Ar kada nors teko išvysti didelį, tamsiai žvilgantį vabalą ant seno medžio kamieno ir susimąstyti - kas jis? Lietuvos miškuose gyvena ne tik grybai ar paukščiai. Būtent saproksilinės rūšys - organizmai, gyvenantys ir besimaitinantys negyva mediena - atlieka vieną svarbiausių miško funkcijų: skaido medieną, grąžina maistines medžiagas į dirvožemį, skatina augmenijos atsinaujinimą ir palaiko sveiką ekosistemos pusiausvyrą. Apie šiuos išskirtinius vabalus ir giminingas jų rūšis pasakoja Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas, entomologinio rinkinio kuratorius dr. Romas Ferenca.
Negyva mediena, nors ir atrodo negyva, yra gyvybės šaltinis daugeliui organizmų. Stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios miestiečiui atrodytų kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra tai, kas paverčia mišką tikra giria.
Niūriaspalvis auksavabalis: karalius tarp medienos skaidytojų
Niūriaspalvis auksavabalis (lot. Osmoderma barnabita) - gana stambus (22-32 mm) vabalas. Kūnas tamsiai rudos spalvos, žiba švelniu žalsvu metališku atspalviu. Priešnugarėlė siauresnė už antsparnius, o pastarieji smulkiai raukšlėti bei taškuoti. Šios rūšies vabalų patinai skiriasi nuo patelių tuo, kad jų priešnugarėlės viduryje yra ilgas, siauras, gerai matomas griovelis.
Niūriaspalvių lervos net 2-4 metus vystosi trūnijančioje lapuočių medienoje, medžio kamieno viduje. Suaugėliai tik paskutinį savo gyvenimo mėnesį, dažniausiai liepą-rugpjūtį, per pačius karščius palieka gimtąjį medį. Skleisdami salsvo kvapo feromoną, šie vabalai skraido vos 1-2 km atstumu, vilioja partnerius ir siekia pratęsti giminę.
Niūriaspalvis auksavabalis yra indikatorinė, skėtinė rūšis. Tai reiškia, kad išsaugoję šį vabalą, išsaugosime ir kitas rūšis, kurioms reikalingi seni drevėti medžiai. Manoma, kad su senaisiais drevėtaisiais ąžuolais susiję apie 700 vabzdžių rūšių. Saugodami niūriaspalvį auksavabalį, mes prisidedame prie visos biologinės įvairovės išsaugojimo, nes kiekvienas senas medis - tai atskiras mikrovisata su savo gyvūnija ir augalija.
Kadangi niūriaspalvio auksavabalio lervos minta trūnijančia mediena, kartais klaidingai manoma, kad šie vabalai - kenkėjai, dėl kurių galėtų džiūti ąžuolai. Iš tikrųjų taip nėra, nes niūriaspalviai apsigyvena tik jau senuose, dažnai ligotuose medžiuose ir maitinasi irstančia jų mediena. Svarbu suprasti, kad senas, drevėtas medis yra labai svarbus ir reikalingas gamtos komponentas, suteikiantis namus daugeliui gyvybės formų, todėl juos būtina globoti. Saugodami juos, saugome visą gyvybės ratą - nuo negyvos šakos iki naujo medžio daigo.
Kiti auksavabaliai ir jų atpažinimas
Lietuvoje aptinkamos dar kelios rūšys auksavabalių, šiek tiek panašių į niūriaspalvį, tad nepatyręs stebėtojas gali jas lengvai supainioti. Pirmiausia paminėtinas aštuoniataškis auksavabalis (lot. Gnorimus variabilis). Šis vabalas kūno forma labai panašus į niūriaspalvį, tačiau gerokai už jį smulkesnis (17-22 mm). Jo viršutinė pusė juoda ir išmarginta smulkiomis gelsvomis dėmėmis: kiekviename antsparnyje jų turi net po keturias.
Panašūs į niūriaspalvį auksavabalį yra ir dėmėtasis auksavabalis (lot. Protaetia cuprea), marmurinis auksavabalis (lot. Protaetia lugubris) bei paprastasis auksavabalis (lot. Cetonia aurata). Visų šių rūšių antsparniai išmarginti netaisyklingomis šviesiomis skersinėmis dėmelėmis, kurios gana lengvai nusitrina, tad ne visuomet būna gerai įžiūrimos.
Aštuoniataškis auksavabalis (lot. Gnorimus variabilis): Kūnas juodas, matinis, 17-22 mm ilgio. Priešnugarėlė siauresnė už antsparnius, užpakaliniuose jos kampuose yra po vieną gelsvą ar baltą dėmelę. Kiekviename antsparnyje taip pat yra keturios-šešios gelsvos ar baltos dėmelės, kartais šios dėmelės būna redukuotos, tuomet priešnugarėlė ir antsparniai būna visiškai juodi. Patinai nuo patelių skiriasi į išorę lenktomis vidurinių kojų blauzdomis. Tai saproksilinė rūšis, gyvenanti senuose drevėtuose medžiuose: ąžuoluose ir pušyse. Pietų Europoje - Balkanuose ir Apeninuose - aštuoniataškis auksavabalis taip pat randamas valgomuosiuose kaštainiuose ir paprastuosiuose bukuose. Lervos vystosi dvejus-trejus metus. Lėliukėmis lervos virsta medžių drevių trūnijančioje medienoje ar apatinėje kelmų dalyje tarp šaknų kokonuose, sulipdytuose iš medienos trūnėsių. Vabalai skraido gegužės pabaigoje-liepos mėn. Populiacijos gausumas nėra įvertintas. Gausiausios populiacijos yra Pietryčių Lietuvos pušynuose, kur vabalai vystosi senose drevėtose pušyse ar trūnijančiuose pušų kelmuose ir rąstuose. Didžiausią grėsmę kelia ūkinė veikla miškuose: plynieji miškų kirtimai ir senų drevėtų medžių šalinimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, pietinėje Britų salų dalyje. Šiaurėje arealas siekia Švediją, Latviją, Estiją, rytuose rūšis išplitusi Rusijoje iki Volgos.
Kur aptinkami šie vabalai Lietuvoje?
Niūriaspalvio auksavabalio buveinės yra seni drevėti lapuočiai medžiai, dažniausiai ąžuolai, tačiau jų lervos gali vystytis ir senuose klevuose ar uosiuose. Lietuvoje šie vabalai randami brandžiuose dvarų ir miestų parkuose, pakelėse augančiuose senuose lapuočiuose medžiuose. Šiltomis, saulėtomis dienomis šių vabalų galima rasti ant medžių kamienų. Lietuvoje didžiausios niūriaspalvio auksavabalio populiacijos gyvena Kauno Ąžuolyno parke bei Dūkštų ąžuolyne.
Marmurinis ir aštuoniataškis auksavabaliai, kaip ir niūriaspalvis auksavabalis, prieraišios seniems medynams, neretai aptinkamos tose pačiose buveinėse, nes jų lervos taip pat vystosi pūvančioje senų medžių medienoje. Pietų Lietuvoje, Dzūkijos nacionaliniame parke aštuoniataškis auksavablis aptinkamas senose drevėtose pušyse ar jų kelmuose.
Dažniausiai pastebimi ir gausiausiai paplitę yra paprastasis ir dėmėtasis auksavabaliai. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas niūriaspalvis auksavabalis saugomas ir Europos Sąjungos mastu. Tai ypač sėsli, mažai migruojanti rūšis, o dėl brandžių medynų ar pavienių drevėtų medžių kirtimo blogėja šiam vabalui tinkamų buveinių kokybė, mažėja jų plotas, kas lemia niūriaspalvio auksavabalio populiacijų fragmentaciją.
Iš keturių vabalų rūšių, panašių į niūriaspalvį auksavabalį, dar dvi taip pat yra saugomos: marmurinis ir aštuoniataškis auksavabaliai yra įtraukti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.
Paprastasis ir dėmėtasis auksavabaliai Lietuvoje nėra saugomi, nes jie ekologiniu požiūriu plastiškesni, nesunkiai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų, jų išlikimui pavojus negresia.
Saugomų rūšių apsauga ir svarba
Niūriaspalvis auksavabalis laikomas „skėtine rūšimi“. Tai reiškia, kad kartu su šiuo vabalu tame pačiame sename medyje gyvena ištisas gyvų organizmų pasaulis - įvairūs vabzdžiai, voragyviai, šimtakojai, grybai, kerpės, samanos. Saugodami niūriaspalvį auksavabalį, mes prisidedame prie visos biologinės įvairovės išsaugojimo, nes kiekvienas senas medis - tai atskiras mikrovisata su savo gyvūnija ir augalija.
Brandūs medžiai - unikali buveinė. Įspūdingai atrodantys seni medžiai yra ne tik istorinis ir kultūrinis palikimas, puošiantis mūsų šalies kraštovaizdį, bet ir unikali buveinė daugeliui organizmų. Ypač vertingi tiek pavieniui, tiek grupėmis augantys senesni nei 100 metų ąžuolai. Viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių.
„LIFE Osmo Baltic. Senųjų ąžuolų kelias auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“ projektas dedikuotas niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) buveinių - senųjų lapuočių medžių - tyrimams bei apsaugai.
Verkių regioniniame parke buvo pastatyti išskirtiniai inkilai, skirti vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams. Šie inkilai - tai dirbtinės drevės, kurios kompensuoja senų, drevėtų medžių trūkumą gamtoje.
Ką daryti pastebėjus saugomą rūšį?
Radus niūriaspalvį auksavabalį ar kitą saugomą rūšį nereikėtų jo trikdyti, imti į rankas ar pernešti į kitą vietą. Tokiu atveju svarbiausia kiek galima tiksliau užfiksuoti radimo faktą, nurodant geografinę radimo vietą - rajoną, miestą, gyvenvietę, mišką. Jeigu yra galimybė, galima nurodyti ir geografines koordinates. Visuomet rekomenduojama radinį ir nufotografuoti - nuotrauka tampa rūšies įrodymu, taip pat tai padeda išvengti galimų klaidų identifikuojant.
tags: #vabalas #trunijancioje #medienoje