Laikai, kuomet vieninteliu geriamojo vandens šaltiniu galėjo būti šachtinis šulinys, jau praeityje. Vanduo iš šulinių ne visada saugus ir kokybiškas, per sausras dažnai jo trūksta. Jeigu tai vanduo iš gręžinio, o ne pajungimas prie centralizuotų tinklų, pirmiausia reikia savivaldybės administracijai pateikti prašymą projektavimo sąlygoms gręžinio įrengimui gauti. Prašymus, bent jau didžiosiose savivaldybėse, galima pateikti internetu, savivaldybės puslapyje susiradus prašymo formą. Skirtingose savivaldybėse yra skirtingi reikalavimai. Bet kuriuo atveju savivaldybės institucija, atsižvelgdama į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus, turi pateikti pagrįstą išvadą dėl požeminio gėlo vandens gavybos gręžinio įrengimo. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė nurodo, kad „gyventojų ir juridinių asmenų prašymams pritarta gali būti tada, kai Vilniaus miesto savivaldybei pateiktas prašymas su jame nurodytais reikalingais dokumentais, gręžinys yra numatytas sklype, prie kurio ribos nėra nutiestų centralizuotų vandentiekio tinklų, o artimiausias atstumas nuo magistralinių tinklų iki pareiškėjų sklypo ribos yra ne mažiau kaip 50 metrų, tačiau, jeigu gręžinys yra reikalingas gyventojų grupei (2, 3, 4 ir daugiau namų valdų), tada iki magistralinio tinklo atstumas turėtų būti skaičiuojamas, kad vienam gyventojui tektų ne mažiau kaip 15 metrų projektuojamo vamzdyno. Gavus leidimą gręžiniui įsirengti, ruošiamas jo projektas. Vandens išgavimo gręžinio projektus turi teisę rengti tik įmonės ar asmenys, turintys Lietuvos geologijos tarnybos leidimą žemės gelmėms tirti.
Gręžinys - gręžskylė, į kurią įmontuoti tam tikro skersmens ir konstrukcijos vamzdžiai. Pageidautina, kad gręžiant būtų naudojami specialūs praplovimo skiediniai, neužkemšantys vandeningo sluoksnio. Į gręžinį negali patekti paviršinis vanduo. Gręžinio eksploatacinis našumas turėtų būti bent 20 proc. Baigęs rengti gręžinį, vykdytojas privalo pateikti užsakovui gręžinio pasą su techniniais duomenimis ir vandens analizės rezultatais.
Vandentiekio įrengimas ir pajungimas prie centralizuotų tinklų susideda iš dviejų etapų: lauko ir vidaus darbų. Lauko vandentiekio įrengimo darbai gali būti atlikti dviem būdais: atviruoju ir uždaruoju betranšėjiniu būdu. Atvirasis vendentiekio įrengimo būdas reiškia, kad kasamos tranšėjos, įrengiamas pagrindas po vamzdžiais, montuojamas vamzdynas, kurį reikia įvairiai sujungti, nes tiesaus jo nebūna. Miestuose, miesteliuose, užstatytose vietovėse daug patogesnis lauko vandentiekio įrengimo būdas yra betranšėjinis kryptinis gręžimas, kuomet naudojant specialią techniką vamzdžiai prastumiami po žeme, neardant viršutinio žemės sluoksnio. Tokiu atveju galima nutiesti vamzdyną ir po įvažiavimu, po veja, po takais, jų neardant. Prie lauko vandentiekio įrengimo darbų priskiriama ir vandentiekio vamzdžio kiaurymės į pastatą įrengimas. Naujos statybos pastatuose tokia kiaurymė jau būna paruošta, o eksploatuojamuose ją reikia pragręžti per pastato pamatus ar sieną. Tai irgi atsakingas darbas, kuriam reikalinga technika.
Taip pat gręžinių įrenginiai skirti užtikrinti stabilų vandens srauto balansą. Paprastai gręžinį rengiantys specialistai nurodo reikalingus siurblio parametrus ir namo savininkui pasiūlo keletą siurblių variantų. Deja, labai dažnai tai nebūna geriausias variantas. Norėdami, kad kuo didesnė gręžinio įrengimo kainos dalis liktų jiems, gręžėjai neretai nurodo ne pačios geriausios kokybės siurblį. Kai jis nebeveiks - tai jau bus užsakovo, o ne jų rūpestis. Arba, naudojant vandenį bus juntamas gana ryškus slėgio svyravimas.
Siurblių tipai skiriasi pagal vandens kėlimo aukštį ir eksploatavimo sąlygas, t.y. - ar siurblys bus įrengtas ant žemės, ar bus panardintas į gręžinio vandenį. Sausai statomi siurbliai (arba nepanardinami išcentriniai siurbliai) skirti tiems atvejams, kai vanduo iš gręžinio įsiurbiamas tik iki 8-9 metrų aukštyn. Iš pavadinimo galima spręsti, kad šis siurblių tipas įrengiamas sausoje vietoje, sklypo paviršiuje virš gręžinio, o ne nuleidžiamas į pačias gręžinio gelmes. Sausai statomi siurbliai lauko sąlygomis skaudžiai reaguoja į šaltį ir galės veikti, tik jeigu oro temperatūra nenusileis žemiau negu +4º C. Dėl šios priežasties juos geriau įrengti patalpoje arba eksploatuoti tik šiltu sezonu (vasarnamyje).
O panardinami siurbliai, skirtingai nuo nepanardinamų, gali kelti vandenį iš daug didesnių gelmių - nuo 9 m, neapsiribojant ir 100 m. Šio tipo pavadinimas byloja, kad tokie siurbliai eksploatuojami pačiame gręžinio (arba šulinio) vandenyje. Jei leidžia galingumas, vienas panardinamas siurblys gali būti naudojamas kolektyviniame vandens tiekimo modelyje, aptarnaudamas ne vieną namą, o 3-5 ir daugiau. Siurblio variklio apsukų ir vandentiekio slėgio pastovumo kontrolę vykdo slėgio relė ir hidroforas (tradicinis slėginis išsiplėtimo indas) arba naujesnės kartos dažnio keitiklis (pažangesnis variantas).
Siurbliai šuliniams turi šiokių tokių apribojimų, susijusių su kietųjų dalelių kiekiu vandenyje. Dalelių norma vandenyje laikoma iki 50 g/m³, tad šulinių siurbliai gali būti pilnavertiškai eksploatuojami tik šios normos ribose. Giluminiai siurbliai gręžiniams pumpuoja vandenį iš gilių gręžinių į aukštį, viršijantį 10-100 m, išlaikydami stabilų slėgį. Turbinos darbinių ratų medžiaga daug lemia. Pvz., plastikiniai darbo ratai, nors ir pagaminti iš kietų polimerinių medžiagų ir atrodo ekonomiškai patrauklesniu variantu, bet negali konkuruoti su nerūdijančiu plienu, nes plastiko dilimas nuo trinties su dalelėmis įvyksta per žymiai trumpesnį laiką. Jei susidėvėjo ratai - negalės kokybiškai veikti siurblys.
Statinis vandens lygis atspindi nepakitusį vandens kiekį, likusį gręžinyje po to, kai siurblys buvo laikinai išjungtas ir nieko nepumpavo. Nuolat kintantis dinaminis vandens lygis parodo besikeičiančią gręžinio hidrodinamiką, esant nuolatiniam vandens pumpavimui. Giluminio siurblio skersmens pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo gręžinio skersmens. Platesnio skersmens siurblį būtų sunku nuleisti į gręžinį. Gręžinių skersmenų standartai - 100 ir 150 mm (4 ir 6"), todėl siurbliai atitinkamai gaminami 75-100 mm Ø. Iš pradžių pumpuojamas vanduo kyla vertikaliu gręžinio vamzdžiu nuo siurblo viršun, o paskui nukreipiamas horizontalia kryptimi vandentiekio vamzdžiu į namą.
Vertikalaus ir horizontalaus vamzdžių sujungimo vietoje įtaisoma speciali jungtis - adapteris. Adapteris užtikrina abiejų vamzdžių kontakto sandarumą ir užkerta kelią purvino vandens nuo žemės paviršiaus prasiskverbimui į gręžinį. Kas, jeigu sklypo savininkas atvažiuoja į sodybą tik kartas nuo karto, žiemą joje negyvena ir nenori palikti nepanaudoto pakelto vandens namų vandentiekio ir šildymo sistemoje (arba turint sausai statomą išcentrinį siurblį)? Tokiu atveju yra galimybė grąžinti vandenį atgal į gręžinį, pasitelkus į pagalbą automatinį išleidimo vožtuvą. Šią detalę įtaiso ant gręžinio vamzdžio 1,7 m gylyje.
Vieną svarbiausių vandentiekio sistemos grandžių sudaro slėginis išsiplėtimo indas - hidroforas. Jo užduotys - pastovaus slėgio palaikymas, hidraulinio smūgio prevencija ir aktyviai eksploatuojamo siurblio apsaugos nuo perkrovos. Hydroforo korpuso viduje būna membrana arba diafragma. Čia prasideda veiksmas - pavyzdžiui, vartotojui atsukus čiaupą vanduo iš hidroforo ertmės išstumiamas. Slėgis gali būti reguliuojamas slėgio rele, o kartais - dažnio keitikliu. Kvalifikuoti specialistai pataria rinktis didesnio tūrio hidroforus, jeigu į sistemą įrengti dažnio keitikliai. Mažo tūrio guminiame maiše vandens kiekis greičiau mažėja. Dažnio keitikliai leidžia įsirengti mažesnio tūrio hidroforus ir sumažinti elektros sąnaudas. Slėgiui mažėjant iki apie 0,5 bar, slėgio relė įjungia siurblį; kai pakyla iki 4,5-5 bar, relė išjungia siurblį. Elektroninės slėgio relės - pažangesnės už mechanines, nes elektronika veikia pagal programinius nustatymus.
Dažniausia automatinė vandens tiekimo sistema naudojama tada, kai vandens įsiurbimo aukštis nėra didelis (iki 8-9 m), pumpuojant iš šulinių arba kitų mažesnio gylio šaltinių. Tuomet naudojami nepanardinami išcentriniai siurbliai be inžektorių. Mechaninis variantas apima išcentrinį siurblį, hidroforą, mechaninę slėgio relę ir manometrą. Automatiškai veikianti sistema palaiko slėgį pagal nustatymus. Elektroninė slėgio relė pakeičia mechaninę, suteikdama daugiau komforto.
Pagal naudojamas medžiagas vamzdžiai gali būti iš plieno, ketaus, keramikos ar vario. Individualiuose namuose išoriniai vandentiekio vamzdynai dažniausiai išlieka PE vamzdžiais. Palyginti su metalais, plastikiniai vamzdžiai atsparūs korozijai, turi lygaus vidaus paviršiaus ir mažesnį hidraulinį pasipriešinimą. Patikrinkite, ar vamzdis skirtas vandentiekiui. Daugumos PE vamzdžių gamyboje naudojamas HDPE, LDPE - priklausomai nuo charakteristikų. Dvisluoksniai PE vamzdžiai gaminami iš PE100 vidinio sluoksnio ir PP išorinio sluoksnio, o iš dalies mechaniniams pažeidimams atsparūs PE100 RC žaliavų vamzdžiai turi papildomus sluoksnius bei pažangias savybes.
Tiesiant PE dvisluoksnį vamzdį be smėlio pagalvės, darbus reguliuoja STR 2.07.01:2003. Trisluoksniai PE vamzdžiai - PE 100 RCn TS vamzdžiai, skirti renovuoti arba įrengti naujiems tinklams betranšėjiniu būdu. Vidiniai ir išoriniai sluoksniai iš modifikuoto PE, vidurinis sluoksnis - atsparus plyšimams PE 100 RC. Apsauginiai sluoksniai sudaro apie 25%, vidurinis - 50% sienelės storio. Visi sluoksniai sujungti homogeniniu būdu, mechaniniai kai nėra gręžiamojo skirtumo. Vamzdžio matmenys ir slėgio parametrai identiški įprastam PE100 vamzdžiui. Įrengimo darbai turi atitikti STR 2.07.01:2003, o prieš montavimą vamzdžiai turi būti patikrinti dėl defektų. Taip pat svarbu išvalyti vidų, užfiksuoti ilgai trunkantys sujungimai, naudoti teflonu dengtą kaitinimo plokštę ir laikyti jungtis kol atauš. PE slėgio vamzdžiai gali būti sujungti mechaninėmis jungtimis arba žalvario, ketaus arba plastiko jungtimis. Vamzdynus, naudojamus geriamam vandeniui tiekti, privaloma dezinfekuoti chloruotu vandeniu (dozė 10 dalių chlorkalkių prie milijono).
Vandentiekis ir nuotekos yra tarpusavyje susijusios inžinerinės sistemos, kurios užtikrina švarų vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą. Vandentiekio sistema gali būti centralizuota arba individuali; nuotekų sistema - buitinių, lietaus nuotekų ir centralizuotas tinklas. Svarbu projektavimo metu numatyti ventiliaciją, nuolydžius, izoliacijas ir priežiūros galimybes. Tinkamai įrengta sistema užtikrina nuolatinį ir kokybišką vandens tiekimą bei higieną, o nuotekų šalinimas - patogią ir saugią aplinką.
Kaip nuotekų sistemas ir kanalizaciją įrengia profesionalai? Patyrę EMIGA santechnikai dirba vadovaudamiesi griežtais standartais. Pirmas žingsnis - projektavimas: išdėstomi vamzdynų maršrutai, numatomos angos sienose, lubose ar grindyse. Po montavimo atliekamas hidraulinis patikrinimas slėgiu. Vamzdžių nuolydžiai užtikrina tinkamą nuotekų tekėjimą, ventiliacija - stogo šakos, o apsauga nuo užšalimo - tinkama izoliacija ar giliau įkasti vamzdžiai. Apsauga nuo triukšmo - garso izoliacinės apkabos. Prieinamumas telktuvėse - revizijos liukai, vožtuvai, skaitikliai, filtrai ar kiti mazgai. Atsarginis uždarymas: vožtuvai kiekvienoje atšakoje leidžia atjungti vandenį konkrečioje vietoje.
- Vandens šaltiniai: gręžinys, šulinys, miesto vandentiekio tinklas.
- Siurbliai: pakelia vandenį į sistemą; filtrai ir šildytuvai.
- Vamzdynai: įvairios medžiagos - PE, PP-R, varis, ketaus, cinkuotas plienas.
- Filtro įrengimai: geležies nuosėdų, chlorido, kalkių šalinimas.
- Šildytuvai: karšto vandens poreikio tenkinimas.
