fasadinių sistemų eksploatacijos laiką. Siekiant to išvengti, reikia rinktis kokybiškas, fasadų apdailai skirtas medžiagas. Kokybiškos medžiagos yra ne lemiamas, bet būtinas veiksnys. Kadangi daugiasluoksnė fasado sistema veikia kaip viena visuma, o kiekvienas sluoksnis atlieka savo uždavinį, svarbus ir medžiagų tarpusavio suderinamumas pagal atitinkamus parametrus. Tinkuotiems fasadams tai yra pralaidumas garams ir cheminis suderinamumas. Vėdinamų fasadų elementams svarbu, kad jie būtų suderinami pagal šiluminę deformaciją ir elektrocheminį atsparumą. Įvertinus šiuos reikalavimus, galima teigti, kad geriausia rinktis autoritetingų gamintojų gaminius, nes tokių sistemų sudėtinės dalys patikrintos dėl suderinamumo ir kokybės.