Aliaskinė rudagalvė menkė (lot. Gadus chalcogrammus) - viena labiausiai pasaulyje žvejojamų žuvų. Ji auga palyginti greitai, o minta daugiausiai kriliais ir kitais mažais vėžiagyviais bei žuvelėmis. Aliaskinės rudagalvės menkės gyvena sekliuose vandenyse iki 200 metrų gylio, dienos metu migruoja tarp dugno ir paviršiaus.
Upinės plekšnės (lot. Platichthys flesus) dažnai gyvena sekliuose pakrančių vandenyse iki 250 m gylio. Šios žuvys naktį medžioja smulkius vėžiagyvius, moliuskus, žieduotąsias kirmėles. Sterkas (lot. Sander lucioperca) yra plėšri žuvis, prisitaikiusi medžioti tamsoje ir drumzliname vandenyje, kur gali prisėlinti prie mažų žuvelių. Šios žuvys gali užaugti labai didelės, kai kuriais atvejais daugiau nei metro ilgio ir sverti 15 kg.
Vilkžuvė (lot. Anarhichas lupus , Anarhichas spp.) - lėtai auganti žuvis atsiskyrėlė, gyvenanti ant smėlėto arba dumblėto dugno tarp akmenų, 10-500 m gylyje. Suaugusios vilkžuvės dažnai slepiasi akmenų plyšiuose. Šios žuvys gali užaugti iki 125 cm ilgio ir sverti daugiau nei 25 kg. Paltusas (lot. Hippoglossus hippoglossus) - godus plėšrūnas, ryjantis menkes, juodadėmes menkes ir kitas žuvis. Paltusai dauginasi lėtai, jų prieaugis menkas, bet jie gali užaugti iki 3-4 metrų ilgio ir sverti daugiau nei 300 kg. Juodadėmė menkė (lot. Melanogrammus aeglefinus) gali užaugti iki metro ilgio ir sverti iki 14 kg.
Jūros lydekos (lot. Merluccius merluccius, Merluccius productus) yra giminingos menkėms. Jūros ešeriai (lot. Sebastes norvegicus , Sebastes mentella) gyvena jūrų pakrantėse ir fiorduose, 10-200 m gylyje. Jie daugiausia minta dugno gyvūnais: vėžiagyviais, moliuskais, mažomis žuvelėmis. Jūros ešerys lytiškai subręsta vėlai - 9-18 metų amžiaus, todėl intensyvi žvejyba gali stipriai pažeisti išteklius. Vėgėlės (lot. Lota lota) gyvena giliuose ežeruose ir lėtai tekančiuose šaltuose vandenyse, kuriuose daug deguonies. Užaugusi vėgėlė sveria 2-5 kg. Didžiausios žuvys plaukioja giliai po vandeniu, bet sutinkamos ir seklumose, kai ieško maisto. Mažesnių vėgėlių dažnai būna netoli kranto, kur jos minta vabzdžių lervomis, sraigėmis, moliuskais, vėžiais ir žuvimis.
Lašiša (lot. Salmo salar) - žuvis praeivė, neršianti gėlame vandenyje, bet auganti jūroje. Lašišos ir šlakiai gyvena panašiomis sąlygomis ir sužvejojami kartu. Jaunos lašišos 1-3 metus gyvena gėlo vandens telkiniuose, o tada išplaukia į pakrančių vandenis arba atvirą jūrą. Skumbrės (lot. Scomber scombrus) yra greitos plaukikės, jos medžioja žuvis plaukiodamos būriais ir tobulai sinchronizuodamos judesius. Lytiškai subrendusios skumbrės būna maždaug 30 cm ilgio. Šių žuvų sutinkama visame Šiaurės Rytų Atlante. Migruodamas iš vienos vietos į kitą, skumbrių būrys nusidriekia lyg kliūtis, perskirianti didelius vandens plotus. Jei užaugintas ASC sertifikato neturinčiuose ūkiuose.
Mažaakis pangasijas (lot. Pangasianodon hypopthalmus), dar vadinamas skorpionžuve arba rykliniu šamuku, kilęs iš Pietryčių Azijos esančio Mekongo upės baseino. Kai kurios šioms visaėdėms žuvims giminingos rūšys gali užaugti iki 3 m ilgio. Kaip ir tilapijų, Azijoje auginamų pangasijų žuvininkystės ūkiai teršia aplinką nuotekomis ir atliekomis. Daugelis pangasijų ūkių ėmėsi mažinti poveikį aplinkai ir įgyti ASC sertifikatus. Žuvininkystės ūkiuose užauginti pangasijai dideliais kiekiais eksportuojami į Europą.
Otas (lot. Scophthalmus maximus) - smėlėtame ir akmenuotame jūros dugne gyvenanti žuvis, sutinkama 20-80 metrų gylyje. Ji minta daugiausiai žuvimis, vėžiagyviais ir bestuburiais. Suaugęs otas gali būti metro ilgio ir sverti iki 25 kg. Jei užauginta Švedijoje, Danijoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje ar Šveicarijoje.
Oncorhynchus gorbuscha, Oncorhynchus tshawytscha: pagautos gaubiamaisiais tinklais ar trolinguojant meškerėmis Šiaurės Rytų Ramiajame vandenyje (Oncorhynchus gorbuscha), pagautos žiauniniais tinklais Šiaurės Rytų Ramiajame vandenyne (JAV; Aliaska, Oncorhynchus gorbuscha), pagautos gaubiamaisiais tinklais, trolinguojant meškerėmis ar žiauninias tinklais Šiaurės Rytų Ramiajame vandenyne (JAV; Aliaska, Oncorhynchus tshawytscha). Dauguma mažųjų lašišinių žuvų (lot. Oncorhynchus mykiss) Šiaurės Europoje veisiamos tvenkiniuose arba į ežerus ar jūras panardintuose dideliuose narvuose. Vaivorykštiniai upėtakiai būna trijų tipų - gyvenantys upeliuose ir upėse, gyvenantys ežeruose ir gyvenantys jūroje, bet neršiantys gėluosiuose vandenyse. Jūrinės plekšnės (lot. Pleuronectes platessa) sutinkamos smėlingame ir akmenuotame dugne, iki 200-250 m gylyje. Jos gyvena jūroje ir apysūriuose vandenyse.
Ledjūrio menkė (lot. Pollachius virens) dar vadinama amerikiniu polaku. Šios žuvys - greitos plaukikės, apiplaukiančios didelius plotus. Jos medžioja guotais, suvarydamos silkes ir kitas žuveles į vandens paviršių. Ledjūrio menkės lytiškai subręsta 5-10 metų amžiaus, būdamos 40-70 cm ilgio. Daugiausia ledjūrio menkių gyvena Šiaurės jūroje, Barenco jūroje ir aplink Islandiją. Silkių ir strimėlių (lot. Clupea harengus) ištekliai gausūs. Silkės gyvena guotais giliuose vandenyse iki 200 metrų. Šios žuvys daugiausia minta planktonu. Šprotai (lot. Sprattus sprattus) gyvena guotais atviroje jūroje ir netoli krantų. Jie panašūs į strimėles, bet suaugę būna mažesni. Jų ištekliai, kaip ir silkių, įvairiose vietovėse gali labai skirtis. Šprotai ne tik valgomi, bet jais šeriamos ūkiuose auginamos žuvys.
Durklažuvė (lot. Xiphias gladius) yra didelė jūrų žuvis su įspūdingu medžioklės įnagiu. Nuo durklo smaigalio iki uodegos galo ji gali būti dviejų metrų ilgio. Ji maitinasi žuvimis: skumbrėmis, barakudomis, lydekomis, ešeriais ir silkėmis, savo grobį nužudo durklu. Afrika. Tilapija (lot. Oreochromis niloticus) yra tropinė žuvis, auginama ežeruose ir tvenkiniuose jau daugiau nei 3000 metų. Ji kilusi iš Afrikos, kur sutinkama gamtoje. Tilapijos yra visaėdės ir minta planktonu, bestuburiais ir kitais dugne gyvenančiais organizmais. Lytiškai subrąsta būdamos 5-6 mėnesių amžiaus. Patelės perina ikrus savo burnoje. Po 1-2 savaičių ikriukai praplyšta ir iš jų išsiritę jaunikliai nuplaukia savais keliais.
Dauguma tunų - (lot. Katsuwonus pelamis) greitai plaukiojantys atvirų vandenų medžiotojai. Paprastieji tunai gali plaukti daugiau kaip 80 kilometrų per valandą greičiu. Šios žuvys gyvena panašiomis sąlygomis: jų yra Atlanto, Indijos ir Ramiajame vandenynuose, Viduržemio jūroje. Menkės (lot. Gadus morhua) gyvena šaltuose šiauriniuose vandenyse, iki 600 m gylyje. Didžiausius išteklius sudaro migruojančios žuvys, nukeliaujančios šimtus kilometrų tarp nerštaviečių ir maitinimosi vietų. Ungurio (lot. Anguilla anguilla) gyvenimo ciklas įspūdingas, bet mūsų žinios apie jį vis dar ribotos. Unguriai gyvena labai ilgai, seniausiam sugautam unguriui buvo mažiausiai 88 metai. Visi europiniai unguriai neršia Sargaso jūroje, po neršto lervutės sugrįžta į Europą pasinaudodamos Golfo srove. Jos pasiekia Europą tik po 3 metų kelionės ir tuo metu jau yra vadinamos stikliniais unguriukais. Po 6-12 metų unguriai pradeda žygį atgal į nerštavietes Sargaso jūroje. Midijos (lot. Mytilus spp) aptinkamos palei Europos krantus. Jų yra net Baltijos jūroje ties Lietuvos krantais, tačiau čia užauga gana nedidelės. Midijos tūno grupėmis prisiklijavusios ant akmenų, uolėto dugno ar kitų kietų paviršių iki 10 m gylio, kur maitinasi iš vandens filtruodamos planktoną. Midijų yra visuose šalto ir vidutinio klimato vandenyse. Austrės (lot. Ostrea spp., Crassostrea gigas) gyvena panašiomis sąlygomis kaip ir midijos, bet joms reikia švaraus ir sūraus vandens, jos auga lėtai. Europinių austrių randama Šiaurės jūroje, prie Norvegijos pakrantės, ir Viduržemio jūroje. Didžiosios šukutės (lot.Pecten spp.), dar vadinamos piligrimų kriauklėmis, gyvena ant smėlėto dugno, pusiau įsikasusios į smėlį ir filtruodamos iš vandens planktoną. Jos juda staigiai suglausdamos geldeles ir išstumdamos vandens srovę. Šukutės gyvena maždaug 20 metų, jų randama nuo Atlanto vandenyno pakrantės Ispanijoje iki šiaurinės Norvegijos pakrantės. Kalmarai (lot. Aštuonkojai (lot. Octopus vulgaris) gyvena dugne, auga lėtai ir yra labai jautrūs pergaudymui. Jie gali užaugti iki 130 cm bet jau 10 cm būna lytiškai subrendę. Gėlavandeniai vėžiai (lot. Astacus astacus, Pacifastacus sp., Astacus leptodactylus, Procambrius clarkii, Pacifastacus leniusculus, Orconectes limosus) gyvena ežeruose ir tekančiuose vandenyse. Jiems patinka akmenuotas dugnas su daug mažų ir gerų slėptuvių. Lietuvoje vietinius vėžius beveik visiškai išstūmė iš Šiaurės Amerikos atvežti rainuotieji ir žymėtieji vėžiai. Vietiniai vėžiai nyksta dėl vėžių maro, plintančio su invaziniais vėžiais, kurie yra šios ligos nešiotojai. Krabai (lot. Cancer pagurus) gyvena pakrantėse ant uolėto ir akmenuoto dugno, nuo kranto iki maždaug 30 metrų gylio. Šiaurinės krevetės (lot. Pandalus borealis) gyvena ant minkštodugno 50-500 m gylyje. Jos poruojasi rudenį, o patelė apvaisintus kiaušinėlius tarp savo galinių kojų nešiojasi visą žiemą. Suaugusi šiaurinė krevetė krevetė gali būti 16-17 cm ilgio.
Taupalinėje pastraipoje aptariami trumpiniai: Tropinės krevetės (fenneropenaeus indicus, Heterocarpus reedi, Litopenaeus vannamei, Metapenaeus ensis, M. monoceros, Penaeus monodon, P. notialis, Pleoticus muelleri) gaudomos natūralioje aplinkoje arba auginamos ūkiuose. Abu variantai kelia aplinkosaugos problemų. Jos žvejojamos tralais, kurie pažeidžia dugno bendrijas, kenkia koralams ir kitiems dugno gyvūnams. Specializuoti krevečių ūkiai yra viena pagrindinių grėsmių nykstantiems mangrovių miškams. Mangrovių miškai kertami, kad krevečių ūkiai turėtų vietos plėstis. Auksaspalviai sparai (lot. Sparus aurata) daugiausiai maitinasi moliuskais (midijomis ir austrėmis), o suaugę individai pasiekia 70 cm ilgį. Pavasarį sparai dažnai aptinkami pakrantės įlankose, todėl jau nuo seno ekstensyviais metodais buvo auginami Italijoje ir Pietų Ispanijoje, užtveriant žuvis lagūnose. Nuo devintojo dešimtmečio pradėtos taikyti intensyvios auginimo technologijos, o didžioji dalis rinkoje esančios žuvies užauginta jūroje panardintose varžose Viduržemio ir Kanarų salų regionuose.
Paltusas (lot. Reinhardtius hippoglossoides) - godus plėšrūnas, ryjantis menkes, juodadėmes menkes ir kitas žuvis. Paltusai dauginasi lėtai, jų prieaugis menkas, bet jie gali užaugti iki 3-4 metrų ilgio ir sverti daugiau nei 300 kg. Jei šlakis sugautas gaidyklėmis ar tinklais Baltijos jūroje (išskyrus Botnijos ir Suomijos įlankas). Lašiša (lot. Salmo trutta) - žuvis praeivė, neršianti gėlame vandenyje, bet auganti jūroje. Lašišos ir šlakiai gyvena panašiomis sąlygomis ir sužvejojami kartu. Jaunos lašišos 1-3 metus gyvena gėlo vandens telkiniuose, o tada išplaukia į pakrančių vandenis arba atvirą jūrą. Lašiša (lot. Oncorhynchus spp.) - žuvis praeivė, neršianti gėlame vandenyje, bet auganti jūroje. Lašišos ir šlakiai gyvena panašiomis sąlygomis ir sužvejojami kartu. Jaunos lašišos 1-3 metus gyvena gėlo vandens telkiniuose, o tada išplaukia į pakrančių vandenis arba atvirą jūrą.
Didžiąją dalį teksto užpildo trumpiniai apie tunų ir kitų regionų rūšis, jų migruojančias elgesio, augimo ir nerštaviečių ypatybes. Dauguma tunų (lot. Thunnus spp.) yra greitai plaukiojantys atvirų vandenų medžiotojai. Paprastieji tunai gali plaukti daugiau kaip 80 kilometrų per valandą greičiu. Šios žuvys gyvena Atlanto, Indijos ir Ramiajame vandenynuose, Viduržemio jūroje. Dauguma tunų (lot. Thunnus alalunga, Thunnus tonggol, Thunnus albacares, Thunnus thynnus) - greitai plaukiojantys atvirų vandenų medžiotojai.
Krabai (lot. Paralithodes camtschaticus) gyvena pakrantėse ant uolėto ir akmenuoto dugno, nuo kranto iki maždaug 30 metrų gylio. Šaltinis: Projektas „Aplinkosauga“ Grundalas
FOTO: Lietuvoje populiarėja Aplinkos ministerijos propaguojamas „pagavai-paleisk“ principas ir apie jo naudą gamtai ir ekosistemoms galima kalbėti ir kalbėti. Tačiau Lietuvoje yra pora žuvų rūšių, už kurių išgaudymą ir išnaikinimą jums įteiktų medalį - nuodėgulinis grundalas ir juodažiotis grundalas yra dvi šiandien didelį nerimą keliančios rūšys. Šios dvi rūšys yra vienintelės oficialiai patvirtintos invazinės žuvų rūšys Lietuvoje. Atėjūnės iš Kaspijos jūros pirmą kartą pastebėtos prieš trylika metų. Šiandien šios žuvys iš natūralių buveinių stumia ne tik kitas žuvis, bet net ir paukščius. Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje jos gena žuvis iš nerštaviečių, ėda jų ikrus, minta nelabai galinčiais pasipriešinti moliuskais - dreisenomis ir midijomis.
Nors grundalai Lietuvoje gyvena dar neilgai, bet jų veiklos požymiai jau dabar matosi. Ledinės antys ir nuodėguliai - įstabūs šiaurės paukščiai, kurie prie mūsų krantų atvyksta žiemoti, traukiasi vis giliau į jūrą ir vis mažiau jų grįžta kiekvieną žiemą. Dar prieš penketą metų ledinių ančių buvo gausu net prie Palangos tilto, o šią žiemą jas pastebėti nuo kranto būdavo sėkmė. Ornitologas Vytautas Jusys kaltina žvejus verslininkus, į kurių tinklus įsipainioja šie paukščiai, bet mokslininkai turi ir kitų teorijų. Anot jų, grundalai suėda didžiulius moliuskų kiekius, kurie ir yra pagrindinis ledinių ančių maistas. Jos nemiršta iš bado, bet pasitraukia toliau į atvirą jūrą, kur tenka kovoti su šaltomis Baltijos bangomis ir švaistyti tam energiją. Ne visoms jų užtenka jos iki pavasario ir dalis tiesiog nuskęsta. Ilgalaikio grundalų poveikio gamtai pasekmių dar ryškiai nesimato, bet gamtininkai bijo blogiausio. Dreisenos ir midijos yra natūralūs vandens filtrai, kurie minta vandenyje esančiomis organinėmis medžiagomis. Jų dauginimosi sezonas yra šiltuoju metu laiku - gegužės-spalio mėnesiais ir smarkiai prisideda prie vandens žydėjimo mažinimo. Iki kritinio skaičiaus sumažėjus šių moliuskų kiekiui, vandens žydėjimas gali pasiekti katastrofišką lygį. Vykstant vandens eutrofikacijai (žydėjimui) sumažėja deguonies vandenyje ir dėl to dūsta žuvys tiek Baltijoje, tiek Kuršių mariose. Taip pat nežinomas ir grundaluose besikaupiančių medžiagų poveikis kitiems gyvūnams. Moliuskai, filtruodami vandenį, sukaupia ir vandenyje esančias kenksmingas medžiagas. Grundalai suvalgo didžiulius moliuskų kiekius. Dabar grundalų tiek, kad nei plėšriosios žuvys, nei kormoranai, žuvėdros ar jūriniai ereliai nespėja jų ėsti. Baiminasi, kad toksinai iš grundalų per ilgesnį laiką gali pakenkti vandens paukščių ir žuvų populiacijoms. Norint žvejoti grundalus užtenka paprasto žvejo bilieto. Jų žvejybai netaikomi jokie apribojimai - nei laiko, nei pagaunamo kiekio, nei minimalaus pagautos žuvies dydžio. Geriausiai grundalai pradeda kibti gegužės pradžioje. Praėjusiais metais žvejai netrukdavo net poros valandų, kad prisigaudytų pilną kibirą šių žuvų. Ar norėtumėte turėti nematomumo kepurę ir ją užsimovus žaisti slėpynes su draugais? Įdomu, kaip tada jie jus surastų! Nematomos kepurės pasitaiko tik pasakose? Tačiau… yra tokia žuvis, truputį permatoma. Jos vardas - paplūdiminis grundalas, o slapyvardis - „Nematomasis”. Vis dėlto šią mažą žuvytę įmanoma pastebėti - o žinote, kas tai mums palengvina? Ogi ant jos šono yra mažų juodų dėmelių. Suskaičiuokime, kiek jų yra:1, 2, 3, 4... Jei kas norėtų Helovinui persirengti vėjažuvės skeletu, sukeltų tikrąją sumaištį! Kodėl? Šios žuvies skeletas yra žalias! Taigi mūsų vėjažuvės slapyvardis - „Žalioji”. Paprastosios medūzos kūnas yra permatomas ir primena želę, nes 98% sudaro vanduo. Todėl pavadinome ją „Žele”. Jos žiotys skirtos ne tik valgyti. Kai medūza nepajėgia suvalgyti visų savo pusryčių, grąžina juos tuo pačiu keliu. „Želė” gindamasi dilgina savo priešus, panašiai elgiasi medžiodama maistą. Laimei, mums nepakenks. Ši maža žuvytė mėgsta eksperimentuoti su šukuosena. Ji - skiauterės mėgėja. Kaip tai įmanoma? Trispyglė dyglė turi tris judamus spyglius ant nugaros ir po kelis spyglius ant pilvo ir ant šonų. Ši žuvis yra plona ir labai, labai ilga - užauga iki 28 centimetrų. Jos kūnas labai raukšlėtas. Didysis tobis yra labai panašus į kitą žuvį - mažąjį tobį, tik, skirtingai negu mažojo tobio atveju, prie didžiojo tobio žando yra juoda dėmelė. Ar tikrinote, kaip atrodytumėte su ūsais? O Baltijos jūroje gyvena puiki, stambi ir elegantiška žuvis, turinti ant apatinio žando ilgąjį ūsą. Mūsų „Elegantiškojo ūselio” burnos didumas rodo, kad menkė pasirinko plėšrūnės karjerą. Ši didelė žuvis kaip keturiolikmetė senukė gali užaugti net iki 120 centimetrų. Menkė gyvena iki dvidešimt metų! „Elegantiškajam ūseliui” patinka, kai šalta, tad jis mielai plaukioja Baltijos jūros gelmėse. Tai didžiausias Baltijos jūros ruonis. Ruonių patinai yra žymiai stambesni ir sunkesni už pateles. Nesunkiai atpažinsite, kas yra kas. Ruonio snukis yra pailgas kaip šuniuko, o nugara tamsesnė už pilvą, pilka, su mažomis, tamsiomis dėmelėmis. Jos priekinių galūnių pora - svarbiausia, nes jų galuose yra nagučių. Kva, kva, kva! Kas taip triukšmauja? Ak, tai didžioji antis! „Puošeiva” padabino savo kojas oranžine spalva ir dabar puikuojasi jomis prieš visus. Antis gyvena ežeruose ir tvenkiniuose, žiemą persikelia arčiau Baltijos jūros pakrantės. Tai didžiausias Baltijos jūros vėžiagyvis. Jis išsiskiria masyviu šarvu. Priekinės kojos yra ginkluotos: jos virto žnyplėmis. Patinų žnyplės yra plaukuotos ir atrodo kaip kailinės pirštinės. Kodėl gauruotažnyplio krabo nuotaika tokia kovinga? Tikras banditas! Jam taip pat patinka naikinti žvejų tinklus ir vandens augalus. Mūsų juros gyventojams puikiai sekasi tapti nematomiems. Štai dar vienas gyvūnėlis, kuris yra beveik nematomas. Mėlynžnyplė krevetė yra nedidelis vėžiagyvis. Jos akys kiek išsikišusios, ant antenų. Priekinės šios krevetės kojos baigiasi švelniomis žnypliukėmis. Jūrinis kūjagalvis yra keista, žvynų neturinti žuvis, kuri jokiame žuvų grožio konkurse nelaimėtų nė menkiausio prizo. „Bjauriukas” yra plėšrūnas. Jo galva labai didelė, ginkluota stambiais dygliais (šeši dygliai auga „stačiai”, keli - iš šonų). Ar žinai, kad gulbė nebylė yra didžiausias Baltijos jūros paukštis? Ji iš tikrųjų yra labai didelė! Dažnai aptinkame ją miestuose, išdidžiai plaukiančią tvenkiniuose. Mūsų „Romantikei” patinka juodas apavas, todėl jos kojos juodos. Gulbės patinas, norėdamas padaryti įspūdį savo išrinktajai, išskleidžia savo plunksnas. Kaip nustatyti gulbės amžių? Lapė Baltijos jūroje? Taip negali būti! Šios karališkosios žuvies kūno ilgis gali siekti daugiau negu vieną metrą. Jos žvynai sidabriniai, o nugara išmarginta juodomis dėmėmis. Šypsodamasi mums, lašiša parodo savo gražius dantukus. Ak! kokia didelė kriauklė! Smėlinė mija yra didžiausias Baltijos jūros moliuskas. Šis smulkus „šviesiaplaukis” tai rudagalvis kiras, kuris pavasarį ir vasadrą dažosi juodai, bet jau į rugpjūčio pabaigą dauguma juodų plunksnų byra - tik retkarčiais, prie ausies lieka tamsesnė dėmė. Kai jaunasis kiras išskleidžia savo sparnus, ant jų galima pastebėti unikalų raštą. Kirui patinka ryški raudona spalva, tokios yra jo kojos bei snapas. Ar žinote, kad Baltijos jūroje gyvena delfino giminaitė? Jūrų kiaulė mažesnė už delfiną, užauga tik iki 180 centimetrų. Jos verpsto formos kūnas puikiai pritaiktas gyventi jūroje. Jūrų kiaulės nugara juoda, šonai pilki, pilvas baltas. Ak, tik pažiūrėkite į jos peleką. Jūrų kiaulei patinka viešai puikuotis savo lygia ir stangria oda, jos kūnas nėra plaukuotas, o po oda yra storas riebalų sluoksnis. Ji visada žaidžia viena arba tik artimiausių draugų kompanijoje. Ji baili.
Šis plačiai rašomas tekstas tęsiamas trumpais aprašymais apie moliuskus, šukutėmis, midijas, kriauklės formas bei nutiestas migracijas. Tokie epizodai rodo, kaip įvairus jūros pasaulis gali būti - nuo mažų midijų iki milžiniškų menkių, nuo žuvėdrų iki didžiųjų rupūžių. Jūros rupūžės - įspūdingi rodykliai, kurių nepastebėti dažnai nepavyksta. Jūrų rupūžės kūno apvodas, skirtas nuskilti bangas ir išsilaikyti dugno srovių sąlygomis, emocingai atskleidžia gamtos grožį ir jos sudėtingumą.