Žinduoliai, arba žvėrys (lot. Mammalia) - stuburinių gyvūnų klasė, kurioje yra iš viso apie 5416 žinduolių rūšių. Į Lietuvos Raudonąją knygą yra įrašytos 23 žinduolių rūšys. Manoma, kad žinduoliai išsivystė iš cinodontų triaso periodo pabaigoje. Jūros periode atsirado pantoterijai (išmirę Kreidos periode), iš kurių kilo tikrieji žvėrys (lot. Theria). Žinduolių kūną dengia odos epidermio darinys - plaukai. Plauką sudaro stiebas (lot. scapus) ir panirusi į odą šaknis (lot. radix). Šaknis yra plauko maišelyje. Žinduolių kailis yra iš nevienodų plaukų. Ilgesni ir storesni plaukai vadinami akuotais, trumpesni ir garbanoti - vilnaplaukiais. Šių plaukų visuma sudaro pavilnę, kuri saugo kūną nuo nepalankių temperatūros svyravimų. Stori akuotai vadinami šeriais. Labai stori šeriai gali virsti kietais ir aštriais spygliais. Aktyviems naktiniams žinduoliams labai svarbūs stangrūs lytėjimo plaukai - vibrisės. Jos išsidėsčiusios nedidelėmis grupelėmis ant lūpų (ūsai), taip pat virš akių. Plaukai nuolat auga, todėl kailis periodiškai keičiamas. Žiemą jis yra tankesnis, vasarą plonesnis.
Žinduoliai turi 7 kaklo (žirafa taip pat), 12-14 krūtinės, 5-7 juosmens (šuns - 6), 3-46 uodegos slankstelius. Kaukolės dėžė stambi, joje kai kurie kaulai suaugo. Žinduolių kojos prigludusios po liemeniu, o ne išžergtos kaip roplių. Dėl to judesiai greiti ir grakštūs. Dėl tokio kaulų funkcionavimo pagrindiniu pečių juostos kaulu tampa mentė. Išnyksta varnakauliai (juos turi tik kloakiniai), o greitai bėgiojančių - ir raktikauliai (plėšrieji, kanopiniai). Dubuo uždaras iš apačios ir sudarytas iš klubakaulių, gaktikaulių ir sėdynkaulių. Tipiški žinduoliai vaikščioja keturiomis, eidami remiasi visomis letenomis ir turi po 5 pirštus. Daugelio laipiojančių žinduolių pirmasis pirštas atsilenkia. Nemaža dalis žinduolių dalį pirštų yra praradę, pvz. neporakanopiai turi tik vieną pirštą. Rausikų kojos būna labai raumeningos ir trumpos, su stipriais nagais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparniai turi skraidomąją plėvę, kuri yra tarp pailgėjusių pirštų. Daugumos žinduolių stipriai išsivystę nugaros, galūnių ir jų juostų raumenys. Žinduolių medžiagų apykaita greita, todėl jie turi intensyviai kvėpuoti. Visa jų kvėpavimo sistema tokio pat plano kaip ir žmogaus. Krūtinės srityje esanti ilga trachėja šakojasi į porą bronchų, kurie dar keletą kartų šakojasi iki smulkių bronchiolių, o šių galuose susiformuoja plonos pūslelės - alveolės. Kvėpavimo takuose išsivysto gerklų kremzlės, susidariusios iš antrojo ir trečiojo žiauninių lankų. Čia yra balso stygos. Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai nesikerta, o širdyje nuosekliai pereina vienas į kitą. Širdis - iš keturių kamerų. Yra tik kairysis aortos lankas. Žinduolių kūno temperatūra pastovi, nors ji keliais laipsniais žemesnė, negu paukščių. Žinduoliams būdingi antriniai (metanefriniai) inkstai. Inkstas - pupelės formos, iš vidinio įdubusio šono išeina šlapimtakis, pro čia taip pat išeina ir įeina kraujagyslės. Inksto žievė kompaktiška, joje gausu Malpigijaus kūnelių (nefronų), nuo kurių Baumano kapsulėmis prasideda vingiuoti šlapimo kanalėliai. Tokių каналėlių inkste yra apie 2 milijonus. Perpjauta inksto šerdis yra vienos arba daugelio piramidžių formos. Žinduoliai, išskyrus ančiasnapius ir echidnas, kloakos neturi. Sėklidės - porinės, ovalios formos organai. Prie kiekvienos sėklidės yra jos prielipas, sudarytas iš vingiuotų sėklinių kanalėlių. Daugelio žinduolių sėklidės kirkšnių srityje sudaro kabantį kapšą. Tai būdinga kanopiniams, plėšriesiems ir primatams. Į sėklatakus atsiveria įvairios liaukos. Pažymėtina graužikų porinė pūslinė liauka. Urogenitalinio kanalo pradžioje atsiveria priešinė liauka. Jos išskyros atskiedžia sėklą ir sudaro šarminę terpę. Kopuliacijos organo (varpos) apačioje yra urogenitalinis kanalas, kurio viršuje ir šonuose susiformuoja akytkūniai. Kiaušidės - porinės. Žinduolių jos labai mažos, slypi pilvo ertmėje už inkstų, šalia gimdos. Subrendusios kiaušialąstės slenka 2 pakitusiais Miulerio latakais, kurie prasideda prie kiaušidės plačiu piltuvu. Pradinė latako dalis panaši į siaurą vingiuotą vamzdį. Galinė Miulerio latako dalis virtusi makštimi, kuri, kaip ir šlapimkanalis, atsiveria į makšties prieangį. Kloakinių žinduolių abu Miulerio latakai atskirai atsiveria į kloaką. Sterblinių patelės neturi kloakos, tačiau yra dvi makštys, kurių priekinės dalys labai sustorėjusios į trumpą neporinę kišenę. Į ją atsiveria dvi gimdos. Šiuo metu Lietuvoje aptinkamos 68 žinduolių (lot. Don E. Wilson & DeeAnn M. Žinduoliai (Mammalia) - progresyviausia stuburinių klasė. Visi žinduoliai maitina jauniklius pienu, kurį gamina patelės pieno liaukos; dauguma gimdo gyvus jauniklius ir ant kūno turi plaukų dangą. Kūno temperatūra aukšta, gana pastovi, nes virškinimo, kvėpavimo ir kraujotakos organų sistemos, tiesiogiai susijusios su medžiagų apykaita, yra tobulos. Šilumą taupyti padeda kailis ir riebalinis sluoksnis po oda. Dauguma žinduolių sumanūs ir smalsūs: jie naudoja įrankius, ragauja naują maistą ir tiria nują aplinką. Greiti, turi jautrią uoslę ir klausą, gerai orientuojasi erdvėje. CNS išsivysčiusi priekinių pusrutulių žievė, todėl geba kaupt patyrimą ir perduot jį gentainiams. Žinduolių protėviai - viena ankstyviausių roplių grupių - Theromorpha. Jie klestėjo prieš pirmuosius dinozaurus. Iš jų su žinduoliais daugiausia bendrų požymių turėjo Theriodonta. Jų dantys buvo alveolėse, pradėjo formuotis antrinis kietasis gomurys. Pirmi žinduoliai susidarė triaso periodu. Visą Mezozojų jie buvo smulkūs. Tai kloakinių žinduolių protėviai. Juros periodu atsirado starblinių ir placentinių protėviai. Sterbliniai atsirado mezozojuje - tai buvo smulkūs oposumai. To meto žinduoliai laikėsi nuošaly, mito augalų sėklomis bei vabzdžiais. Kainozojaus žinduoliai nuo priešų daugiausia gelbėjosi maskuodamiesi, nes dauguma jų negalėjo toli bėgti. Plėšrūnai tykodavo taip pat užsimaskavę. Vėliau atsirado stepės ir žinduoliai tapo greitesni, žolėdžiai pradėjo burtis į bandas. Plėšrūnų kulnas pakilo nuo žemės, galūnės pailgėjo ir palengvėjo, šlaunų raumenys padidėjo. Vieninteliai kiaušinius dedantys žinduoliai. Trumpakojai, maža galva. Virškinimo, šlapimo šalinimo ir dauginimsi takai atsiveria į vieną bendrą ertmę - kloaką, kuri baigiasi vienu išėjimu. Yra išlikusios trys jų gentys. Nors jų kūnas apugęs plaukais, termoerguliacijos centras menkai išsivystęs, dėl to kūno temperatūra žemesnė negu aukštesniųjų žinduolių ir svyruoja labiau. Daugelis mokslininkų sterblinius skirsto į 7 atskirus būrius: Amerikos oposumus, cenolestus, kolokolus, australinės srities plėšriuosius sterblinius, bandikutus, sterblinius kurmius ir vombatus, kuskusus, valabius, kengūras bei koalas. Sterbliniai - palyginti primityvūs gyvūnai, gimdo gyvus jauniklius ir turi spenius maitinti juos pienu, tačiau gimdo labai ankstyvoje gemalo stadijoje esantį jauniklį ir tą gemalą maitina ne per palcentą, bet pienu. Sterblinių, turinčių daug spenių, sterblė menkai išsivysčiusi arba jos iš viso nėra. Sterblinių patelės parastai turi dvigubą sistemą su 2 gimdomis, kurių kiekviena turi po atskirą šoninę makšį, o jauniklis gimsta per vidurį einantį gimdymo kanalą. Kitų makštys per vidurį išlinkusios į šonus ir susilieja priekiniais galais, sudarydamos atgal nukreiptą makšties maišą. Sterblinių smegenys palyginti mažesnės už placentinių žinduolių, neturi didžiosios jungties, kuri jungia smegenų pusrutulius. Sterbliniai bėgioja, laipioja, šokuoja. Nedideli, paprastai naktiniai žinduoliai. Minta bestuburiais. Daugeliui rūšių būdingas ilgas, plonas ir judrus snuktis, labai primityvi dantų sistema. Išore panašūs į graužikus, gyvenibo būdu artimi plėšriesiems. Tai - vieni primityviausių žinduolių. Iš jų kildinami kiti placentiniai žinduoliai. Vabzdžiaėdžiai gyveno su dinozaurais ir išliko iki šių dienų. Paplitę visame pasualyje, iškyrus poliarines ir Australinę sritis. Vieninteliai žinduoliai, turintys tikrus sparnus ir gebantys skraidyti. Sparnų plėvė susidariusi iš pailgėjusios nugaros ir pilvo odos. Artimi vabzdžiaėdžiams. Naktiniai gyvūnai. Paprastai gyvena kolonijomis. Sudaro beveik ketvirtadalį visų placentinių žinduolių rūšių. Nedideli, į voveres panašūs žinduoliai. Neturi jautrių ūsų. Klausa, uoslė ir rega gerai išsivysčiusios. Vadinamos „gyvosiomis fosilijomis“. Anksčiau buvo skiriamos prie primatų, vėliau pradėta svarstyti, kad galbūt jas verta skirti prie vabzdžiaėdžių ar į visai atskirą būrį. Stepsihini (pusbeždžionės) - lemūrai, galagai, loriai ir potai; būdingas juodas, į šuns panašus snukis ir gera uoslė. Turi dideles, pusiau uždaras akiduobes ir permatomą šviesą atspindintį sluoksnį už akies tinklainės. Haplohini - ilgakulniai, beždžionės ir žmoginės beždžionės. Beždžionėms (Senojo pasaulio - pavianai, Naujojo pasaulio - koatos, marmozetės) būdinga plokščia krūtinė, plaukuotumas, palyginti didelės galvos smegenys, plikas snukis, gilus apatinis žandikaulis ir aštrūs iltiniai dantys. Žmoginės beždžionės labai protingos, sudaro sudėtingas bendruomenines grupes. Stuburas sutrumpėjęs, dubuo trumpas, platus, svorio centras žemai, krūtinė plati, mentės nugaros pusėje, veidas plokščias, žandiklauliai gerai išsivystę, plaštakos stveriamosios, šnervės išsidėjęsys arti ir nukreiptos žemyn. Primatų dydis labai įvairus - sveria nuo 35 gramų (peliniai lemūrai) iki 200 kg (gorilos). Dauguma ant rankų ir kojų pirštų turi plokščius nagus. Dauguma turi uodegą. Smegenų pusrutuliai gerai išsivystę; aukštesniųjų primatų priekinės smegenys stambios, raukšlėtu paviršiumi. Primatai laikosi bendruomeninėmis grupėmis (išskyrus orangutangus ir kai kuriuos lemūrus). Nedideli primatai ėda vabzdžius, stambesni - lapus ir vaisius. Skruzdėdos, tinginiai ir šarvuočiai - nepilnadančiai. Tai labai degradavusi senovinių žinduolių grupė. Būdinga mažos galvos smegenys, beveik neraukšlėti smegenų pusrutuliai, neįprastos stuburo jungtys. Termoreguliacija netobula. Negreiti, turi galingus nagus. Kiškiažvėriai - vabzdžiaėdžių, iš kurių kilo seniausi kanopiniai, giminaičiai. Panašūs į graužikus, taičau turi dar vieną viršutinių kandžių porą ir lengvesnę kaukolės struktūrą. Graužiamieji dantys be šaknų, bet juos iš visų pusių dengia emalis. Didelis vislumas. Kai kurių rūšių patelės gali pastoti prieš vesdamos pirmą vadą. Kai kurie teriologai linkę Rodentia skirstyti į du pobūrius, kiti palaiko skirstymą į 3 pobūrius (voveriniai, peliniai ir panašūs į jūrų kiaulytes). Graužikai atstovaujau daugiau kaip 40 procentams visų žinduolių rūšių. Maži, juda 4 kojomis (gali ir šokuoti, pvz., maros ar skalndyti, kaip voverės skraiduolės), turi ilgą uodegą, aštrius nagus ir ilgus ūsus. Dauguma labai bendruomeniški. Išsiskiria 4 labai dideliais, be šaknų, nuolat augančiais kandžiais. Kietas emalis yra tik iš priekio. Gimstamumas didelis. Gyvena įvairiuse biotopuose, išskyrus vandenynus. Skirstomi į lygiuosius (ūsuotuosius) ir dantytuosius. Ūsuotųjų banginių rūšių nedaug, dantytųjų rūšių daugiau, jie smulkesni. Dantytųjų banginių smegenys beveik tokios, kaip primatų. Turi žuvies formos kūną be plaukų, į plaukmenis panašias priekines galūnes ir rudimentines užpakalines galūnes (kūno viduje). Kaulai lengvi, koryti, pripildyti aliejaus. Kvėpuoja per vieną ar 2 kvėpavimo angas. Gema ilgam sulaikyti kvėpavimą - kai kurie iki 2 valandų. Smegenų pusrutuliai stambūs. Kilę iš sausumoje gyvenusių žvnduolių. Banginių kūno šilumą palaiko storas poodinis riebalų sluoksnis. Šilumos izoliacija tokia gera, kad mirusiam gyvūnui išsiskirianti šiluma gali aptirpinti ir apdeginti audinius. Dauguma turi nuodingą uoslę neturi, regėjimas menkas. Daugiausia pasikliauja klausa ir lytėjimu. Skirstomi į 7 šeimas: šunys ir jiems giminingi, lokiai, meškėnai ir jiems giminingi, kiauniniai, viveros ir joms giminingi, hienos ir žeminis vilkas, katės; kai kur mangustos skiriamos į 8 šeimą. Greiti ir vikrūs, aštriais dantimis bei nagais, jautria klausa, rega ir uosle, lanksčiu kūnu, palyginti ilga uodega. Daugumai būdinga didelės iltys, palyginti maži kandžiai ir dvi poros galūdinių dantų. Dauguma minta ką tik nužudytais gyvūnais, kiti - mišriu maistu (lapės, barsukai), keletas - tik augalais (didžioji panda). Kai kurie nukrypo nuo tipiškos olėšriųjų elgsenos - dėmėtoji hiena ėda ir dvėselieną, urvinė hiena - beveik vien tik termitus. Galvos smegenys gerai išsivysčiusios. Jaunikliai gimsta nerangūs, akli. Manoma, kad irklakojai turėtų priklausyti Carnivora būriui. Jūrų liūtai ir vėpliai kilo iš iš į lokius panašių protėvių, o tikrieji ruoniai labiau giminingi ūdroms. Žinomi nuo mioceno laikų. Kūnas pailgas, aptakus, uodega trumpa. Apaugę plaukais, iškyrus vėplį. Ryškus lytinis dimorfizmas. Didžiausi dabartiniai sausumos gyvūnai. Gali būti 4 m aukščio ir sverti beveik 10 tonų. Turi lankstų straublį, kuris yra kaip penktoji galūnė. Iltimis vadinami viršutiniai kandžiai. Didelės ausys nuolat juda ir ir padeda išlaikyti kūno temperatūrą. Oda stora, smulkiai raukšlėta, apaugusi retais plaukais. 1 rūšis. Būdingi nefunkcionuojantys kolonos pavidalo skruostiniai dantys, ilgas snukis. Priekiniai dantys rezorbuojasi dar neprasikalę, prieškrūminiai greit iškrinta, krūminiai be emalio ir šaknų. Smegenys primityvios; mato prastai. Gera uoslė. Vamzdžiadantis yra maždaug kiaulės didumo, minta termitais. Kojų nagai kanopiški. Panašūs į triušius, bet labai giminingi primityviems kanopiniams ir drambliams. Turi lipnias pėdas ir atlenkiamus užpakalinių kojų pirštus. Trumpaausiai, beveik beuodegiai. Stambūs, lėtai judantys, aptakaus kūno žinduoliai, gyvenantys tropinėse upėse ir jūrų pakraščiuose. Minta tik augalais. Gamtoje priešų neturi. Sirenų protėviai buvo artimi dramblių protėviams. Dauguma turi ragus. Beveik visi augalėdžiai. Turi ilgą snukį, sudėtingą trinamųjų dantų rinkinį, statinės formos kūną. Kilo iš ankstyvųjų žinduolių formų kainozojaus eros pradžioje. Eocene jie tapo stambiais sunkiasvoriais žolėdžiais. Miocene daugelį jų pakeitė greitakojai žolėdžiai. Kojų pirštų skaičius beveik visada nelyginis. Jiems priklauso arkliai, raganosiai ir tapyrai. Kiekviena koja turi po 2 arba po 4 pirštus. Priklauso beveik visi vidutiniai ir stambūs augalėdžiai. Primityviausi jų - kiaulės ir pekariai. Taip pat porakanopiams priklauso kupranugariai, lamos, begemotai, atrajotojai. sraigaragis ožys ir t.t.
