Stanislovas Vasilijus Medienos biografija

Klaipėdos krašto istorija ilgus šimtmečius buvo susijusi su žemėmis kitoje Nemuno pusėje, kuriose šiandien yra Kaliningrado sritis. Sprendimai, lėmę šios srities atsiradimą Lietuvos pašonėje, buvo priimti prieš 80 metų. Dalijamės prof. dr. Dažnai sugluminu pašnekovus iš kitų šalių teiginiu, kad Lietuva šiandien yra vienintelė ES valstybė, kuriai Rusija yra vakaruose. Galutinis sprendimas dėl to, kad ji ten bus, buvo įformintas 1946 metų balandžio 7 dieną.

Rytų Prūsijos svarba ir geografiniai pokyčiai

Iki 1940 m. Lietuvos vakarinė kaimynė buvo Vokietija, su kuria Lietuva tuo metu turėjo beveik 330 km ilgio sausumos sieną. Į vakarus nuo Lietuvos buvo viena iš Prūsijos (Vokietijos sudėtinės dalies) provincijų - Rytų Prūsija (Ostpreußen). Per XX a. pirmąją pusę ji patyrė kelias teritorines transformacijas. Po pokyčių, kurie įvyko 1939 m. kovą Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą ir 1939 m. rugsėjį sunaikinus Lenkiją, Rytų Prūsija buvo išplėsta iki 59300 kv. km teritorijos, kurioje gyveno apie 3,64 mln. gyventojų.

Didžiausias provincijos centras buvo Karaliaučius, kuriame gyveno 10 proc. - 372 tūkst. Gauleiterio Ericho Kocho vadovaujama Rytų Prūsija. Ir lenkų, ir lietuvių tautiniai lyderiai todėl manė, kad Rytų Prūsijoje gyvena „savi“, tad dar per Pirmąjį pasaulinį karą jie formulavo lūkesčius, kad ten gyvenantys lenkakalbiai ir lietuviakalbiai turėtų būti įjungti į būsimąją Lenkiją ir Lietuvą.

Vokietijos ir sovietinių derybų akiratyje: Teheranas, Jalta ir Potsdas

1940-ųjų pavasarį Lenkijos vyriausybė emigracijoje svarstė, kad po karo visa Rytų Prūsija taps Lenkijos dalimi, išskyrus Klaipėdą, Tilžę ir aplinkines lietuviakalbių gyvenamas sritis. Ji siekė, kad ne tik Rytų Prūsija, bet ir Dancigas, Silezija ir kitos teritorijos būtų prijungtos prie Lenkijos. 1941 m. vasarą Stalinas, pasiūlydamas ribinę Lenkijos sritį, turėjo savų priežasčių dėl Rytų Prūsijos siūlyti iš esmės tą patį scenarijų, kurio pageidavo lenkai. Išimtimi jis laikė tik Tilžę, kurią reikia perduoti Lietuvai. Tačiau jis pasiūlė britams slaptą sutarties protokolą dėl teritorijų mainų, kuris nebuvo pasirašytas.

Teherano konferencijoje 1943 m. pabaigoje išryškėjo, kad Lenkija turi būti stumta į vakarus, o Stalinas laikėsi 1921 m. Rygos sutarties sienos negaliojimo. Jau 1944 m. vasario-kovo mėnesiais Lenkijos vyriausybės emigracijoje klausimai dėl Karaliaučiaus buvo aktyvūs; kai kurie lenkų pareiškimai prieštaravo šiai nuostatai. Tačiau rėmėsi ir faktas, kad Lenkija turėtų būti kompensuota už rytuose prarandamas žemes, o Karaliaučius laikytas svarbia politine vieta.

1944 m. gegužę Stalinui tapo akivaizdu, kad Lenkija bus išlaikytina kaip sovietų įtakoje esantis nacionalinis darinys. 1944 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais buvo derinami susitarimai su Lenkijos tautos išvadavimo komitetu (KRN). 1944-07-22 buvo paskelbta, kad KRN sudaro vykdomąjį organą, o 1944-07-27 pasirašyta sutartis - „Kenigsbergo“ klausimas tapo vienu iš kompromisinių punktų. 1944-08-03 Maskvoje Stalinui buvo „pamokyta“, kad Karaliaučius bus prijungtas prie Rusijos. Tuomet Maskvoje, 1944 m. spalio viduryje, buvo pradėta spaudimo linija dėl naujos Lenkijos laikinąją vyriausybę.

1945-02-04/11 Jalte buvo aptartos kilmės ir sienų klausimai, o 1945-02-20 SSRS Gynimo komitetas pateikė naują Lenkijos ir SSRS sienos projektą Rytų Prūsijoje. 1945-05-23 Olštyne įvyko Lenkijos laikinosios vyriausybės atstovo įgaliotinis, o 1945-06-28 buvo suformuota Tautinės vienybės laikinąją vyriausybę. 1945-07-10 memorandume buvo nustatyta vakarinių Lenkijos sienų nuostata. 1945-08-16 Maskvoje buvo patikslinta sienos linija tarp SSRS ir Lenkijos pagal Potsdamo nuostatas.

Taigi Karaliaučiaus perėmimas įtakos ir pasiektų sprendimų kontekste sudarė dalį platesnių pokyčių, kurių tikslas buvo kompensacijos už sovietinę kontrolę, ir nustatytas laikinas principas - „iki galutinio teritorinių klausimų sprendimo taikos derybose“. Tačiau klausimas, ar Karaliaučius buvo karo trofėjus, mainų objektas ar turėjo ilgalaikį planą, liko neatsakytas. Teksto autorius: prof. dr. „Kaunas paimtas, duok Tilžę, pirmyn į Karaliaučius!“ Šūkis Raudonosios armijos užimtame Kaune.

Stanislovas Miuleris ir Moniuška Vilniuje: biografijų sankirtos

Miulerio namas Vokiečių g. pabaigoje, netoli Trakų ir Dominikonų gatvių sankryžos, garsėjo XIX a. vakaro kultūros centru. Apie tai nurodo Vladas Drėma, Morta Baužienė ir Aelita Ambrulevičiūtė. Miuleriai buvo kilminga bei įtakinga vilniečių giminių grupe, o Stanislovas Miuleris (1786-1847) - Rusijos armijos kapitonas, dailininkas ir kelių kalbų mokytojas, išleido dvitomį prancūzų-lenkų bei lenkų-rusų žodynus. Jo žmona Elžbieta Miulerienė buvo garsi griežta asmenybė, o jų vaikai tarpusavyje - mokslų ir muzikinio meno keliu pasukę asmenys.

Miulerio name augo Stanislovo Moniuškos ateitis - kompozitoriaus gyvensena Vilniuje buvo glaudžiai susijusi su Miulerių šeima. Jis net laikui bėgant tapo Vilniaus šv. Jonų bažnyčios vargonininku, dirigavo miesto teatro orkestrui Radvilų rūmuose, rengė koncertus ir įkūrė muzikinus kolektyvus. Moniuška savo laikais Vilniuje išgarsėjo ir kaip liaudies bei lietuviškos kultūros puoselėtojas. Tuo laikotarpiu Miulerio namuose įvyko pirmoji „Halka“ redakcija, o jos premjera vyksta 1848 metų sausio 1 d.

Moniuškos kūryboje atsispindėjo Lietuvos tematika, kūrė kantatos „Milda“, „Nijolė“, „Aušros Vartų litanijos“ ir kt. Tarp žymiausių momentų - 1840 m. rugpjūčio 25 d. Stanislovas Moniuška susituokė su Aleksandra Miuleryte; pirmosios dukters Elžbietos krikštynos įvyko 1841 m. 1844 m. gimė sūnus Stanislovas Juozapas, o 1845 m. gimė Boleslovas Jonas Moniuška. 1847 m. Stanislovas Miuleris mirė, o jo kūrybinių pasiekimų ir Vilniaus įtakos mito laikoma monografijose paminimas su išryškinta jo vaidmeniu Lietuvoje.

Moniuškų dukterys Sofija Viktorija Ieva (g. 1849) ir Aleksandra Gabrielė (g. 1852) bei kiti artimi giminaičiai buvo įtraukti į santuokinius pamatus ir krikštus. Moniuška „Haika“ sceninė versija buvo sukurta 1854 m. Vilniuje, o premjera - 1858 m. Varšuvoje. Taip pat kai kurios Moniuškų gyvenimo detalės rodo jų intymų ryšį su Lietuvos kultūros ir muzikos scenos kūrimo procesuose.

Stanislovas Moniuška paliko žymią įtaką Lietuvos muzikai, o jo veikla Vilniuje - kaip miesto teatro dirigentas, vargonininkas, kultūros organizatorius - ženkliai prisidėjo prie Lietuvos kultūrinės istorijos raidos. Daugiau šaltinių perteikia Miulerio namų ir Moniuškos biografijų detales, įtraukdamos dailininkus, bajorus, giminių ryšius bei garsius Lietuvoje.

• Karaliaučiaus srities administracinė ir demografinė sudėtis XX a. pradžioje.
• Lietuvos ir Lenkijos siekiai teritoriniams mainams per II pasaulinį karą.
• Teherano, Jalto ir Potsdamo konferencijų įtaka sienų klausimams.
• Stanislovo Moniuškos gyvenimas Vilniuje ir Miulerio namo kultūrinė reikšmė.

Miulerio ir Moniuškos giminių istorijos perteikia Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį ir ryšius su Vakarų europos keliais - muzika, dailė ir spauda. Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų santuoka, samteliai jų vaikų asmeninėse metrikose bei šeimos prisiminimai padeda geriau suvokti Vilniaus kultūrinės epochos kontekstą. Tuo laikotarpiu Vilniui buvo būdingas intensyvus muzikinis gyvenimas, kuriame Moniuškos vaidmuo įtvirtino Lietuvos kultūrinį identitetą.

Miulerio ir Moniuškos biografijų siužetai sienų politikos kontekste iliustruoja, kaip asmenų gyvenimai persipynė su didelės politikos įvykiais ir kaip kultūriniai procesai prisidėjo prie Lietuvos istorijos vaizdo.

tags: #stanislovas #vasilijus #medienos