Mediniai namai, ypač karkasiniai, pastaruoju metu tampa vis populiaresni dėl savo privalumų: greitos statybos, ekonomiškumo ir aukštų energinių savybių. Nors kartais dar pasitaiko nuomonė, kad „medinis - tai trumpam“, iš tiesų kokybiškai pastatytas ir prižiūrimas karkasinis namas gali stovėti dešimtmečius ar net šimtmečius. Ilgaamžiškumas prasideda nuo geros kokybės medienos ir tinkamos apsaugos nuo aplinkos veiksnių, o ypač svarbi yra drėgmės kontrolė. Tinkama hidroizoliacija karkasinio namo pamatuose yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių pastato ilgaamžiškumą ir apsaugantį medines konstrukcijas nuo puvimo ir grybelio.
Nors kartais dar pasitaiko nuomonė, kad „medinis - tai trumpam“, iš tiesų kokybiškai pastatytas ir prižiūrimas karkasinis namas gali stovėti dešimtmečius ar net šimtmečius. Medinio namo tarnavimo laikas labai priklauso nuo to, kaip gerai jis apsaugotas nuo drėgmės, vabzdžių ir kitų aplinkos veiksnių.
Kodėl hidroizoliacija pamatuose yra kritiškai svarbi?
Betoniniai pamatai, net ir tinkamai paruošti, gali pritraukti ir perduoti drėgmę į medines konstrukcijas. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur gruntinio vandens lygis gali būti aukštas, o kritulių kiekis - ženklus. Jei medienos kontaktas su pamatu nėra tinkamai izoliuotas, drėgmė kyla į viršų kapiliariniu būdu, paversdama medieną puvimo, grybelio ir netgi kenkėjų židiniu. Ilgaamžiškumas prasideda nuo geros kokybės medienos.
Ypač svarbi vieta - medienos kontaktas su pamatais. Prieš montuojant pirmąją sienų dalį (murlotą), ant pamato viršaus būtina įrengti hidroizoliaciją - bituminę ar polimerinę tarpiklę, kuri neleidžia drėgmei kilti iš betono į medieną.
Hidroizoliacijos medžiagos ir jų pasirinkimas
Praktikoje egzistuoja daug medinių pastatų, stovinčių ir šimtmečius - pavyzdžiui, JAV esantis Fairbanks House (pastatytas ~1640 m.) ar net 600-1000 metų senumo medinės šventyklos Azijoj. Statybų metu svarbu neleisti, kad karkasas permirktų. Jei mediena per ilgai stovi po atviru dangumi ir sušlampa, džiūdama ji gali mėlynuoti, atsiranda puvimo ir grybelio rizika. Karkasiniams namams, kaip ir kitiems pastatams, pamato hidroizoliacijai gali būti naudojamos įvairios medžiagos. Dažniausiai pasirenkamos bituminės arba polimerinės dangos.
Viena iš populiarių ir efektyvių hidroizoliacijos medžiagų yra prilydoma bituminė danga, pavyzdžiui, stikloramo pagrindo P-3,5 (storis 3mm, pagr.stiklumas 90 gr.), dengta smulkiu smėliu. Tokia danga, tinkamai prilydyta, užtikrina tvirtą ir ilgalaikę apsaugą nuo drėgmės. Apatinis smalos sluoksnis dažnai padengtas plėvele, kurią reikia nulupti prieš lydant. Prilydžius dangą, ji tampa stabili, neslankioja, ir yra daug tvirtesnė bei storesnė už paprastą išvyniojamą ruberoidą, tad tikėtina, jog ji bus ilgaamžiškesnė ir patvaresnė.
Taip pat galima naudoti tepamąją hidroizoliaciją. Ji turėtų būti praskiestą tirpikliu, kad taptų taksesnė, lengviau teptųsi ir greičiau išdžiūtų. Originali mastika dažnai tepasi sunkiai ir džiūsta ilgai. Greičiau storesnį sluoksnį padaryti tepant kiek praskiestą (1:10, 2:10) hidroizoliacinę mastiką. Tačiau reikia įvertinti, kad prie bituminės mastikos gana sunkiai limpa kitos medžiagos. Vėliau tai gali sukelti problemų, kai bus tepama garo izoliacinė mastika, su kuria bus sandarinamas rostverkas. Tepamos hidroizoliacijos privalumas tas, kad ji tikrai nepajudės, kai bus pradedama montuoti sieną. Trūkumas - tenka palaukti, kol ji išdžius.
Juostinės hidroizoliacijos privalumas tas, kad ją paklojus iš karto galima montuoti karkasą. Tačiau montuojant karkasą juosta gali pasislinkti, susilamdyti, suplyšti.
Tinkama mediena ir jos apsauga
Karkasui rekomenduojama naudoti sausą, džiovintą, kalibruotą medieną. Geriausia, jei mediena ne žemesnės kietumo klasės nei C24. Gali būti pušis ar eglė. Mediena turi būti ne tik sausa, bet ir impregnuota - antiseptikais apsaugota nuo pelėsio, grybelių ir kenkėjų, tokių kaip medžio kinivarpos. Taip pat rekomenduojama šioje vietoje naudoti impregnuotą medieną.
Vienas iš karkasinės statybos prietarų, kad užsandarinta mediena pūva. Tai netiesa, nes sandarinimo plėvelės laidžios garams. Daug svarbiau parinkti tinkamą medieną. Yra kelios alternatyvos: Pirkti padžiovintą medieną, impregnuoti ir pjauti statybos vietoje. Pirkti sausą ir kalibruotą medieną ir ją susipjauti vietoje. Džiovinta ir graduota mediena - supjovimas pagal brėžinį. Civilizuotai džiovinta ir graduota mediena žymima klasėmis, kurios parodo fizines medienos savybes. Sausos ir graduotos medienos supjovimas pagal brėžinį.
Pamato paruošimas ir hidroizoliacijos įrengimas: Praktiniai aspektai
Karkasiniai namai yra lengvi, todėl nereikia lieti masyvių pamatų. Anot specialistų, geriausia lieti monolitinius armuotus pamatus. Prieš pradedant darbus, būtina atlikti grunto tyrimus. Pamato tipai karkasiniam namui: Plokštiniai pamatai, Juostiniai pamatai, Poliniai pamatai.
Karkasinio namo pamatas - tai pamatinė aikštelė, ant kurios bus statomas karkasas. Prieš montuojant pirmąją sienų dalį (murlotą), ant pamato viršaus būtina įrengti hidroizoliaciją. Beveik mėnesio senumo darbas - pamato hidroizoliacija. Prieš priimdami sprendimą, kas bus tarp betono ir medžio, pasiskambinome keletui karkasinių namų statytojų. Nuomonių bū būta įvairių, nuo iš viso nereikia iki būtinai, nuo patarimų kloti tiesiog paprastą ruberoidą, specialią plėvelę ir t.t. Dar vienas populiarus variantas, kurį galima rasti turbūt visose statybinių prekių parduotuvėse - jau sukarpyta 30 cm pločio standi plėvelė.
Mes apsistojome ties smala, tačiau paprastas neprilydomas ruberoidas mums pasirodė gana nepatogus reikalas, kurį statant karkasą, nuolat reikės taisyti, stebėti, ar nesusiraukšlėjo, neužsilenkė, nepasislinko ir pan., todėl jį atmetėme. Pasirinkome stikloramo prilydomą bituminę dangą P-3,5 (storis 3mm, pagr.stiklumas 90 gr.), dengtą smulkiu smėliu. Apatinis smalos sluoksnis padengtas plėvele, kurią reikia nulupti prieš lydant. Prilydžius dangą, ji bus stabili, niekur neslankios, bus mažiau galvos skausmo. Be to, ji kur kas tvirtesnė ir storesnė už paprastą išvyniojamą ruberoidą, tad tikime, jog ji bus ilgaamžiškesnė, patvaresnė. Iš viso mums reikėjo dviejų rulonų - 80 kv.m. Visai gerai nusiteikę, planavome šį darbą padaryti per gerą pusdienį. Taigi susipjaustėme pirmąjį ruloną 25 cm juostomis. Smagumas prasidėjo tada, kai reikėjo nulupti plėvelę. Ji buvo tiek prilipusi, jog nei per kur. Ir su peiliuku, ir su nagais - kelis metrus per kelias valandas. Galiausiai įveikus tuos kelis metrus, bandome ją lydyti. Pamatas sausas, nuvalytas, turėtų kibti. Tačiau nei pro kur! Atkimba ir viskas. Taip pirmąją dieną išvargome gal kokia 20 proc. Kitą rytą lauko temperatūra šoktelėjo iki 30 laipsnių. Atlupti plėvelę tapo nebeįmanoma. Danga tokioje temperatūroje pasidarė gana minkšta, tad plėvelė tiesiog prisisiurbė prie smalos. Galiausiai… aleliuja kilo mintis dangą vėsinti! Ką gi. Pasisėmėme iš šulinio ledinio vandens ir vienas pylė, o kitas po mažu traukė plėvelę. Luposi - gražu žiūrėti. Pati bituminė danga nesušlapo, ją greitai nusausindavome skudurėliu (be pukų! 🙂 ), o jeigu ir likdavo koks mikro lašiukas, per tokį karštį ant juodos smalos per kelias minutes jis išnykdavo. Svarbus momentas. Ją nulupus ir susukant atgal į ruloną, reiktų palikti kuo didesnius tarpus, ypač jei diena šilta. Antras galvos skausmas, kodėl ji nelimpa, taip kaip mes norėtumėme? Kaitinome ir ruoželiai, ir taškeliais, ir išilgai, ir iš viršaus, ir iš apačios. Nieko. Kol tu ją užverti ir prispaudi prie pamato, ji šiek tiek ataušta ir jau nebeprikimba taip, kaip galėtų. Tačiau patirtis daro savo. Galiausiai buvo pabandyta tuo pačiu metu lydyti dangą ir kaitinti pamatą. Vienas lydo, kitas po truputį leidžia dangą. Įkaitęs pamatas ir iškarto prie jo besilydanti danga - pagaliau! O taip kimba puikiai! Prilydę dangą, vėliau užkantavome jos kraštelius prie pamato. Dvi dienos ir dar daugiau nervų, bet su pamatu šiai dienai baigta. Kitas etapas karkasas! Prierašas: kas nedirba, tas neklysta! Plėvelės nulupti pasirodo nereikia, tiesa pasakius, ir mums buvo keista, kad prie jos reikia tiek vargti. Bet. Galbūt kaitinti tik su dujų balionu yra per maža ugnis, nes mes bandėme kaitinti ir nenulupus. Tokiu būdu plėvelė tiesiog prisilydo prie smalos, o pati smala netirpsta, nesilydo. Galbūt yra per mažai karščio. Jeigu tiesiog ilginti lydimo laiką, prasideda kiti niuansai - pati danga kažkaip pradeda tirpti, bet prie pamato vistiek nelimpa. Tad galbūt variantai yra keli: pirma, turėti galingesnį liepsnos šaltinį. Antra, jeigu jo neturi, bandyti lupti plėvelę, kaip darėme mes, juk rezultatas galiausiai tas pats.
Iš išorės pamatus verta apskardinti ar kitaip apsaugoti nuo lietaus vandens taškymosi, kad nešlaptų sienų apačia.
Kvėpuojančios, bet sausos sienos
Kad medinis namas nesupūtų, svarbu suderinti sandarumą nuo išorės su galimybe sienoms „kvėpuoti“ iš vidaus. Todėl naudojama garo izoliacija iš vidaus, o iš lauko - vėdinamas fasadas. Vidinę apdailą rekomenduojama daryti iš medžiagų, kurios leidžia sienoms „kvėpuoti“ - pavyzdžiui, gipskartonio, medienos. Taip pat labai svarbu užtikrinti gerą vėdinimą gyvenamose patalpose. Rekomenduojamas drėgmės lygis - apie 40-60 %.
Tinkama mediena ir jos apsauga. Karkasui rekomenduojama naudoti sausą, džiovintą, kalibruotą medieną. Geriausia, jei mediena ne žemesnės kietumo klasės nei C24. Gali būti pušis ar eglė. Mediena turi būti ne tik sausa, bet ir impregnuota - antiseptikais apsaugota nuo pelėsio, grybelių ir kenkėjų, tokių kaip medžio kinivarpos.
Karkasinio namo šiltinimas - vienas svarbiausių etapų, nuo kurio tiesiogiai priklauso ne tik šilumos sąnaudos, bet ir viso pastato ilgaamžiškumas. Net ir pats kokybiškiausias projektas praras savo vertę, jei šiltinimas bus atliktas atmestinai. Optimalus karkasinio namo šiltinamojo sluoksnio storis yra apie 25 cm. 15 cm tarp sienos statramsčių ir po 5 cm iš išorės ir vidaus. Stogo šiltinamasis sluoksnis bus apie 30 cm, nes greičiausiai bus naudojamos didesnio pločio gegnės ir papildomas perdengimas iš vidaus. Papildomas sienų ir stogo šiltinamojo sluoksnio storinimas didelės įtakos energiniam efektyvumui neturi, tačiau gali prireikti norint gauti aukštesnę energinio efektyvumo kategoriją. Daug svarbesni yra izoliacijos sluoksniai iš išorės ir vidaus, neleidžiantys susidaryti šilumos tilteliams per konstrukciją. Iš vidaus dedama garo izoliacinė plėvelė, iš išorės - vėjo izoliacinė, po stogu - difuzinė plėvelė.
Karkasinio namo sandarinimas - esminis momentas norint pasiekti aukščiausią energinio efektyvumo klasę. Optimali medžiaga sandarinimui yra plėvelės. Plėvelės turi būti "protingos" - praleidžiančios garus, sulaikančios vėją, orą, vandenį. Garo izoliacinė plėvelė iš vidaus saugo nuo garų patekimo į šiltinamąjį sluoksnį. Ties langais ir durimis sujungiamos išorės vėjo izoliacinė ir vidaus garo izoliacinė plėvelė.
Gipso sienos - karkasiniam name
Reguliari priežiūra - būtina
Medinis namas tarnaus ilgai, jei kas kelerius metus bus apžiūrimas ir atliekami smulkūs priežiūros darbai. Gerai suprojektuotas, iš tinkamos medienos pastatytas ir prižiūrimas karkasinis namas gali tarnauti ne ką trumpiau nei mūrinis. Literatūroje minimas ~50-70 metų tarnavimo laikas nėra riba - daug kur pasaulyje stovi ir 100 ar net 300 metų mediniai pastatai.
Karkasinio namo privalumai ir trūkumai
Karkasiniai namai tampa vis populiaresni Lietuvoje dėl greitos statybos, prieinamos kainos ir aukštų energinių savybių. Karkasiniai namai turi daug privalumų, tačiau svarbu žinoti ir trūkumus:
- Privalumai: Greita statyba: Dėl gamykloje paruoštų konstrukcijų, namas pastatomas per 3-6 mėnesius. Lanksti statyba: Esant poreikiui, pastatytą namą ateityje galima praplėsti naujomis patalpomis. Ekonomiškumas: Šiuolaikinės medžiagos bei aukšta gamybos technologija leidžia pasiekti aukštus techninius ekonominius namo eksploatavimo rodiklius. Energinis efektyvumas: Šiuolaikiniai karkasiniai namai dažniausiai pasiekia A++ energinę klasę. Lankstus išplanavimas: Karkasinis namas pasižymi lanksčiu išplanavimu, kurį vėliau galima keisti bei plėsti pristatant papildomas konstrukcijas. Ekologiškumas: Mediena yra bioenergetinė ir ekologiška medžiaga.
- Trūkumai: Mažesnis atsparumas ugniai: Mediena yra degi medžiaga. Jautrumas drėgmei: Prasta hidroizoliacija gali sukelti pelėsį. Reikalavimai kokybei: Ypač svarbi medžiagų kokybė ir darbo kultūra.
Karkasinio namo statyba susideda iš etapų, kurie turi būti kruopščiai suplanuoti ir suderinti. 1. Paruošiamasis etapas: Visi statybiniai brėžiniai paruošiami, namo sąmatinė vertė paskaičiuojama, finansavimas organizuojamas, įvairūs leidimai gaunami. 2. Pastato suplanavimas: Linijų nuo žemės sklypo ribų nustatymui bus reikalingos matininkų paslaugos. 3. Pamatų įrengimas: Atlikus pastato suplanavimo darbus, statybos aikštelėje pradedamas pamatų duobės kasimas. 4. Karkaso montavimas: Dažniausiai namo ir stogo karkasas bei pati stogo danga įrengiama per dvi savaites. 5. Langų ir durų įrengimas: Baigus karkasą, įrengiami langai ir durys. Tam prireiks nuo kelių dienų iki savaitės. 6. Lauko apdaila: Šis etapas pradedamas tada, kai yra pabaigti karkaso įrengimo darbai. 7. Vidaus tinklų įrengimas: Vandentiekio ir kanalizacijos vidiniai tinklai prijungiami prie lauko tinklų ir naudojimo taškų. 8. Šildymo ir vėdinimo sistemos įrengimas: Šiame etape įrengiama šildymo sistema, išvedžiojant ortakius arba vamzdžius, taip pat ventiliacijos - rekuperacijos sistema. 9. Elektros instaliacija: Visame name įrengiama elektros ir komunikacijų instaliacija, priešgaisrinė signalizacija, televizijos ir kompiuteriniai tinklai. 10. Šilumos izoliacijos įrengimas: Šiame etape paklojama vėjo izoliacinė plėvelė. 11. Vidinė apdaila: Šio etapo darbai paprastai prasideda nuo lubų, grindų ir sienų įrengimo. 12. Dažymo ir lakavimo darbai: Šiame etape iš pradžių atliekami dažymo ir lakavimo darbai. 13. Sklypo sutvarkymas: Paskutinis etapas apima sklypo planavimą, privažiavimo keliukų, laiptelių ir takelių įrengimo, augalinio grunto užpylimo, krūmų ir medžių sodinimo darbus.
tags: #karkasiniu #namu #hidroizoliacija