Sienų šiltinimas plėvele ir alternatyvios izoliacijos technologijos

Kadangi žiemos tampa vis šaltesnės, ši problema tampa vis labiau aktualesnė. Pastatų sienų apšiltinimas reikalingas tam, kad per nesandarumus sienose šiltas oras nepasišalintų iš patalpų. Sienų šiltinimo efektyvumas labai priklauso nuo teisingai pasirinkto technologijų sprendimo, šiltintojų sąžiningo darbo, sandarumo reikšmės supratimo.

Išorinio ir vidinio šiltinimo palyginimas

Sienų šiltinimas iš išorės bus naudingas tik tuomet, kai sienose nėra tuščio oro tarpo, nes per vidinę sienos dalį sušilęs oras kyla viršun ir per įvairius nesandarumus pastogėje šiluma išeina lauk. Per išorinę sienos dalį šilumos išeina nedaug. Apšiltinimas iš išorės turi ir pliusų, ir minusų. Šiltinant sienas iš išorės, šilumos izoliacija apsaugo sieną nuo kintančio atšilimo ir atšalimo, susilygina masyvo temperatūra, taip pat ilgėja konstrukcijos tarnavimo laikas. Vienas iš pagrindinių trūkumų apšiltinant sienas iš išorės, būtų tai, kad vadinamas “rasos taškas” (temperatūra, prie kurios iš oro pradeda kondensuotis drėgmė, kaip vakare rasa ant žolės) pereina į apšiltinto sluoksnio vidų ir dėl to padidėja jo drėgmė.

Sienas šiltinant iš vidaus, išsaugoma išorinė pastato apdaila, tačiau prarandamas naudingas plotas. Tai pat gali padidėti laikančiosios konstrukcijos drėgmė: per šiltinimo medžiagas, kurios dažnai būna laidžios garams, vandens garai praeina ir pasilieka tarp šaltos sienos ir apšiltinimo. Dar vienas niuansas, kad žiemą, atšalus orams, ardomas ne tik išorinis, bet ir vidinis laikantis mūras. Pridrėkusios sienos per vėsesnę vasarą dažniausia nespėja išdžiūti ir jose pasilieka drėgmė. Todėl apšiltintų sienų stiprumas ir termoizoliacinės savybės pastoviai blogėja.

Taigi, vertinant visus tris galimus sienų šiltinimo būdus, jų pliusus ir minusus, galime teigti, kad išorinis apšiltinimas yra pats racionaliausias. Sienos apsaugomos nuo nepalankaus išorės poveikio, atšalimo, todėl ant vidinių sienų paviršių nesusidaro kondensatas, taip sienos gali “kvėpuoti”. Pastatai turi būti apšildyti iš išorės, o apšiltinimas iš vidaus gali būti rekomenduotinas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jų išorines sienas apšiltinti iš išorės, kai būtina mažinti šilumos nuostolius ar pastatuose netenkinami higienos normos reikalavimai.

Dažniausiai naudojamos izoliacijos medžiagos

Dažniausiai pasitaikantis sienų apšiltinimo iš išorės būdas - naudojant putų polistirolą. Jo dėka pagerėja patalpų mikroklimatas, sumažinami apšildymo kaštai šaltuoju sezono metu, nes taupoma šiluminė energija dėl geros šiluminės izoliacijos, taip pat nesumažėja patalpų tūris. Dar vienas paprastas sienų šiltinimo iš išorės būdas yra su akmens vata. Efektyvi ir greita sienų iš išorės šiltinimo termovata sistema. Įrengiame prie sienų karkasą, kur bus tvirtinamos apdailinės medžiagos. Po to lygiu sluoksniu užpurškiama termovata (rekomenduojama šiltinti 10cm storio sluoksniu).

Vienas pagrindinių būdų, šiltinant sienas iš vidaus, tai yra putų polistirolo plokštės. Polistireninio putplasčio plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštes labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikro micetams veistis. Ant šiltinamos sienos šiltinimo plokštės išdėstomos taip, kad plokščių horizontalių eilių vertikalios siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.

Ekovata ir termoputos: oro tarpų užpildymas

Lietuvoje plačiai siūlomi sienų oro tarpo užpildymo būdai. Taigi, jei sienose yra oro tarpai, būtina sustabdyti oro konvekciją juose ir kokybiškai užpildyti tam skirta medžiaga. Birios medžiagos, tai vienas iš seniausių tradicinių būdų. Jį galima naudoti tik masyviose sienose ir tai gaunamas tik dalinis apšiltinimas. Daugelis birių medžiagų gerai sugeria drėgmę, todėl pridrėkusios nuo išorinės šlapių sienų dalies (nes izoliacinė plėvelė nededama) jos sukrenta ir priešingai, kad išlaikyti šilumą, pačios gali virsti šalčio laidininku.

Ekovata - tai termoizoliacinė medžiaga iš celiuliozės, kuri gali būti, kaip ir kitos birios medžiagos, apšiltinta su specialia pūtimo įranga arba rankiniu būdu. Teigiama, kad ekovata apšiltinus pastatų medines konstrukcijas, mediena apsaugoma nuo puvimo, grybelinių ligų, pelijimo, o kilus gaisrus ši medžiaga apsunkina ugnies patekimą į vidų. Ekovata užpūsta šlapiuoju būdu išlaiko savo formą visą pastato gyvavimo laiką. Apšiltinus šiuo būdu priklausomai nuo šiltinamo sluoksnio storio ekovata išdžiūsta per 2 - 4 dienas, o šiltinimo storis gali siekti nuo 5 iki 35 cm. Apsišiltinus ekovata pastatą gaunamos visapusiškos naudos, nes Ekovata pasižymi ne tik puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Ji taip pat yra biologiškai atspari medžiaga. Jos sudėtyje esantys boro junginiai apsaugo Ekovatą ir su ja besiliečiančias konstrukcijas nuo puvimo, pelėsio ir grybelinių ligų. Ekovatoje negyvena ir nesiveisia vabzdžiai. Taip pat tai nėra palanki terpė daugintis graužikams. Galima pabrėžti ir tai, kad ekovata yra viena iš nedaugelio puikią garso izoliacijos klasę turinčių termoizoliacinių medžiagų. Jos garso sugerties klasė - A, todėl tai puikus sprendimas norint atsikratyti pašalinių garsų. Ekovata yra geriausia seno medinio namo apšiltinimo priemonė.

Tačiau vis dėlto pažangesnis būdas yra užpildyti sienų oro tarpus termoputomis. Ši technologija skirta tiek mūrinių, tiek medinių apmūrytų namų sienų šiltinimui. Šlapiuoju būdu šiltinamos vidaus ir išorės sienos. Specialia įranga išpurenta ir sudrėkinta vandeniu Ekovata purškiama ant šiltinamų vertikalių atvirų paviršių: vidaus ir išorės sienų. Smulki Ekovatos struktūra pilnai užpildo visus plyšius, tarpus ir gerai sukimba su dengiamu paviršiumi, sudarydama vientisą besiūlį, sandarų termoizoliacijos sluoksnį.

Praktinis ekovatos naudojimo pavyzdys

Asmeniškai dalyvavau šiltinimo procese ir savo akimis mačiau kaip ekovata idealiai pildė visas sienų ertmes ir tarpus. Abejoju ar su kokia kita apšiltinimo medžiaga būčiau pasiekęs tokį puikų rezultatą. Maža to, sutaupiau nemažai laiko: du Ekoremos (firmos kuri šiltino namą pavadinimas) darbininkai prie 6x12x3 m namo sienų plušo tik 4 val.. Sunku buvo patikėti, kad po 4 val. visos namo sienos jau buvo apšiltintos!

Prieš apšiltinimo darbus reikėjo atlikti namų darbus: užlopyti sienose skyles; tašais apkalti išorines sienas; išlieti pamatą. Sienose skylės atsirado po rastų valymo procedūros. Jas buvo būtina užlopyti, kad šiltinimo metu ekovata kiaurai neprasiskverbtų į pastato vidų. Užlopius sienas eilė atėjo tašų kalimui. Ant išorinių sienų tvirtinom 50mmx50mm tašus. Pradžioje tašus impregnavom (apipurškėm) antiseptiku “Arlitas” ir leidom jiems išdžiūti. Impregnavimas vyko uždaroje patalpoje, vakare, atvėsus orui, kad kuo mažiau išgaruotų ir kuo labiau prisigertų mediena. Prie sienų tašus tvirtinom medvaržčiais kas 60 cm, o kai kur ir tankiau. Vienas pagrindinių instrumentų tvirtinant tašus buvo gulsčiukas.

Apkalę sienas ėmėmės pamato. Senas pamatas buvo ištrupėjęs, o vietomis buvo likę tik po rastais gulintys akmenys. Šį darbą tiksliau būtų vadinti ne pamato liejimu, o seno taisymu. Aplinkui namą išliejome 10 cm storio (skaičiuojant nuo tašų) betono sienelę. Betonuodami į vidų kišome daug akmenų. Naujas pamatas tarnaus kaip barjeras trukdantis pro apačią byrėti ekovatai. Štai tokius darbus reikėjo atlikti prieš ekovatos purškimą. Po to beliko tik paskambinti į Ekoremą ir pranešti, kad esam pasiruošę. Atvažiavo po savaitės. Kartu atsivežė generatorių, nes mūsų įtampos, kaip išsiaiškinom telefonu, neužteko ir kaip jau minėjau per 4 val. Ir jau kitą dieną apšiltintas sienas uždengėm vėjo izoliacine plėvele. Ekovata jau buvo išdžiuvusi.

FF-PIR plokštės - sprendimas montuojant iš vidaus

Finnfoam tokiai situacijai siūlo išeitį - poliuretano plokštes FF-PIR GYL, skirtas montavimui ant sienos vidinės pusės. Jos pagamintos iš poliuretano putų (PIR) šerdies, padengtos daugiasluoksne aliuminio folija ir prie jos gamykliškai priklijuota 9,5 mm storio gipso kartono plokštė. FF-PIR - izoliacinė medžiaga, pasižyminti itin mažu šilumos laidumo koeficientu (λD = 0,022 W/mK), todėl ji sukuria labai efektyvų ir iki dviejų kartų plonesnį šiltinimo sluoksnį.

Plokštėms montuoti nereikalingas karkasas, jas galima iš karto klijuoti prie laikančiosios sienos poliuretano (PU) klijais ir papildomai tvirtinti medsraigčiais. Šiltinimas pradedamas nuo kampo. Prieš pirmos plokštės montavimą, vertikalioje kampinėje sandūroje užpurškiama siaura sandarinimo putų juosta. Plokštės yra glaudžiamos prie sienos ir 15 mm atstumu nuo krašto tvirtinamos medvaržčiais (300 mm atstumu vienas nuo kito). Į susidariusią liežuvėlio-griovelio sandūrą užpurškiamos sandarinimo putos.

Kadangi FF-PIR plokščių aliuminio folijos sluoksnis veikia kaip garų barjeras, papildomos garo plėvelės naudoti nereikia. Kampuose plokštės montuojamos užleidžiant vieną plokštę ant kitos, sandūra užpurškiama sandarinimo putomis. Seną elektros instaliaciją galima palikti, paaukštinus elektros lizdus, o atsiradusias kiaurymes užsandarinti. Po plokščių montavimo atsiradęs išdžiūvusių sandarinimo putų perteklius nupjaunamas, o plokščių sandūros užglaistomos gipso kartono plokščių apdailai skirtu glaistu.

Plokštes nesudėtinga montuoti, jas galima naudoti įvairių konstrukcijų sienoms (mūro, betono, medžio ir kt.) izoliuoti. FF-PIR 30/40/70 GYL plokštes galima montuoti tiesiai ant sveikos sienos.

Drėgmės ir rasos taško valdymas

Rasos taško susidarymo taškas uždaroje sienos konstrukcijoje priklauso nuo sienos šiluminių savybių, kiekvieno sluoksnio storio ir medžiagų bei jų padėties. Vilnius Technikos Universiteto mokslininkų atliktas temperatūros laukų modeliavimas su įvairiais iš vidaus apšiltintų išorės sienų variantais parodė, kad, norint pritaikyti šiltinimo iš vidaus būdą, išorinių sienų šiluminė varža turi būti apie 1,2 kv. m·K/W. Eksperimentiškai nustatyta, kad šiltinamosios medžiagos storis šiltinant iš vidaus, jeigu nėra vandens garų izoliacijos, gali būti apytikriai apie 4 cm. Didinant šiltinimo medžiagos storį būtinai reikalinga vandens garų izoliacija.

240 mm gelžbetoninė siena iš vidaus apšiltinta 50 mm Šiloporas Neo EPS 70 plokšte (grafikas 1). Vandens garų pasišalinimo per atitvarą kreivė (žalia spalva) EPS ir gelžbetoninės sienos sandūroje susiliečia su rasos taško susidarymo kreive (mėlyna spalva), susidaro 620 g/m2 kondensato. Nors konstrukcija išgarina truputį daugiau, t.y. 240 mm gelžbetoninė siena iš vidaus apšiltinta 100 mm Šiloporas Neo EPS 70 plokšte, tarp vandens neįgeriančios gipso kartono plokštės ir polistirolo plokštės panaudota garo izoliacinė plėvelė.

Rekomendacinė išvada. Pasirinkus mažesnį, iki 5 cm, termoizoliacijos storį, galima mažiau pakenkti pastato išorinėms konstrukcijoms, išvengti rasos taško neigiamų pasekmių, tačiau ir apšiltinimo efektas bus mažesnis. Ir čia svarbus kitas momentas - suvaldyti vandens kondensatą kambaryje. Uždarius vandens garų pasišalinimo per sieną kelius, reikalinga saugotis jo neigiamų pasekmių ir užtikrinti gera kambarių mikroklimatą. Reikalinga peržiūrėti ir atstatyti projektinius pastato ventiliacinius kanalus, vonioje ir virtuvėje įrengti papildomą ištraukiamą ventiliaciją, periodiškai vėdinti kambarius.

Darbų eiga ir sauga

Svarbu! Darbų eiga. Nežiūrint į tai, kad darbus galima atlikti be didesnių investicijų, savomis jėgomis, vis tik apšiltinimo iš vidaus darbai reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir žinių. Nesilaikant darbų technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu, nei iki to. Prieš pirmos plokštės montavimą, vertikalioje kampinėje sandūroje užpurškiama siaura sandarinimo putų juosta. Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštes labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus. Jei sienoje yra langų bei durų, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią.

Seną elektros instaliaciją galima palikti, paaukštinus elektros lizdus, o atsiradusias kiaurymes užsandarinti. Po plokščių montavimo atsiradęs išdžiūvusių sandarinimo putų perteklius nupjaunamas, o plokščių sandūros užglaistomos gipso kartono plokščių apdailai skirtu glaistu. Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.

Kurį metodą rinktis?

Jei individualių namų savininkai, įvertindami pastato būklę, gali lengviau priimti sprendimus, tai daugiabučių namų gyventojai turi labai atsakingai priimti sprendimą apsišildyti savo butą iš vidaus. Vienas, pagerindamas savo gyvenimo sąlygas, gali pakenkti kitiems. Daugiabučių namų, statytų iki 1993 m, šiluminė varža turėjo būti 1, tačiau VGTU specialistams atlikus Vilniaus miesto daugiabučių namų būklės analizę, nustatyta, kad dažniausiai sienos varža nesiekia planuoto rodiklio ir kai kur lygi tik 0,8.

Prieš 15 - 20 metų naujai statomiems ir jau pastatytiems pastatams apšiltinimui iš lauko buvo naudojama 5 cm, retesniais atvejais 10 cm storio polistireno plokštės. Pakitus energijos kainoms ir pasikeitus energinio efektyvumo reikalavimams, tokie pastatai, nenorint keisti fasado, gali būti papildomai apšiltinti iš vidaus be didesnių problemų. Apšiltinimą iš vidaus renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius nuolatiniam gyvenimui.

Trumpas darbo eiga santrauka

1. Įvertinti sienos šiluminę varžą ir konstrukciją.
2. Paruošti paviršių: užlopyti skyles, įrengti tašus, patikrinti pagrindą.
3. Pasirinkti tinkamą izoliaciją: ekovata, termoputos, putų polistirolas, FF-PIR plokštės.
4. Atlikti montavimo darbus pagal technologiją: garų barjerai, sandarinimas, tvirtinimas.
5. Atstatyti apdailą, užtikrinti tinkamą vėdinimą ir drėgmės kontrolę.

Žinant bent apytikrę senų sienų šiluminę varžą, nesudėtinga nustatyti, kokio storio termoizoliacija tinka konkrečiai sienai. Svarbu atminti: pasirinkus išorinį apšiltinimą - apsaugote konstrukcijas ir sumažinate kondensacijos riziką ant vidinių paviršių; pasirinkus vidinį apšiltinimą - galite išsaugoti fasadą, bet privalote valdyti rasos tašką, drėgmę ir vėdinimą.

tags: #sienu #siltinimas #plevele