Europos Sąjungoje socialinė įtrauktis ir socialinės apsaugos reformos yra kertinis siekis, kurį stiprina ir išsamiai reglamentuoja Europos socialinių teisių ramstis, jo veiksmų planas bei įvairios iniciatyvos. Tarp jų ypatingą vaidmenį atlieka Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija ir Vengrija - regionai, kuriuose socialinė nelygybė gali skirtingai pasireikšti priklausomai nuo nacionalinio konteksto ir istorinių skirtumų. Šio straipsnio tikslas - išnagrinėti, kaip Rytų ir Vidurio Europos šalys suvokia ir kovoja su socialine nelygybe, kokie veiksniai lemia jos sukuriamas socialines ribas, ir kokios priemonės labiausiai įtakoja žmonių gyvenimo kokybę.
Socialinių teisių ramstis ir jo įtaka regionui
Europos socialinių teisių ramstis - tai švyturys, rodantis kelią tvirtos socialinės Europos link. Jame išdėstyti 20 principų, užtikrinančių deramoms, sklandžiai veikiančioms darbo rinkoms ir gerovės sistemas. Socialinės apsaugos ir įtraukties srityje ypač svarbūs trečiojo Ramsčio skyriuje išdėstyti principai. Ramstis skatina tokias iniciatyvas kaip vaiko garantijos sistema, minimalių pajamų įvedimas aktyviai įtraukti, kovos su benamyste platformą ir kt. Visos šios priemonės dalinai tiesiogiai liečia ir regionų socialinę infrastruktūrą, įskaitant vaikus, neįgaliuosius ir benamius.
Regiono socialinės politikos tikslai iki 2030 metų
Veiksmų plane įtvirtinti trys pagrindiniai tikslai, derantys su JT darnaus vystymosi tikslais: užimtumas, suaugusiųjų švietimas ir skurdo mažinimas. Tikslai siekia diskontuoti skurdo riziką - iki 2030 metų sumažinti žmonių, patiriančių skurdą ar socialinę atskirtį, skaičių bent 15 mln., įskaitant bent 5 mln. vaikų. Be to, numatyta toliau stiprinti socialinę įtrauktį bei įgalinti žmones įtraukti į darbo rinką. Tačiau regionui tenka sunki užduotis - pažangos tempą lemia skirtinga šalių iššūkių areno, demografija ir užimtumo struktūra.
Ekonomikos gaivinimas, įgūdžių plėtra ir socialinė apsauga
Komandos kūrėjos akcentuoja, kad ekonominę atsigavimą ir švietimo reformą turi lydėti socialinės taisyklės, užtikrinančios kartų solidarumą, darbo vietų kūrimą ir galimybes visiems. Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, nepaisant skirtingų priemonių kovoti su šešėline ekonomika, mokesčių surinkimas išlieka žemas, o socialinė nelygybė išlieka viena iš didžiausių ES. Reikšminga yra ir demografinė perspektyva: dirbančiųjų skaičius mažėja, todėl būtina užtikrinti aukštos kokybės švietimą ir įgūdžių atnaujinimą. Taip pat didelis dėmesys skiriamas moterų užimtumui, jų skurdui ir pensijoms - ši sritis gali turėti įtakos platesniems socialiniams klausimams.
- Švietimo srityje būtina pasiekti, kad kasmet bent 60% suaugusiųjų dalyvautų mokymuose; tikslai apima ilgalaikį investavimą į profesinį mokymą ir įgūdžių atnaujinimą.
- Inovacijų politika yra būtina ekonominiam augimui, tačiau Lietuvoje ji atrodo fragmentuota - reikia vieningos strategijos ir koordinacijos tarp mokslinių tyrimų, inovacijų ir verslo paramos programų.
- Sveikatos apsauga Lietuvoje lėtai giliasi į vadinamąją pirminę sveikatos priežiūrą bei prevenciją, o brangus gydymas ligoninėse iškreipia socialinę lygybę.
Socialinė nelygybė kaip socialinis konstruktas: nuomonės ir požiūriai
Daktorinė studija rodo, kad socialinės nelygybės suvokimas regione glaudžiai susijęs su bendru šalies konteksto vertinimu. Kuo geriau vertinamas šalies kontekstas, tuo mažiau pastebima socialinė nelygybė. Tyrimai taip pat atskleidžia skirtingas interpretacijas: Estijoje, Lietuvoje ir Čekijoje vyrauja funkcionalistinis požiūris, Latvijoje - nepotistinis, o Lenkijoje ir Vengrijoje - mišrios kilmės požiūrio forma, apibūdinama kaip subendrintas socialinės nelygybės dimensijas atitinkanti nuostata.
Realiosios problemos: skurdas, nedarbas ir atotrūkiai
Dauguma priemonių, išryškintų Ramstyje, sutelkta į poreikį mažinti skurdą ir didinti įtraukimą, tačiau demografiniai pokyčiai ir pandemijos padariniai sustiprino ir socialinę atskirtį. Per pastarąjį dešimtmetį 91 mln. žmonių ES patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką (2019 m. duomenys), o apie 22,2 proc. vaikų gyveno skurdžiuose namų ūkiuose. Dėl COVID-19 ženkliai pablogėjo nedarbo lygis, ypač tarp žemos kvalifikacijos darbuotojų, jaunimo ir migrantų.
.tagimg>Infografika: skurdo rizikos pokyčiai Europoje (2010-2020)Žmogiškojo kapitalo svarba regionui
Didelis dėmesys skiriamas įgūdžių plėtrai ir švietimui: pradiniam švietimui, mokymams vyresniame amžiuje bei profesionaliam mokymui. Siekiama, kad 2019 m. jaunimo nedarbo rodikliai ir mokymosi nebuvimas sumažėtų, o suaugusiųjų dalyvavimas formaliuose mokymuose padidėtų iki 60-80 proc. iki 2030 m. Tačiau regionas susiduria su iššūkiais - nemaža dalis suaugusiųjų nebendradarbiauja mokymosi procesuose dėl įvairių socialinių ar ekonominių barjerų.
| Renginio tikslai | Įgyvendinimo sritys | Numatomas poveikis |
|---|---|---|
| Užimtumo didinimas | Darbo rinkos įgūdžiai, mokymai, inovacijos | Padidėjęs užimtumas ir socialinis teisingumas |
| Įgūdžių atnaujinimas | Suaugusiųjų mokymas, profesinis mokymas | Geresnė darbo lankstumas ir persikvalifikavimas |
| Skurdas ir socialinė atskirtis | Socialinės apsaugos reformos, vaikų garantijos | Mažesnis pažeidžiamumas ir didesnė įtrauktis |
Valstybių lygio planavimas ir tarptautinės gairės
ES socialinių reikalų įgyvendinimas grindžiamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonėmis ir 2021-2027 m. daugiamete finansine programa. Dauguma priemonių laikosi keturių kryptių: socialinis ramstis, švietimas, įgūdžiai, darbo rinkos įpročių reformos ir investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Lietuvos ataskaitos analizėje pabrėžiamas žemų mokesčių surinkimo trūkumas ir socialinių nelygybių didėjimas be nuoseklių reformų. Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijoje pastebimi skirtingi socialinės įtraukties požiūriai, kurie gali stiprinti ar silpninti regionalinį progresą.
Etiniai ir ateities iššūkiai
Klimato kaita, skaitmenizacija ir demografiniai pokyčiai kaita regiono socialinę politiką. 2030 m. tikslų įgyvendinimas priklauso nuo tautos partnerių, regionų ir pilietinės visuomenės įsitraukimo bei ES lėšų naudojimo efektyvumo. Svarbiausia - užtikrinti kartų solidarumą, kurio tikslas - suteikti galimybes visiems, išlaikant aukštą socialinę apsaugą.
Regiono problemų įžvalgos iš Lietuvos perspektyvos
Lietuvoje būtina sustiprinti mokesčių sistemą, mažinti šešėlinės ekonomikos dalį ir didinti socialinį įtraukimą. Prioritetai - aukštos kokybės švietimas, investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir inovacijų politikos suvienijimas; taip pat - gerinti sveikatos priežiūros sistemą ir skelbti veiksmingas skurdo mažinimo priemones. Tyrimai rodo, kad socialinė nelygybė yra vienas iš didžiausių ES iššūkių, todėl būtina koordinuoti nacionalinę politiką su ES ramstiniu, siekiant užtikrinti platesnį įtraukimą ir tvarų augimą.
Specialūs istoriniai ir socialiniai veiksniai
Vertinant šalies kontekstą, svarbu įvertinti demografinius pokyčius, gyventojų pajamų nelygybę, sveikatos priežiūros prieinamumą ir ugdymo kokybę. Taip pat svarbu analizuoti, kaip šalies teritorinės ypatybės ir regioniniai skirtumai įtakoja socialinę įtrauktį bei galimybes įsidarbinti. Gyvenimo sąlygos, socialiniai ryšiai ir psichologinė gerovė - visi šie aspektai yra įtraukti į platesnį socialinių nelygybių tyrimą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose regiono šalyse.