Maždaug nuo III amžiaus pr. Kr. mes žinome, kad planeta, kurioje gyvename, yra apvali. Tačiau tiek pat ilgai ir nepaisant daugybės iš kosmoso matomų Žemės rutulio nuotraukų, viena sąmokslo teorija atsisako pripažinti pralaimėjimą ir vis auga: mintis, kad Žemė yra plokščia. Šios sąmokslo teorijos šalininkai teigia ne tik, kad Žemė apvali, bet kad ir Žemei tėra keli tūkstančiai metų. Kartais iš jų lūpų galima išgirsti ir tai, kad gyvename Holivudo scenoje (mūsų gyvenimai tėra stebina simuliacija), o skiepai - kenkia.
Pasaulio plokščiažemiškumo idėja sulaukė didelio dėmesio įtraukdama dokumentinį filmą „Behind the Curve“ (2018) ir įskiepyta naratyvų, kuriais siekiama įrodyti, kad Žemė nėra rutulys. Iš šio filmo ir susijusių mainų su šalininkais kyla klausimai apie tikėjimo šaltinius, sąmokslo logiką ir mokslo autoritetų vaidmenį visuomenėje. Anot tyrėjų, tokie juodraščiai kyla iš kelių tendencijų: visuomenės nepasitikėjimo šaltiniai, konsoliduota dezinformacija socialiniuose tinkluose, lojalumas grupėms ir asmeninės tapatybės formavimas.
Ką teigia plokščiažemiai šalininkai
Pagal pagrindinę jų teoriją Žemė yra diskas, kurio centre yra poliarinis ratas, o Antarktida - 150 pėdų aukščio ledo siena. Jie teigia, kad NASA darbuotojai saugo šią sieną, kad žmonės negalėtų užlipti ir nenukristų nuo disko. Žemės dienos ir nakties ratas paaiškinamas teigiant, kad Saulė ir Mėnulis yra sferos, kurų skersmuo yra 51 kilometras, ir jie juda apskritimais, esančiais apie 4828 km virš Žemės plokštumos. Žvaigždės - irgi juda šia plokštuma. Tuo metu, šaltinis teigia, kad egzistuoja „anti-Mėnulis“, kuris užtemdo Mėnulį užtemimų metu, o Žemės gravitacija laikoma iliuzija - objektai nekrinta į centrą, o disko paviršius „įsibėgėja“ aukštyn, varomas „tamsiąja energija“.
Šalininkai įsitikinę, kad GPS ir kosmoso nuotraukos - mėginių montažai ar klaidingos iliuzijos, o piloti skrenda apskritimais virš disko, o ne tiesiomis linijomis aplink sferą. Jie tvirtina, kad lėktuvai negalėtų skristi į kosmosą, nes viskas už kupolo arba virš jo, todėl kelionės aplink Žemę vyksta ratu. Taip pat teigiama, kad Žemė kyla į viršų dėl nežinomos energijos judėjimo, o Saulė ir Mėnulis skrieja ne apie Žemės paviršių, o virš disko, kas paaiškina metų laikų ir užtemimų reiškinius.
Ši teorija gaubia platesnį klausimą apie tai, kodėl jų nuomonių gausa auga: tyrėjai pastebi, kad kai kurios grupės mano, jog vyriausybė ar milžiniški lobiai slepia informaciją, o skrydžiai į kosmosą iš tikrųjų neturėtų įvykti. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad plokščiažemiški įsitikinimai kyla iš autoriai ir socialinių tinklų sklaidos bei nuoširdumo, kurį kartais sunku atskirti nuo melagingos informacijos.
Istorinė perspektyva: ar mitas turi kokias nors amžių senumo šaknis?
Pirmieji plokščiąją Žemę pripažintys požiūriai siejami su senovės civilizacijomis ir mitais apie kosmus. Tačiau kai kurie akivaizdūs istorijos įrodymai rodo, kad plačiai paplitęs įsitikinimas apie Žemės plokštumą vėliau buvo paneiktas mokslo plėtra ir geometrijos bei astronomijos pažanga. Žymūs mokslininkai - nuo Pitagoro iki Aristotelio - laikė Žemę sfera ir tai įrodė bei tikslino pusiaujo ilgį. Žymioji Mėnulio užtemimų analizė ir observatorijos duomenys įtvirtino šio įsitikinimo proveržį.
Viduramžiais ir Renesanse nekeliamas vien tik teiginys, kad „žemė plokščia“, bet didžiulė dalis istorikų ir mokslo žmonių įrodė priešingai. Žinomi istorikai ir teologai aiškino, kad Bažnyčia netvirtina Žemės plokštumo; žemės forma buvo laikoma rutulio formos ir ją įrodinėjo daugybė ankstyvų mokslo šaltinių, tokie kaip Petrarca, Oresme, d’Ailly bei kitų laikų autoritetai. Šio byloje įsiterpė mitas apie „viduramžių tamsą“, kurį vėliau mėgino demistifikuoti modernios studijos, bet vis dar kyla diskusijų dėl to, kaip geriau perteikti istorinius kontekstus.
1990-2020 metais atlikta tyrimų apžvalga ir naujos knygos analizuoja mitų kilmę ir jų sklaidą. 1839 m. Samuelis Rowbothamas teigė, kad Žemė yra plokščia, o jo įsitikinimus palaikė pamfletų ir kitų literatūrinių ištraukomis. Tačiau šie teiginiai neatspindi viso istorinio konteksto, o kai kurios nuorodos į viduramžių plokščiažemystę yra miglotos arba pritaikytos retorikai. Modernios studijos rodo, kad viduramžių žmonės suprato Žemės rutulį, ir šios žinios buvo platinamos gana plačiai.
Kaip išliko įrodymai, kad Žemė yra apvali
Pradžioje egzistuoja nutolelės: iš kosmoso darytos nuotraukos, kurios patvirtina Žemės rutulį. Pirmą kartą nuotraukas iš kosmoso padarė žmonės, ir tai sustiprino įsitikinimą apie Žemės formą. Be to, egzistuoja eksperimentai, kuriuos gali atlikti kiekvienas: pavyzdžiui, švytuoklė Foucault parodo Žemės sukimąsi; Corioliso jėga paaiškina atmosferos reiškinius ir juos galima išanalizuoti. Kitas paprastas įrodymai yra laivo išnykimas už horizonto ir nuotraukų, kuriose įmanoma stebėti, kaip objektai išnyksta už tolimų tolių, rodanti į Žemės sukimąsi.
Dar vienas įrodymas - sferinis Žemės kontūras, kuris atsiskleidžia pateikus aukštį, pavyzdžiui, pamatyti Žemės išgaubtumo efektą pakilus į apie 10 668 metrų aukštį (35 000 pėdų). Be to, protoplanetinis diskas, iš kurio išsivystė Žemė, laikui bėgant išsiskyrė į rutulį dėl tankių dujų nusėdimo, o plokščiažemė mitas yra mitas, neturintis mokslinių įrodymų. Tikslinant, senovės pasakojimai apie plokščią Žemę išliko tik retorikos ir kultūros dalyje, o realus mokslinis įrodymas rodo priešingą situaciją.
Ką sako mokslas apie plokščiažemį įsitikinimą šiandien?
15min verdiktas: melas. Mokslas ir daugybė skrydžių į kosmosą įrodo Žemės rutulį, o šimtmečiai tyrinėjimų ir stebėjimų palaiko šią hipotezę. Žemė dengia kupolas, o už kupolo yra vanduo, kaip kai kurie tikėjimai teigia, - tai ne tik mitas, bet ir sustiprintas tiek istorija, tiek šiuolaikiniu kontekstu. Tačiau atsakymas į klausimą apie plokščiažemę mintinę neturi būti vien tik teiginys „ne“, bet ir kultūros, tikėjimų istorija, kurioje svarbu analitinė analizė.
Kiekvienoje epochoje egzistavo įsitikinimų apie Žemės formą. Šiandien žinios apie kosmosą ir Žemės formą yra integruotos ne tik į mokslą, bet ir į populiariąją kultūrą. Kai kurie žmonės vis dar tiki plokščia Žeme dėl įsitikinimų, kuriais remiasi religijos, ideologijos ar tikėjimų įtaka. Tačiau virtinė mokslinių tyrimų ir eksperimentų įrodo, kad Žemė nėra plokščia, o apvali.
Išvados ir įžvalgos apie mitų kilmę
Viduramžių mito proveržis buvo dažnai naudotas kaip įrankis parodyti didijai mokslo pažangai arba kultūrinei vertinti „apskrito“ pasaulio idėją. Tačiau šie teiginiai dažnai buvo išplauti arba iškraipyti; tikrosios istorijos šaltiniai rodo, kad Žemė buvo suvokiama kaip rutulys jau senovės laikais. Tiesa, plokščiažemiškumo judėjimas išliko per amžius, pasiekęs atsinaujinimą 19 a. ir šiandien vis dar gyvas kai kuriose netradicinėse bendruomenėse. Tačiau moksliniai įrodymai išlieka neginčijami: Žemė yra apvali planeta pagal daugelį empirinio pobūdžio tyrimų ir planetos formos patvirtinimų.
Meta apibendrinimas
Žemės plokščiažemės idėja turi gilių istorinių šaknų, tačiau šiuolaikiniai moksliniai įrodymai aiškiai rodo, kad Žemė yra apvali. Mitas plėtojasi ne tik dėl įrodymų trūkumo, bet ir dėl kultūrinio konteksto bei informacijos sklaidos, kuri kelia susidomėjimą per skaitmeninę erdvę. Svarbu kritiškai įvertinti šaltinius, suprasti istorinius kontekstus ir remtis patikimais moksliniais duomenimis, kad būtų galima objektyviai įvertinti Žemės formą ir jos visus įrodymus.