Eglė Ridikaitė garsėja projektų serijomis, kurių centre - grindys kaip atminties, miesto istorijos ir asmeninių pasakojimų nešėjos. Jos ciklas „Kultūringos grindys“ bei konkretūs darbai, pavadinti adresais, tarp kurių ir Pamenkalnio g. 23, tyrinėja laiptinių, mikvų ir sinagogų grindų raštus, jų medžiagiškumą ir socialinį kontekstą. Tyrinėdama senamiesčio grindis, menininkė ne tik atkartoja ornamentus, bet ir „atidengia“ praeitį - tarsi nuvalydama šimtmečių dulkes, iškeldama į paviršių tai, kas pamiršta.
Paroda ir kontekstas: „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956-1965 / Eglė Ridikaitė. Atidengimai“
Nuo birželio 18 dienos Samuelio Bako muziejus pristatė parodą, kurioje S. Bako jaunystės kūrybos tarpsnis Paryžiuje ir Romoje derinamas su Eglės Ridikaitės „Atidengimais“. Parodoje pristatomas Lietuvos meno mėgėjams mažiau žinomas S. Bako kūrybos tarpsnis - jaunystės metai Paryžiuje ir Romoje, juos dailininkas apibūdina kaip tobulo potėpio ir savojo stiliaus paieškų laiką. Vilniečio, pasaulyje žinomo dailininko S. Bako darbai ir Ridikaitės didelio formato paveikslai bendrame kontekste akcentuoja atminties ir migracijos temas: kaip asmeninė istorija susijungia su miesto sluoksniais.
Parodos kuratorė - menotyrininkė Ieva Šadzevičienė, dizaineriai - Aleksandra Jacovskytė ir Gintaras Znamierovskis („Interse“). Vestone šalia Bostono kuriantis dailininkas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui padovanojo didelį kraitį savo darbų; trečdalis jų sukurti Paryžiuje ir Romoje. Simboliška, kad didžiulė siunta - 159 kūriniai - Lietuvą pasiekė pirmą 2024-ųjų dieną, tarsi S. Bako naujametinė dovana.
Vilniaus Didžiosios sinagogos ir mikvos grindys: atidengimai menininko drobėse
Eglė Ridikaitė Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos grindis po lietaus (2020) vaizduoja didelio formato drobėse. Kokios buvo Didžiosios sinagogos grindys? Kaip mirgėjo mikvos plytelės, užlietos švaraus apsiprausimo vandens? E. Ridikaitė savo drobėse milimetras po milimetro atkartoja archeologų atkastas ir vėl paslėptas grindis, tarsi nuvalydama šimtmečių dulkes, į paviršių iškeldama tai, kas pamiršta.
Drobės dailininkė sukūrė savo laikinoje studijoje, kuri buvo įrengta vaikų darželyje, sovietmečiu iškilusiame virš Didžiosios sinagogos griuvėsių. Šalia pastato tebetęsiami archeologiniai kasinėjimai. Būtent menine kūryba „atidengiame“ ribas tarp praeities ir dabarties. Visa yra tikra, ką perkelia mūsų kūrybinė jėga, sąmonė, - teigia vyriausioji Samuelio Bako muziejaus kuratorė I. Šadzevičienė.
Pamenkalnio g. 23: adresas, naratyvas, asmeninės istorijos
Vienas iš Ridikaitės kūrinių serijoje pažymėtas konkrečiu adresu: „Grindys, kurias matė Vilma, 209x355 cm, drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 2015, Pamėnkalnio g. 23/Aukų g. 5“. Kitas darbas prie to paties namo - „Prie Liudo (įėjimas), 325x353 cm, drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 2016, Pamėnkalnio g. 23/Aukų g. 5“. Tokie pavadinimai ne tik dokumentuoja vietos vaizdą, bet ir perteikia asmeninį ryšį su artimu žmogumi: lyg ir tuo pačiu adresu esantys, bet kiekvienas „sušildytas“ skirtingų žmonių ir patirčių.
Menininkė atkreipia dėmesį į tai, kad grindų motyvas leidžia susieti dokumentinį tikslumą su šiltu, familiaru pasakojimu. Kartais plytelių ornamentų kreivumai ir nelygumai buvo atkuriami ne vien iš fotografijų, bet ir pasidarius tikslius popierinius brėžinius vietoje - „Senamiesčio sienos kreivos, kitaip sunku tiksliai išmatuoti“, - sako ji. Tokia darbo metodika patvirtina „dokumentinės tapybos“ ribų praplėtimą: Ridikaitės projektas primena botanikų darbą, kurio tikslas - kuo tiksliau užfiksuoti nykstantį objektą.
Laiptinių, namų ir miesto sluoksniai
Ridikaitės drobės, perkeltos ant sienų, tampa egzotiškais ornamentais, primenančiais freskas ar sienų puošybą. Menininkė neretai tvirtina savo paveikslus plonu drobės sluoksniu tiesiai prie sienos, nenaudodama porėmio. Dėl to darbai įgauna artumo ir dokumentinio autoriteto pojūtį - jie veikia kaip fragmentai, ištraukti iš miesto tekstūros.
Menininkės atliktos grindų paieškos primena klaidžiojimą po Paryžių, dairantis pastatų detalių, kurios liudija praeities sluoksnius. Šios paieškos siejasi su flâneur tradicija - urbanistinio pasaulio tyrinėtoju, kuris fiksuoja miesto ženklus, ornamentus ir gyventojų paliktas žymes.
Serijos ir parodos: mastelis, technika, reikšmė
Ridikaitė mėgsta nemažus formatus, dažnai jie būna padiktuoti pačio motyvo - plytelių užimamo ploto ir rašto. Iškeltos ant sienų, margos ornamentų pynės primena ne tik įėjimus, bet ir sienų puošybą. Daugelyje darbų menininkė atkuria plytelių ornamentus, jų kreivumus ir nelygumus - kartais ne iš nuotraukų, o sudarydama tikslius brėžinius vietoje.
Ridikaitės projektas tiek dokumentiškumu, tiek masteliu dažnai primena retrospektyvines parodas: tai ne tik vaizdas, bet ir tyrimas apie gyvenimą, nutylėtus pasakojimus ir socialines permainas. Ji tyrinėja, kaip grindys „laiko“ istorijas: sovietmečio pokyčius, daugiabučių perstumdymą, prarastas bendruomenes ir asmenines tragedijas.
Tapatybė ir asmeninė atmintis
Ridikaitė savo darbuose nuolat susieja asmeninę atmintį su platesniu istoriniu lauku. Pavadinimai, kuriuose minima giminė ar draugas („Prie Jurgos“, „Prie Liudo“), suteikia darbams intymumo, suvienodindami dokumentinio fiksavimo ir žmogiško ryšio lygmenis. Taip jos projektai tampa ne tik miesto dokumentacija, bet ir kolektyvinės atminties fragmentais.
Technikos ir medžiagos: aerozolis, silikonas, drobė
Dažnai Eglė naudoja aerozolinius dažus ir silikoną ant didelių drobių, taip atkurdama plytelių spalvas, atspalvius ir paviršiaus pojūtį. Tokia medijų kombinacija leidžia jai perteikti tiek ornamentikos detalumą, tiek ilgą dilimo ir atidengimo istoriją - sluoksnius, kurie buvo uždengti, ir tuos, kuriuos ji „atidengia“ savo darbuose.
Parodų ir apdovanojimų kontekstas
Eglė Ridikaitė gimė 1966 m. Kupiškyje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 2014 m. pelnė geriausios mugės „ArtVilnius“ menininkės apdovanojimą. Ji yra surengusi keturiolika personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. Jos darbų yra Nacionalinės dailės galerijos, MO muziejaus kolekcijose ir privačiose Lietuvos bei užsienio kolekcijose. Ridikaitė pelnė Vilniaus miesto savivaldybės mero premiją (2017 m.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2018 m.).
Parodų priėmimas ir kritika
Paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (kuratorė Vilma Mačianskaitė) VDA parodų salėse „Titanikas“ sulaukė didelio dėmesio - kritikų ji vadinta amžiaus paroda. Kritikai pastebi, kad Ridikaitės projektas ne tik imponuoja masteliu, bet ir priverčia žiūrovą domėtis kiekvieno namo istorija, kreipiant dėmesį į urbanistinius sluoksnius, sovietų atimtus butus, prarastas bendruomenes ir mažas, bet svarbias kasdienybės detales.
Kūrybinis motyvas ir menininkės požiūris
Ridikaitė pripažįsta, kad inspiracijų ieško gyvenime: „Iškratai savo istoriją, patį save, bandai kažką atrasti - sudėlioti, ištraukti. Svarbu, kad menininko darbas eitų per jį patį. Tada visai kitaip kūriniai kalba.“ Ji ieško balanso tarp dokumentikos ir emocinio atspalvio, tarp tikslumo ir žmogiško prisilietimo.
Menininkė teigia, kad idėjos dažnai aplanko naktį, tačiau ji pati labiau „dieninė“ - mėgsta dirbti dienos šviesoje. Visos gyvenimiškos situacijos gali tapti įkvėpimo šaltiniu: „Gali paveikti bet kas, to neužprogramuosi. Negaliu pasakyti, kas konkrečiai. Kai dirbi - yra ir idėjų, viskas vystosi.“
Neužbaigtumas kaip kūrybos dalis
Ridikaitė atvirauja, jog jos paveiksluose dažnai lieka vietų, kur ji regi klaidas. Tačiau būtent šie netobulumai ją veda toliau: „tos klaidos ją nuvedė toliau“. Tokie lūžiai padeda atsiverti naujoms serijoms ir temoms - nuo „Dievo spalvos“ iki „Palikimo (Babutas skarialas)“ ir vėl prie grindų motyvo.
Grindys kaip miesto atminties katalizatorius
Ridikaitės darbai primena, kad grindys - ne tik praktiškas pastato elementas, bet ir kultūrinės bei socialinės atminties saugykla. Per grindis išryškėja daugybė temų: migracija, praradimas, privatumo ir bendrumo santykiai, sovietmetis ir nepriklausomybės permainos. Menininkės atkuriami ornamentai, pavadinimai su adresais ir asmeniniais prieskoniais verčia žiūrovą susimąstyti apie tai, kas liko po namų gyventojų, kaip užrašoma ir kaip slepiama miesto atmintis.
Kaip žiūrėti ir interpretuoti Ridikaitės darbus Pamenkalnio g. 23 kontekste
- Nagrinėkite detales: plytelių kreivumai, įtrūkimai, spalvų niuansai atskleidžia ne vien estetiką, bet ir laiko poveikį.
- Skaitykite pavadinimus: adresai ir asmeniniai užrašai yra raktai į autobiografines ir kolektyvines istorijas.
- Supraskite dokumentinį aspektą: Ridikaitė dažnai naudoja vietoje sudarytus brėžinius - tai ne tik fiksacija, bet ir tyrimas.
- Mąstykite apie miesto sluoksnius: grindys - kaip tarpininkas tarp praeities ir dabarties, tarp archeologijos ir kasdienybės.
Per Ridikaitės darbus Pamenkalnio g. 23 tampa ne vien piešinys ar ornamentas - tai atminimo aktas. Menininkės „atidengimai“ kviečia stabtelėti, įsiklausyti į miesto šnabždesį ir pamatyti, kaip paprastos grindys neša sudėtingas ir jautrias istorijas.
Klausimų ir atsakymų sesija su visais reguliavimo srities pranešėjais
| Elementas | Reikšmė |
|---|---|
| Pavadinimai su adresais | Asmeninis ryšys, konkretus miesto naratyvas |
| Dideli formatai | Mastelis kaip dokumentacijos priemonė, publikos įtraukimas |
| Aerozolis ir silikonas | Paviršiaus imituojamumas, medžiagiškumo atkūrimas |
| Archeologiniai motyvai | „Atidengimas“ kaip metafora atminčiai |
Ridikaitės kūryba - tai kvietimas į miesto pasivaikščiojimą per meną: ten, kur plytelės, raštai ir adresai tampa istorijų durimis. Pamenkalnio g. 23 čia veikia kaip konkretus pavyzdys, kaip vienas adresas gali talpinti daug asmeninių, bendruomeninių ir istorinių sluoksnių.
tags: #ridikaite #grindys #pamenkalnio #23