Tektoninės plokštės Lietuvoje ir pasaulio žemės drebėjimų kontekste

Tektoninės plokštės - litosferą sudarančios plokštės, plūduriuojančios ant pusiau išsilydžiusios sunkesnės mantijos uolienų. Žemyninės plokštės lengvesnės ir storesnės (25-70 km), jos dengia apie trečdalį Žemės paviršiaus. Seniausioms žemyninėms uolienoms jau 4 mlrd. metų, jas dengia storas nuosėdų sluoksnis. Vandenyninių plokščių storis apie 6-11 km, vidutinis slūgsojimo gylis apie 4,5 km žemiau jūros lygio. Jos sunkesnės ir geologiškai žymiai jaunesnės už žemynines plokštes - seniausi jų klodai tėra vos 200 mln. metų amžiaus, o nuosėdų sluoksnis plonas.

Tektoninės plokštės skirstomos į didžiąsias ir mažąsias. Tektoninių plokščių klasifikacija nėra universali, nes kai kurie šaltiniai mini dešimt didžiųjų plokščių, aukščiau pateiktąjį sąrašą papildydami Kokosų, Naskos ir Indijos plokštėmis. Dar kiti šaltiniai Australijos ir Indijos plokštę įvardija kaip Indijos-Australijos plokštę ir t. t. Tektoninės plokštės. The idea is that at individual scales the additional load is ignorable, but at mass scraper levels it adds up and makes scraping much more expensive. Ultimatly, this is a placeholder solution so that more time can be spent on fingerprinting and identifying headless browsers (EG: via how they do font rendering) so that the challenge proof of work page doesn't need to be presented to users that are much more likely to be legitimate.

„Taip Žemės paviršiuje susiformavo plokštės, - pasakoja Woods Hole Okeanografijos instituto geofizikė Catherine Rychert. 0 Plokštė yra pluta, tada po ja šiek tiek mantijos .... O po ja yra silpnesnė medžiaga“. Ši silpnesnė medžiaga yra karštesnė ir judresnė. Būtent šių sluoksnių stiprumo skirtumas leidžia judėti viršuje esančioms plokštėms - susidurti, išsiskirti ir grumdytis vienai į kitą. Šiose zonose formuojasi plyšiai ir kalnai, kyla ugnikalniai ir žemės drebėjimai.

Tetoniškai plokštės judesių klausimas Lietuvoje kyla išsamiau kaip regioninis, tačiau žemės drebėjimai Lietuvoje yra juntami tik labai silpni. Žemės drebėjimas Lietuvoje - tai natūralus geologinis reiškinys, kuris pasireiškia, kai dėl tektoninio spaudimo Žemės plutoje atsiranda lūžių, kurių dalys viena kitos atžvilgiu pasislenka. Tektoninės plokštės visą laiką juda. Vienas smarkiausiai juntamų žemės drebėjimų Lietuvoje buvo užfiksuotas 2004 m. rugsėjį, kai nuo Kaliningrado srities atsklido virpesiai, iš kurių stipriausias siekė 5.3 balo Richterio skalėje. Panašus žemės drebėjimo židinys buvo 2008 m. Pasak G. Skridlaitės, ateityje gali būti ir stipresnių žemės drebėjimų, bet siekiančių tik 5-6 balų ribą.

Didžiosios ir mažosios plokštės: kas svarbiausia

Dauguma geologų sutaria, kad yra 12-14 „pagrindinių“ plokščių, kurios dengia didžiąją dalį Žemės paviršiaus. Kiekvienos iš jų plotas yra mažiausiai 20 mln. kvadratinių kilometrų, o didžiausios yra Šiaurės Amerikos, Afrikos, Eurazijos, Indo-Australijos, Pietų Amerikos, Antarktidos ir Ramiojo vandenyno plokštės. Didžiausia iš jų yra Ramiojo vandenyno plokštė - plotas apie 103,3 mln. km2, po jos seka Šiaurės Amerikos plokštė (75,9 mln. km2).

Be šių septynių labai didelių plokščių, yra dar penkios šiek tiek mažesnės: Filipinų jūros, Kokoso, Nazkos, Arabijos ir Chuano de Fukos plokštės. Kai kurie geologai Anatolijos plokštę ir Rytų Afrikos plokštę laiko atskirais dariniais, nes jų judėjimas skiriasi nuo pagrindinių plokščių. Tai paaiškina, kodėl pagrindinių plokščių įverčiai svyruoja nuo 12 iki 14. Mikroplokštės - tai plokštės, kurios ribos skyla į mažesnius fragmentus. Jų plotas mažesnis nei 1 mln. km2, ir jų skaičius Žemėje apie 57, nors žemėlapiuose jos dažnai nėra atvaizduotos.

„Mikroplokščių skaičius nuolat keisis, priklausomai nuo to, kaip skirtingi mokslininkai nuspręs jas apibrėžti, ir nuo to, kiek daugiau sužinosime apie tai, kaip ir kur lokalizuojasi plokščių ribų deformacijos“, - sako Saskia Goes.

Ribų pobūdis ir judėjimo kryptys

Ramiojo vandenyno plokštė yra bene greičiausia - ji juda į šiaurės vakarus 7-10 cm per metus. Greitą judėjimą lemia aplink esantis subdukcijos zonų žiedas, Ugnies žiedas, kuriame gravitacinės jėgos traukia plokštes žemyn į mantiją. Nuolatinis judėjimas gali net praryti žemynus. Kartais žemynai suskyla, ir dalis jų iš tikrųjų nukrenta į mantiją.

Transformacijos ribos - pavyzdys San Andreas gedimas tarp Šiaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno plokštumos. Susiliejančios ribos - riba tarp Indijos ir Eurazijos plokštumos, esančios Himalajuose. Vidurio Atlanto kalvagūbris - pavyzdys, kur atitinkamai abiejų pusių plokštės juda ir keičia savo padėtį.

Lietuvos atvejis: ar plokštės judėjimas veikia regioną?

Negalima teigti, kad Lietuvoje nevyksta žemės drebėjimai - jie yra juntami, nors mažo intensyvumo (dažniausiai mažiau nei 5 balų pagal Richterio skalę). Lietuvos teritorijoje taip pat yra vienas...

Tektoninių plokščių judėjimas vyksta nuolat, bet praeina dešimtys ar šimtai milijonų metų, kol pasikeičia jų konfigūracija Žemės paviršiuje. Sunkesnės ir šaltesnės plokštės, pavyzdžiui vandenyninės, nyra po lengvesnėmis žemyninėmis ir grimzta gilyn į mantiją, o įkaitę šilumos srautai kyla į viršų, išlydo mantiją bei plutą ir sukelia skėtrą - vadinamosios konvencinės gardelės.

Instrukcijos mokiniams: plokščių ribų žemėlapis ir analizė

Studentams galima pasiūlyti žemėlapio užduotis: plokštelių pavadinimų išdėstymas į tinkamas vietas, supanašėjusiųjų, išsiskyrusiųjų ir pertvarkytų ribų identifikavimas; rodyti judėjimo kryptis rodyklėmis. Pavyzdžiai ribų: Vidurio Atlanto kalvagūbris (Transformacijos) tarp Afrikos ir Pietų Amerikos plokštelių; San Andreas - tarp Šiaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno plokštumos; Himalajai - Indijos ir Eurazijos plokštų susiliejimas.

Tablaus ir aiškinimai

Žemės drebėjimo stiprumas matuojamas pagal Richterio skalę. Vienas smarkiausiai juntamų žemės drebėjimų Lietuvoje buvo užfiksuotas 2004 m. rugsėjį, kai nuo Kaliningrado srities atsklido virpesiai, iš kurių stipriausias siekė 5.3 balo. Panašus žemės drebėjimo židinys buvo 2008 m. ateityje gali būti ir stipresnių žemės drebėjimų, bet siekiančių tik 5-6 balų ribą.

tags: #tektonines #plokstes #lietuvoje