Ugnikalniai: Kai Žemės gelmės veržiasi į paviršių

Ugnikalnis, dar kitaip vadinamas vulkanu, yra kalnas su krateriu, pro kurį iš Žemės gelmių veržiasi magma, akmenys, pelenai ir dujos. Šie gamtos reiškiniai yra neatsiejama planetos reljefo ir klimato formavimo dalis, veikiantys kaip tarsi perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį.

Ugnikalnių išsiveržimo pobūdis ir išmetamos medžiagos glaudžiai susijusios su geologine aplinka. Jie veikia ne tik sausumoje, bet ir vandenynų bei jūrų dugne, o jų egzistavimas neapsiriboja vien Žeme - ugnikalnių aptinkama ir kitose Saulės sistemos planetose.

Kur susidaro ugnikalniai?

Dauguma ugnikalnių formuojasi ties tektoninių plokščių sandūromis, vadinamosiomis destruktyviosiomis pakraščiais. Kai susiduria vandenyninė ir žemyninė tektoninės plokštės, sunkesnė vandenyninė plokštė palenda po žemynine. Dėl mantijos karščio ji pradeda tirpti, o susidariusi magma veržiasi aukštyn, formuodama ugnikalnius.

Ugnikalniai taip pat kyla ir konstruktyviuosiuose pakraščiuose - vietose, kur plokštės tolsta viena nuo kitos, atverdamos kelią magmai iš gelmių. Tokie procesai matomi Atlanto vidurio kalnagūbryje ir Didžiajame riftiniame slėnyje.

Dar viena svarbi ugnikalnių susidarymo vieta - karštieji taškai. Tai sritys, kur iš Žemės gelmių kylantys magmos srautai pradegina plutą.

Ugnikalnių klasifikacija ir tipai

Ugnikalniai klasifikuojami pagal įvairius parametrus:

• Aktyvumas: aktyvūs, snaudžiantys (miegantys) ir užgesę. Aktyviu laikomas ugnikalnis, išsiveržęs istoriniais laikais. Snaudžiantys - išsiveržę priešistoriniais laikais, bet ne seniau kaip holoceno epochoje (paskutinius 10-11 000 metų). Jei išsiveržimas vyko dar seniau, ugnikalnis laikomas užgesusiu. Tačiau ši klasifikacija nėra visiškai tiksli, nes nėra visuotinai sutariama dėl „istorinio laikotarpio“ trukmės, o įvairių tipų ugnikalnių išsiveržimų dažnumas skiriasi.
• Išsiveržimo pobūdis: skiriami Plinijaus tipo, Havajų tipo ir kiti.
• Išmestos medžiagos kiekis: pavyzdžiui, supervulkanai.
• Išsiveržimo produktai.
• Vieta: povandeniniai, poledyniniai.
• Pavojingumas.

Pagal formą ugnikalniai skirstomi į:

• Stratovulkanai: aukšti, kūgio formos kalnai su statiais šlaitais ir audringais išsiveržimais, iš kurių išmetama daug piroklastinių medžiagų. Jų lava klampi, todėl srautai kaupiasi ant šlaitų. Dauguma stratovulkanų aukštesni nei 2500 m ir iškyla subdukcijos zonose.
• Vulkaniniai skydai: jų lava labai karšta ir takia, todėl srautai teka dideliais atstumais, o šlaitai būna nuolaidūs. Didžiausias Žemėje vulkaninis skydas yra Mauna Loa Havajuose.
• Šlako kūgiai (vulkaniniai kūgiai): susidaro energingai išmetant daug smulkių šlako gabalų ir piroklastinių uolienų, formuojant stačiašlaičius kūgius.
• Plyšiniai ugnikalniai: jų anga yra ne apvali, o kelių metrų pločio ir iki kelių kilometrų ilgio plyšys. Lava iš jo liejasi ramiai.
• Kalderos: susidaro, kai lavos išsiveržimas ištuština magmos židinį, ir ugnikalnis įgriūna į susidariusią ertmę.
• Lavos kupolai: susidaro, kai klampi, daug silicio turinti lava lėtai suteka atgal į kraterį, sudarydama kupolo formos kamštį.
• Bazalto dangos: didelio masto bazaltinės lavos išsiveržimai, dengiantys didelius plotus.
• Vulkaniniai kompleksai: ugnikalniai, turintys kelių ugnikalnių požymius.

Ugnikalnių išsiveržimo mechanizmas ir produktai

Pagrindinė jėga, kelianti lavą aukštyn, yra dujų slėgis. Žemės mantijoje esančios ištirpusios dujos, sumažėjus slėgiui, pradeda plėstis, virsta burbuliukais ir veržiasi į paviršių, kartu nešdamos lavą. Magmoje esančių dujų slėgis taip pat auga, kai magma vėsta ir kristalizuojasi.

Išsiveržimo pobūdis priklauso nuo dujų kiekio ir magmos klampumo. Klampi magma su daug dujų lemia energingą išsiveržimą su dideliu kiekiu kietųjų produktų. Jei lava neklampi, dujos lengvai ištrūksta, o lava veržiasi ne taip galingai.

Ugnikalnių išsiveržimo produktai skiriasi savo agregatine būviu, chemine sudėtimi ir temperatūra. Vulkaninės dujos dažniausiai sudarytos iš druskos rūgšties, fluoro rūgšties, sieros dioksido, sieros trioksido, sieros vandenilio, anglies monoksido, vandenilio, azoto, metano, amoniako, boro rūgšties ir anglies dioksido. Lavoje ištirpusių dujų yra žymiai mažiau.

Pagrindiniai išsiveržimo tipai:

• Plinijaus tipo: liejasi dideli lavos kiekiai, milžinišku greičiu išmetamos dujos ir daug piroklastinės medžiagos. Pelenai gali pasiekti dešimčių kilometrų aukštį.
• Havajų tipo (efuzinis): skysta bazinė lava išsilieja ramiai arba trykšta fontanais, be sprogimų.
• Strombolio tipo (mišrusis): gana skysta lava, nedidelis išsiveržimas, dažni sprogimai išmeta dujas, pelenus, vulkanines bombas.
• Kupoliškasis tipas (ekstruzinis): labai klampi magma išstumiama virš kraterio, stingdama suformuoja vulkaninį kupolą.
• Hidrovulkaniniai (hidrovulkanai): vyksta sekliuose vandenyse, išsiveržimus lydi sprogimai dėl vandens virtimo garais.

Ugnikalniai pasaulyje

Ugnikalniai daugiausia susitelkę aktyviuose tektoninių plokščių pakraščiuose, ypač Ramiojo vandenyno Ugnies žiede. Tačiau jų aptinkama ir kitose pasaulio vietose.

Havajų salos

Havajų salynas yra puikus vulkaninių skydų pavyzdys. Čia įsikūręs Havajų ugnikalnių nacionalinis parkas, apimantis tokius žymius ugnikalnius kaip Mauna Loa ir Kilauea. Kilauea yra vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje, jo išsiveržimai dažni ir gali tęstis ilgus metus.

Vietiniai havajiečiai ugnikalnius laiko šventomis vietomis, o svarbią vietą jų mitologijoje užima deivė Pele, kurios buveine laikomas Kilauea.

Pietų Amerikos ugnikalniai

Pietų Amerika yra vulkaniškai aktyvus regionas, ypač Andų kalnų ruože. Žymiausi ugnikalniai yra Llullaillaco (Čilės ir Argentinos pasienyje), Kotapaksis (Ekvadore), vienas aktyviausių pasaulyje, ir Karisimbi (Ruandos ir Kongo DR pasienyje).

Afrikos ugnikalniai

Afrikoje išsiskiria Kilimandžaras Tanzanijoje - aukščiausias Afrikos kalnas, sudarytas iš trijų ugnikalnių kūgių. Taip pat svarbūs yra Kenija (Kenijoje), Ras Dašanas (Etiopijoje) ir Tubkalio kalnas (Maroke).

Kiti regionai

Ugnikalnių aptinkama ir kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Indonezijoje (Krakatau), Italijoje (Vezuvijus, Etna), Japonijoje (Fudži) ir kitur.

Ugnikalniai kitose planetose

Ugnikalniai nėra vien Žemės planetai būdingas reiškinys. Jų aptinkama ir kitose Saulės sistemos planetose:

• Venera: apie 90 % jos paviršiaus dengia bazaltas, liudijantis intensyvius vulkaninius procesus.
• Marsas: čia iškilęs aukščiausias Saulės sistemos kalnas - Olimpas, užgesęs vulkaninis skydas.
• Jupiterio palydovas Ijo: pasižymi aktyviausiais vulkaniniais procesais visoje Saulės sistemoje, dėl stiprių potvynių ir Jupiterio magnetinių laukų.
• Saturno ir Neptūno palydovai: čia fiksuojama kriovulkaninė veikla, kai trykšta sušalusių dalelių srautai.

tags: #kuriose #ploksciu #vietose #susudaro #ugnikalniai