Socialiniai tinklai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Kai kurie mėgsta ne tik naršyti, bet ir uoliai kelti savo asmeninį turinį. Visuomenėje vis pasigirsta atvejų, kai tėvai socialiniuose tinkluose nori paviešinti ne tik savo, bet ir savo vaikų nuotraukas, tačiau vaikai nesutinka. „Telefonas, anot psichoterapeuto Heinerio Steckelio, mums atlieka motiniško vaidmens funkcijas. Ji teigia, kad norint suprasti, kodėl taip traukia socialiniai tinklai, svarbu pradėti nuo poreikio, kuris už to slypi. Kai mes gimstame, mums sunku suvokti, kad mes apskritai egzistuojame. Kūdikis iš pradžių nesuvokia, kad yra atskira būtybė. Jis pradeda save suvokti tada, kai pradeda jaustis pamatytas kito akyse, kai gauna savęs atspindėjimą: kokios didelės tavo akys, tu nusižiovavai, išsigandai šito garso, turbūt jau esi alkanas, nori, kad paimčiau ant rankų. Iš esmės šį poreikį vėliau, suaugusiame amžiuje, iš dalies atliepia socialiniai tinklai“, - aiškina V. Tarasevičė.
Ji socialinius tinklus lygina ir su gyvenimo ypatumais šiuolaikinėje kultūroje. Kai žmogus gyveno pirmykštėse gentyse, būti pamatytam, gauti pripažinimą buvo svarbu. Tačiau genties vadas dažniausiai buvo vienas ir be aiškios priežasties nesikeisdavo. Šiuolaikiniame pasaulyje gauti pripažinimą, siekti svarbaus vaidmens, „tapti vadu“ galima daugelyje sričių. Neretai girdime sakant, kad tie, kas mėgsta dažnai kelti savo nuotraukas į socialinius tinklus, yra labai nelaimingi. V. Tarasevičė teigia, kad „laimingas“ yra per plati sąvoka, nes tai trumpalaikė būsena, kuri gali tuoj pat pasikeisti. Tačiau gali būti, kad žmogui vaikystėje trūko jausmo, kad yra pamatytas ir mylimas vien todėl, kad jis yra. Galbūt savivertė buvo auginama daugiausia išorės faktoriais. „Aš labiau sakyčiau, kad žmonės siekia hormono dopamino. A. Lembke knygoje „Dopamino karta“ rašo, kad ir mes esame ta karta. Mes norime to malonumų hormono ir per socialinius tinklus jį susirenkame, kai gauname „laikus“. Ir taip patenkame į spąstus.
Šis mechanizmas primena tas vaikystės supynes, kur ant balkio skirtingose pusėse supasi du vaikai. Šie centrai veikia tokiu principu, kaip tos supynės. Atrodo, kad mes siekiame malonumo, bet tai iliuzija. Kai bandome šių jausmų išvengti, ieškome dirgiklių - pakaitalų, ir tai gali būti socialiniai tinklai, patiktukai. Kai gauname „dozę“, ji veikia labai trumpai. Taip patenkame į spąstus, kai niekada negana. Mes vis bandome malšinti skausmą ir mums niekada negana. Paradoksas, kad kuo labiau sąmoningai einame į skausmą, t. y. specialistė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniam žmogui apskritai sunku būti be jokių dirgiklių. Šis netgi geriau rinksis skausmą nei nieko nejausti: „Mes dažnai išsitraukiame telefonus situacijose, kurios kelia nemalonumą, jaudulį, nerimą.“
Tęsdama, ji primena eksperimentą: tiriamieji buvo nuvesti į tuščią erdvę, kur jiems reikėjo pabūti keliolika minučių. Jei jauti per didelį diskomfortą, tuomet vienintelė alternatyva - nueiti prie kampe stovinčio aparato ir sukelti sau skausmą lengvu elektrošoku. Dauguma geriau rinkosi sau sukelti skausmą nei tiesiog pabūti su savimi. V. Tarasevičė teigia, kad tėvams neretai sunku žiūrėti į vaiką, ypač mažesnio amžiaus, kaip į atskirą asmenybę, o ne jų nuosavybę.
Amžius, kai tampa nemalonu jaustis kažkieno nuosavybe, vis ankstėja. „Atskirčiau du dalykus. Tėvų norai ir poreikiai. Yra posakis, kad poreikiai turi būti patenkinti, o norai - išgirsti. Tą galima pasakyti ir tėvams, kad dėti nuotraukas su vaikais, net jei vaikai nenori, nėra poreikis, tai yra noras. Jeigu vaikas išreiškė tokį poreikį ir jis buvo patenkintas, tuomet vaikas įgyja patirties, kaip reikšti poreikius ir atsižvelgti į kitų poreikius. Tačiau tėvai turi žinoti ribas ir teisėtumą, kai kalbama apie vaikų privatumo teisę.
V. Tarasevičė sako, kad, gimus vaikui, tėvai ilgą laiką priima visus sprendimus už vaiką, nes yra už jį atsakingi. Ir nemažas iššūkis tėvams yra stebėti, kada ir kokius sprendimus leisti priimti pačiam vaikui. Vienas kraštutinumas būtų saugoti vaiką nuo visko, įskaitant ir jo nuotraukų privatumą tarsi krištolą. Ar turėti itin rūpestingus tėvus yra tai, ko reikia vaikui? Na, tai kuria nuolatinę įtampos būseną dėl bandymo būti tobuliems. Ir tą įtampą vaikai jaučia.
Kitas kraštutinumas, kai vaikas jau gali pasakyti, kad jam nepatinka, jis nenori savo nuotraukų matyti tėvų soc. Tais laikais kai kurios mamos tampa aktyviomis socialinių tinklų turinio kūrėjomis tada, kai gimsta pirmagimis. Psichologė sako, kad tai procesas, kai mama augina ne tik savo vaiką, bet ir savo vidinį vaiką. Tuomet, jeigu mamos vaikystėje nebuvo tinkamai atlieptas poreikis būti pamatytai, ji gali jo ieškoti socialiniuose tinkluose. Tačiau kartais tai gali būti bėgimas nuo emocinio skausmo ir minėto dopamino paieškos.
Stebėjau, kaip vyksta procesas, žmonės prieina prie objekto, labai trumpai žvilgteli, išsitraukia telefoną ir nufotografuoja, o tuomet žmogaus žvilgsnis krypsta į telefoną, nes galbūt jau kelia nuotrauką į soc. tinklus, retušuoja ar tiesiog žiūri į nuotrauką, bet jis nebežiūri į atrastą objektą. Pirmiausia siūlau fotografuoti akimis, ar tai mūsų vaikai, ar vaizdai, ar populiaraus maisto fotografavimas. Vis dėlto V. Tarasevičė įspėja: „Jeigu nueinama į draudimą sau, kad, pavyzdžiui, nebefotografuosiu visai, tai neveikia, tik kelia papildomą įtampą. Kai išsitraukiu telefoną ar fotoaparatą, verta pamąstyti, ko iš tikrųjų noriu.“
Tokiuose įrašuose gali būti skelbiama apie aferistus, nekokybiškai darbus atliekančius meistrus, neištikimas antrąsias puses ir kt. Kaip žinia, melagingos, tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimas apie žmogų pažeidžia jo garbę ir orumą, gali pažeisti verslo subjekto autoritetą.
Pagal naujausią teismų praktiką netgi reiškiant nuomonę apie žmogų (nebūtinai faktus), tačiau pasirenkant neetišką, amoralų nuomonės paskelbimo būdą, nukentėjęs asmuo turi teisę į patirtos žalos atlyginimą. Kai faktų, nuomonės paskelbimą lydi ir asmens atvaizdo (nuotraukos) paviešinimas, gali būti konstatuojami du pažeidimai - asmens garbės ir orumo pažeidimas bei teisės į atvaizdą pažeidimas.
Būtent apie pastarąjį plačiau kalbama šiame straipsnyje. Pirmiausia, pažymėtina, kad bet koks asmens atvaizdo (nuotraukos, vaizdo įrašo, kur matomas ar iš kurio gali būti identifikuotas asmuo) paskelbimas, paviešinimas ar bet koks kitoks žmogaus atvaizdo panaudojimas, nesant asmens sutikimo, yra neteisėtas ir užtraukia civilinę atsakomybę. Teisė į atvaizdą - tai platesnės teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis.
Šios teisės apsaugos esmė įtvirtinta Civilinio kodekso 2.22 straipsnyje, kur nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik su jo sutikimu. Tačiau sutikimas gali būti duotas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, tačiau tai nereiškia, jog jis suteikia sutikimą nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti ar skleisti.
Tuo pačiu reikia įvertinti išimčių dėl viešojoje vietoje fotografavimo: asmens sutikimo dėl fotografavimo nereikia, jei fotografuojama viešoje vietoje, tačiau nuotrauka negalima demonstruoti ar parduoti, jei tai pažemintų asmens garbę ar dalykinę reputaciją.
Mažamečių teisės į atvaizdą laikomos ypač pažeidžiamos: sutikimą turi duoti tėvai, net jei mažametis pats jau būtų davęs, nes galioja papildomi saugikliai. Jei vaikas nurodo amžių ar pažymima kita aplinkybė, tėvų sutikimas būtinas. Teismai pripažįsta didesnį jautrumą nepilnamečių atvejais ir vertina neturtinę žalą atsižvelgiant į vaikų saugumo interesus.
Iš rankų išmaniojo telefono nepaleidžiantis jaunimas dažnai tampa tema teismų praktikai; diskutuoja teisės ir sociologijos ekspertai apie privatumą, informacijos sklaidos įtakas ir rizikas.
Taigi svarbu peržiūrėti savo privatumo nustatymus ir kritiškai vertinti bendravimą virtualioje erdvėje - nepriimkite bet ko į draugus. Prieš dalindamiesi informacija, pagalvokite, ką skelbiate.
Teisiniai pagrindai ir neturtinės žalos atlyginimas
Pirtas teisiškai pažeidimai, kai įrašai apie žmogų paviešinami be sutikimo, gali būti traktuojami kaip neturtinės žalos padarymas. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jei pažeidimo padariniai sukelia didelį nerimą, sielvartą ar pažeminimą, ir tai skaičiuojama atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, aplinkybes ir pažeidimo sunkumą.
Viešojo asmens atvaizdas turi būti vertinamas itin etiškai, laikantis teisinių ribų ir gerbiant kito asmens reputaciją. Net ir viešai paskelbtos nuotraukos gali kelti teisinių problemų, jeigu jos pažeidžia teisę į atvaizdą ar garbę.
Mažamečių saugumas yra prioritetas: teismai laikosi principo, kad tėvų įgalinimai turi būti aiškūs ir skaidrūs, o vaiko sutikimas nesudaro viso teisinio pagrindo viešinti atvaizdą, ypač kai tai gali sukelti psichologinį spaudimą ar pavojų privatumui.
Praktiniai patarimai tėvams ir vaikams
- Peržiūrėkite privatumo nustatymus ir nustatykite, ką galima matyti plačiajai auditorijai.
- Prieš skelbiant nuotraukas su vaikais, įvertinkite pažeidimo rizikas ir vaikų norus.
- Jei vaikas išreiškia neigiamą nuomonę dėl savo nuotraukų viešinimo, reikėtų ieškoti kompromiso, o ne užgniaužti jo balsą.
- Venkite skelbti jautrios ar pažeidžiančios informacijos apie kitus žmones be jų sutikimo.
- Jei kyla abejonės dėl teisės į atvaizdą, geriau pašalinti nuotrauką ar paprašyti sutikimo iš naujo.
Šiame straipsnyje išskiriama, kad neturtinė žala gali būti priteista, kai dėl neteisėto atvaizdo panaudojimo patiriami intensyvūs ir akivaizdūs emociniai išgyvenimai. Tačiau kai kurios bylos gali būti išnagrinėtos mažiau palankiai, jei nuotrauka buvo viešinta trumpą laiką arba pateikiama neutraliu turiniu, kuris nepažeidžia asmens garbės ir orumo.
tags: #profilio #nuotraukos #privatumas