Tai mažytė, 10×10 cm pločio aukso spalvos plytėlė su įrašytu tekstu. Tekstas lakoniškas. Europoje tokių plytelių virš 50 000. Šios idėjos autorius - vokietis menininkas Gunteris Demnigas. „Pradėjau jas gaminti 1992 metais Berlyne. Valdžia nenorėjo man leisti jų dėti ir nieko nesiklausė. Proga buvo vieno meno projekto metu, kai visame kvartale laikinai galėjome daryti instaliacijas. Visgi, tiek Kaune, tiek kitur Lietuvoje pirmiausia bus pažymimos žydų aukos.
Pirmasis jų - Laisvės alėjos ir Krėvos gatvės sankirtoje skirtas vienam pirmųjų Lietuvos olimpiečių - Isakui Anolikui. Dviratininkas atstovavo Lietuvai 1924 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Šioje vietoje stovėjo medinis dviračių trekas, kuriame sportininkas treniravosi. Miško gatvėje, šalia pirmuoju numeriu pažymėto namo, plytelė skirta Černei Percikovičiūtei, kur ji lankė dailininkų kursus Justino Vienožinskio studijoje. Po plytelę skirta gydytojams Vladimirui Lazersonui ir jo žmonai Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei prie jų buvusių namų Žaliakalnyje - Vydūno alėjoje 67. Buvo nužudyti atskirai - R. Lazersonienė-Safočinskaitė 1944 metais Štuhofe, V. Žaliakalnyje įmontuotas dar vienas akmuo kitam žydų dailininkui. Darbininkų gatvėje, ties numeriu 15, akmuo skirtas Jakovui Lipšicui.
Ar kada nors esate pagalvoję, kiek yra Vilniaus mieste atminimo lentelių? O specifiškai skirtų žydų paveldo istorijai ir kultūrai? Studijuojant kultūros istoriją ir antropologiją tampi jautresne asmenybe įvairiems objektams, pradedant Vilniaus miesto architektūra, paminklais, baigiant… visgi nėra pabaigos taško. Esi lyg nuolatinis turistas jau savu tapusiame mieste. Vaikščiodama prieš ar po paskaitų, negaliu nepraeiti senamiesčio kiemelių, skirtingų pastatų fasadų, grindinyje įmontuotų Atminimo akmenų. Rodos, toks mažas įamžinimo ženklas, bet tau, kaip būsimai kultūros istorikei, reikia išsiaiškinti, kodėl jis būtent čia ir būtent tokia forma.
Atminimo ženklai: kaip ir kodėl jie atsiranda
Atminimo lentelės, paminklai, kiti ženklinimo būdai statomi siekiant įamžinti visuomenei, bendruomenėms svarbius istorinius įvykius ir asmenybes. Šiuolaikinių įamžinimo praktikų principai pradėjo formuotis XIX a. pradžioje su nacionalizmo platinamomis idėjomis ir pilietinės visuomenės modernėjimu. Siekiant įprasminti politinės valdžios legitimumą, įamžinimo ženklai statomi pasirinktiems herojams ir epochoms, taip vienus selektyviai išryškinant, o kitus - užmirštant.
Vilniaus žydų bendruomenė savo egzistavimą mieste skaičiuoja šimtmečiais. Ir nors buvusi itin gausi mieste tam tikrais periodais, niekada politiškai nekontroliavo Vilniaus viešosios erdvės, tad savo pasakojimą vystė ne per įamžinimo apčiuopiamus ženklus, o per simbolinę reikšmę - suteikdama ją pačiam Vilniaus miestui (kaip Šiaurės Jeruzalei) ir kai kurioms miesto vietoms (JIVO institutui, senosioms žydų kapinėms Šnipiškėse).
Šiuo metu ribojimo skirtingoms etninėms ar kitokioms bendruomenėms reikštis ir įamžinti jos narius atminimo ženklais nėra, tačiau visgi norint pastatyti ženklus viešojoje miesto erdvėje, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos dauguma turi jį patvirtinti. Kalbant apie atminimo ženklus, tokius kaip paminklai, atminimo lentelės ir kt., natūraliai kyla klausimai: kas inicijuoja, finansuoja statybą? Kodėl statomi įamžinimo ženklai? Kokią žinią jie siunčia?
Įamžinimo ženklų statybai vykstant totalitarinio ar autoritarinio režimo sąlygomis, viskas labai paprasta - jie panaudojami ideologijos ir propagandos sklaidai visuomenei, o jos vykdytojas - valdžia. Bet visgi, atminimo lentelės rečiau pastebimos nei paminklai ar suteikti nauji gatvių pavadinimai. Pagrindiniai tokių lentelių „skaitytojai“ ir „lankytojai“- turistai ir / ar specialistai, studentai ar tiesiog smalsūs praeiviai, tačiau tikėtina, jog pastarieji atranda atminimo lenteles kaip „atsitiktinumus“, nesiekdami pažinti Vilniaus žydų istorijos kaip visumos.
Vilniaus atminimo lentelių dvasia ir vietos
Vienos iš pirmųjų įsteigtų atminimo lentelių rusų kalba Vilniaus mieste ir išlikusių iki šių dienų skirtos Vilniuje žydų šeimoje gimusiam Markui Antokolskiui (Didžioji g. 25, namo tarpuvartėje), memorialinė lenta atidengta 1906 m. bei spėjama, kad lentelę pastatė giminės, norėdami ne įamžinti skulptoriaus atminimą, o prisiteisti palikimą. Kita atminimo lentelė, pastatyta XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje - pirkliui Leibai Mejerovičiui Feigelsonui (Aušros vartų g. 3, namo tarpuvartėje), kurioje rusų kalba rašoma, jog šiuos namus po mirties paliko Vilniaus žydų senelių prieglaudai, Talmud-Torai, labdaros valgyklai ir Mišmeres Choilim draugijai. Pirmosios lentelės, atsiradusios Vilniaus viešojoje erdvėje, mažai pastebimos, tad kiekvienam norinčiam ją surasti, tektų kiek daugiau paieškoti nei tik nueiti iki konkretaus adreso ir pažvelgti į pastato fasadą.
Didžiausia memorialinių lentelių koncentracija yra Senamiestyje - 30, tačiau galima rasti ir Naujamiestyje - 9 bei dvi lenteles Šnipiškėse ir po vieną Sudervės kapinėse, Užupio senosiose žydų kapinėse ir Vilkpėdėje. Šį kartą keliaukime į Naujamiestį, J. Basanavičiaus gatvę, kuri praeitame šimtmetyje buvo vadinama Pohulianka. Šioje gatvėje telkėsi modernėjantys Vilniaus žydai, vėliau tapę žymiais tarptautiniame kontekste. Atminimo lentelės žymi JIVO instituto įkūrėjo ir kalbininko Makso Vainracho gyvenamąją vietą (J. Basanavičiaus g. 16), Romeno Gary - Gonkūrų premijos laureato vaikystės gyvenamą vietą (J. Basanavičiaus g. 18), kurią aprašė savo romane „Aušros pažadas“.
Be to, nusileidus žemyn iki sankryžos su Mindaugo gatve, galėsite pamatyti ir romano įkvėptą R. Kvinto sukurtą skulptūrą „Pirmoji meilė“. Ant J. Basanavičiaus g. 22 / Algirdo g. 2 esančio namo memorialinė lentelė žymi 1929-1939 vykdavusius Vilniaus žydų rašytojų ir dailininkų susivienijimo Jung Vilne vakarus, kuriuose savo kūrybą deklamavo ir žymus žydų poetas Abraomas Suckeveris. O būtent Jung Vilne subūrė JIVO direktorius Zalmanas Reizenas, kurio atminimas taip pat įamžintas atminimo lentele (J. Basanavičiaus g. 17).
Holokausto įamžinimui skirtos memorialinės lentelės galima atskirti ir geografiniu požiūriu. Jos išdėstytos pagrinde buvusių Mažojo ir Didžiojo getų teritorijose (buvusiame žydų kvartale Senamiestyje) ir tokių atminimo lentų atidengimo pagausėjimas ne vienerius metus vyko artėjant Holokausto atminimo dienoms - Vilniaus geto likvidavimo dienai - rugsėjo 23-ajai, Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai - sausio 27-ajai. Minint Vilniaus geto likvidavimą 70-metį ant Žygimantų g. 6 esančio namo fasado buvo atidengta atminimo lenta žydų našlaičiais besirūpinusiam profesoriui Josifui Rebelskiui. J. Populiariomis lentelėmis galime vadinti tas, kurios pažymėtos įvairiuose giduose po Vilnių, kuriuose akcentuojamos lankytinos atminimo lentelės.
Tarp populiariausių lankytinų Vilniaus miesto vietų dažnai išskiriama ir Vilniaus Gaono Elijahu asmenybė - paminklas ir atminimo lentelė Žydų g. 3; Cemachui Šabadui skirtas paminklas Rūdninkų aikštėje, tačiau „užmirštama“ jam skirta atminimo lentelė Kauno g. 7; tokia pati situacija ir su Romain Gary memorialine lenta - paminklas „Pirmoji meilė“ nustelbia ją. Platesnis žydų paveldo memorializacijos vietos išskiriamos vadovuose po žydiškąjį Vilnių. Toks gausus atminimo lentelių, susijusių su žydų istorija ir kultūra Vilniuje rodo, kad bendruomenė svarbi miesto sudedamoji dalis, be kurios negalėtume pasakoti Vilniaus miesto istorijos.
Tačiau jos patenka į antrą planą, lyginant su paminklais ar gatvių pavadinimais, kadangi nereikalauja daug erdvės, finansinių išteklių ar išskirtinų kūrybinių sprendimų. Straipsnis parengtas įgyvendinant studentų vasaros tyrimų projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (projekto tema - „Žydų paveldo memorializacija per atminimo lenteles: Vilniaus atvejis“, Nr. P-SV-23-267, projekto vadovė - dr. Izraelio ambasadorės Lietuvoje Shelly Hugler Livne atstovė Virginija Bunevičiūtė, perdavusi ambasadorės sveikinimą, Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, Darbėnų miestelio seniūnas Alvydas Poškys bei kiti susirinkusieji dėkojo Darbėnų žydų istorinę atmintį puoselėjančiai mokytojai Editai Gliožerienei, kuri už šią veiklą pernai įvertinta Leonido Donskio vardo premija. E Gliožerienės ir jos bendraminčių pastangomis yra žinomi visi 550 prieš holokaustą miestelyje gyvenę žydai, jos iniciatyva Darbėnų grindinyje anksčiau įrengtos dvi atminimo plytelės čia gyvenusiems žydams Elijahu Bruckui ir Esterai Kverelytei, o dabar - ir trečioji, skirta paskutiniam Darbėnų rabinui I.
„Jūs esate pavyzdys to, ką vienas žmogus, įtikinęs bendruomenę, gali pasiekti“, - dėkodamas E. Gliožerienei už prasmingą darbą kalbėjo meras A. Kalnius. Renginio metu į grindinį atminimo plytelę paskutiniam Darbėnų rabinui įleido A. Poškys ir V. Bunevičiūtė, o metalinė atminimo obelis pasipildė dar dviem obuoliais - Zelimanų ir Veisbodų šeimoms, - kuriuos atidengė Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vadovas Eugenijus Bunka ir mokytoja Liuda Sivickienė, kurios mama tarnavo pas rabino I. Veisbordo šeimą. Mintimis, prisiminimais dalijosi rašytojas Sergejus Kanovičius ir L. 31-oje pasaulio valstybėje yra daugiau nei 107 tūkst.
Atminimo akmenys (vok. Atminimo akmenys) - tai mažos žalvarinės plytelės, kurios atsiranda ten, kur gyveno, mokėsi arba dirbo tie, kuriuos norima prisiminti. 1992 m. Kelne pradėta ši praktika romų tautybės žmonėms atminti, o vėliau plėtojama130‑tūkstantmečiais miestų Europoje. 2016 m. šios plokštelės plinta dar daugiau, o jų vardai ir biografijos renkasi bendradarbiaujant su žydų bendruomenėmis, muziejais ir archyvais. Pagrindinė mintis - ne įspūdingi paminklai, o kasdienėje erdvėje įamžinti žmones, kurie gyveno šio miesto ar kaimynystės gatvėse.
Atminimo plytelių Lietuvoje: prisiminti ir įamžinti
Gunteris Demnigas yra žinomas vokiečių menininkas, kurio kūriniai vadinami „Atminimo akmenimis“ - žalvarinėmis plytelėmis, įmūrytomomis į šaligatvio grindinį kaip asmeninių istorijų liudijimai. Pasak jo, „Atminimo akmenys“ yra didžiausias memorialas po atviru dangumi pasaulyje. Išvertus iš vokiečių kalbos, jų kūrėjo idėja reiškia „atminties kliuvinius“: jie priverčia praeivius stabtelėti ir susimąstyti. Šiuos ženklus galima rasti Europos miestuose, o Lietuvoje jų skaičius suvargęs - visos vietos nėra vienodos, o kultūrinė patirtis - vis dar gyva.
1992 metais Kelne pradėtas projektas romų aukoms atminti, o vėliau šviesiąją Tradiciją tęsė Berlyne. 2000 metus pradėta legalizuoti plytelių įrengimą, kai buvo suderintas leidimas su miesto valdžia. Šių plytelių įrengimas reikalauja atsakomybės: reikia atidžiai rinktis vietas, gauti leidimus ir suderinti projektą su bendruomene. Kaip teigia istorikai, šios plytelės nėra skulptūra ar paminklas - jos yra „priežastis“ susimąstyti ir įtraukti žmones į istorijos dialogą.
Lietuvoje garsiai minimas Kaušėnų Holokausto aukų memorialas - Atminties siena Kaušėnuose, pastatyta iš 1800 plytų išsaugotos Plungės sinagogos plytų. Nuo XVII a. Plungėje gyveno gausi žydų bendruomenė, o 1941 m. žydų žudynių vietoje dabar įsikūrė memorialas su 1200 pavardžių plokštėmis. Šio projekto herojai - vietiniai menininkai, bendruomenės nariai ir palyginti su Vakarų Europos pavyzdžiais - rodo, kaip vietiniai žmonės prisimena praeitį per paprastus, bet gilius ženklus.
Gunterio Demnigo projektai Lietuvoje bus įgyvendinti atsižvelgiant į vietos istoriją ir bendruomenės poreikius. Prieš pradėdamas darbą, menininkas domisi istorijomis, renka informaciją, konsultuojasi su miesto gyventojais ir archyvais, o grįžęs į Lietuvą ruošiasi į kelionę į kitą miestą, kad įamžintų naujas istorijas šaligatviuose.
Infografika: Atminimo plytelių kelias Europoje
Video: Gunteris Demnigas ir jo idėjos eskizai
Su Vagnoriumi dirbti buvo neįmanoma, - pokalbis su pirmuoju energetikos ministru Ašmantu
Atminties kliuviniai - mažos plytelės su trumpais užrašais - suteikia miestui gilų emocinį užtaiso lygį: jos sujungia dabartį su praeitimi, skatina diskusijas apie Holokaustą, žydų kultūrą ir kitų mažumų istorijas, skatina miestiečius keisti požiūrį į viešąją erdvę ir prisiminti konkrečias asmenybes, o ne abstrakčias datas.