Pranas Dovydaitis: trys pamatiniai klausimai, jo atsakymo paieškos ir mūsų laikai

Runkiai - kaimelis, tūnantis Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje, reto grožio ir ramybės užkampis Sūduvos lygumose. Čia profesoriaus Dovydaičio gimtinė. Tėvas Motiejus Dovydaitis, žmogus, turėjęs iniciatyvos ir nesibaiminęs pažangos, nagingų rankų ir šviesaus proto. Motina Marijona Dovydaitienė-Bunkartaitė, giliai religinga, su rožančium niekad nesiskirdavo, buvo ir juostų audėja, ir didelė dainų mėgėja. Kai jauniausias sūnus Jurgis tapo tautosakos rinkėju, ji padainavo jam 43 dainas, kurių 16 įdainuota fonografe. Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d., pirmasis iš 15-os Dovydaičių vaikų.

Nelengvas buvo Dovydaičių gyvenimas: ūkelis mažas, o vaikai biro vienas po kito. Tačiau būdami sumanūs, darbštūs ir taupūs skurdo nepatyrė. Tuometinėmis kaimo sąlygomis tėvas labai anksti susirūpino savo pirmgimio sūnaus mokymu. Jam esant 5-erių metukų, tėvas iš Pilviškių lauktuvių parvežė elementorių. Vėliau - ir lentelę su „gripeliu“ rašyti. Išmokęs skaityti ir rašyti 5-6 metų ir pakartotinai „perstudijavęs“ visas knygas, kurios buvo tėvų namuose, o jų buvo nemažai, - Pranukas atėjo į Višakio Rūdos pradžios mokyklą ne toks, kuriam reikia pradėti nuo abėcėlės.

Kadangi mokykloje mokslas buvo einamas rusų kalba, tai atsirado ko mokytis. Višakio Rūdos pradžios mokykloje tada mokytojavo mokytojas Paltanavičius, už 6-7 km turėjęs didelį ūkį (60 ha), tad į pamokas visada vėluodavo, pavesdamas jas vyresniems mokiniams, - tegul praktikuojasi, nenaudėliai, - teisindavosi. Tad netrukus ir Pranukas tapo „mokytoju“. Jis buvo reiklus, bet mokėjo ir mokiniams gerai paaiškinti. Žinoma, kartais ir pats prižiūrėtojas taip įsismagindavo su savo mokiniais žaisti, jog ir pamokas užmiršdavo. Mokytojas Pranuką ir nuo ganymo atsikviesdavo į mokyklą, kai reikėdavo pasirodyti prieš rusus inspektorius. Kunigas neturėdavo teisės ateiti į mokyklą, tad tikybos mokyti turėjo pats mokytojas. Bet jis tai pavesdavo Pranukui. Šis šalia tikybos duodavo išmokti pasakėčių, Petro Armino išverstų ar parašytų; mokydavo deklamuoti ir giedoti.

Kaip jaunasis „mokytojas“ rūpinosi lietuvių kalba, matyti iš šio pavyzdžio. Antrame skyriuje mokiniai vertė vieną pasakojimą, o Pranukas sekė ir taisė klaidas. Žodžio zorkij jie nemokėjo išversti vienu lietuvišku žodžiu. Dauguma aiškino, kad šis žodis reiškia tokį, kuris gerai mato. Toks vertimas Pranukui nepatiko, bet ir jis nerado tinkamo. 1900 m. tėviškės namus paliko tėvo brolis Povilas - išėjo į žentus. Kam teks jį pakeisti? Kadangi Pranukas buvo vyriausias, tai jam ir teko ta „garbė“, teisingiau - pareiga. Tai buvo piemenavimo pabaiga ir lauko darbų pradžia, o jis tebuvo tik 14 metų „vyras“.

1903 m. Dovydaitis nuvyko į Veiverius ieškoti aukštesnio mokslo -laikyti stojamųjų egzaminų į vadinamąją pavyzdinę mokyklą. Dovydaitis atvažiavo į seminariją taip pat kaip ir visi, pusbernio amžiuje, grynas kaimo vaikas, su girininkų atspalviu: kietabūdis, naminiais drabužiais, tvirtu lietuvišku nusistatymu ir gera galva. Į Veiverius Dovydaitis pateko pačiu neramiausiu laiku: didėjant lietuvių mokinių persekiojimui, didėjo ir jų priešinimasis, tvirtėjo, šviesėjo jų lietuviškoji sąmonė. Per pustrečių metų seminarijoje Dovydaitis patyrė 2 streikus. Aktyviai ir pats juose dalyvavo: skaitė draudžiamą spaudą, platino atsišaukimus.

Po streikų mokiniai streikininkai prašėsi priimami atgal į seminariją mokytis 1906/1907 m.m. Seminaristai buvo atgal priimami tik gavus iš jų raštiškus pasižadėjimus, jog nekilsią prieš valdžią. Negrįžti į seminariją Dovydaičiui tuo tarpu reiškė grįžti į gimtuosius Runkius. Be gimnazijos baigimo pažymėjimo nebuvo kelio į aukštąją mokyklą, tad Dovydaitis ryžosi pats pasirengti abitūros egzaminams. Jis išmoko mokymuisi panaudoti kiekvieną minutę. Nė žingsnio nesiskyrė su knyga. Prie žagrės rankenų prisitaisė rėmelį knygai laikyti, todėl ir ardamas, ir dalgį plakdamas vis mokėsi. Ir savo pasiekė. Kiek vargo turėjo šiam laimėjimui pasiekti, tiek džiaugsmo buvo jį pasiekus, - Dovydaitis išlaikė egzaminus iš viso gimnazijos kurso.

1908 m. Kas Dovydaičiui buvo iškovotas laimėjimas, tas plačiai apylinkei Sūduvoje buvo didelė sensacija. Juo plačiau ši žinia sklido, tuo labiau legenda virto. „Pasportavęs" per vasarą su dalgiu, grėbliu ir kitais panašiais įrankiais, 1908 m. rudenį Dovydaitis pakilia nuotaika išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Jis troško tik mokytis, mokytis, mokytis, nes mokymasis, kaip jis suprato, yra tiesos ieškojimas. įstojo, kaip jis pats sakė, į pirmą fakultetą iš eilės - teisės. Tačiau jau pirmaisiais studijų metais tuo fakultetu nusivylė. Argi paragrafuose slypi šviesa? - klausė teisės studentas, troęs giliau įžvelgti būties paslaptis, o ne gilintis į visus tuos paragrafus, kuriais žmogus save žaloja.

Teisininkams mąstysena Dovydaičiui buvo svetima. Universitete Dovydaitis nesitenkino rusų kalba: labai gerai išmoko vokiečių, o prancūzų kalbą suprato tiek, kad galėjo naudotis literatūra ir, šalia to, pramoko skaityti angliškai. Dovydaitis visa savo būtim vis giliau skverbėsi į mokslą, į pažinimą, todėl neliko nei laiko, nei noro kam nors kitam. Aš jau turbūt per daug išsiskyriau savo „kaimietiška“, apšepusia išvaizda. Aistringas pasinėrimas į mokslą, pradėtas jo paties kūrybinis darbas ir drauge apaštalavimas Kristaus karalystei skleisti Dovydaičiui buvo tokios vertybės, kurių akivaizdoje jis abejingai žiūrėjo į materialinius sunkumus ir į išorinę išvaizdą.

Dovydaitį labai sukrėtė faktas, kai savo išsvajotą mokslo šventovę rado užviešpatautą „antikristo tarnų“. Laisvamaniškas indiferentizmas ir atviras ateizmas tarp to meto Rusijoje studijuojančiųjų buvo pasidaręs kone mada. Ir lietuviai studentai buvo tos mados apimti. Kai kurie Maskvos studentai - lietuviai leido laikraštuką „Aušrinė“. Bet kuo toliau, tuo labiau jame ryškėjo laisvamaniškas nusiteikimas ir net atvira bedievybė. Iškilo būtinas reikalas turėti savo laikraštį katalikams. Mintis apie katalikišką laikraštį jaunimui jau tvyrojo tarp lietuvių inteligentų tiek Lietuvoje, tiek Liuveno universitete. Geresnio idėjos realizuotojo kaip Maskvos studentas Pranas Dovydaitis nebuvo, tad jam ir pavestas tas darbas. Kad galėtų tinkamai atlikti šį uždavinį, Dovydaitis pirmiausia meldė Dievo malonės pagalbos.

Apie tai rašo savo atsiminimuose Maskvos kapelionas kun. E. Paukštis: 1911 m. pas jį užėjęs studentas Dovydaitis pareiškė, kad su Maskvos studentų draugijos nariais nebegalima surasti bendros kalbos ir reikį laikraštį sukurti katalikišką laikraštį ir kurti savo draugiją. O dabar, kunige, - prašė jis, - einam į bažnyčią išklausyti mano išpažinties! Kitas tris dienas matydavo jį bažnyčioje besimeldžiantį ir priimantį šv. Atlikęs trijų dienų susikaupimą, Dovydaitis ėmėsi šio savo gyvenimo misijinio žygio. Tapęs „Ateities“ redaktoriumi, Dovydaitis tapo ir jos skaitytojų - ateitininkų vadu.

Kuo mes save vadiname ir kodėl? Ką mes aplink save matome? Kokios mūsų priedermės, siekiai ir keliai? Esame teistai, krikščionys, katalikai, išpažįstame Dievą, Kristų, Bažnyčią. Matome žmogaus tragediją be Dievo, bedvasės kultūros grėsmę. Kristui priklauso ateitis ir tiktai Jis gali atnaujinti mūsų gadynės pasaulį. Tais trimis aiškiais ir anuo metu labai aktualiais klausimais ir tiesiais atsakymais ateitininkijos sąjūdžiui buvo duotas tvirtas pagrindas. Išdėstęs naujojo sąjūdžio misiją - grąžinti Kristui nuo Jo nutolusį modernųjį žmogų, tolesniuose straipsniuose Dovydaitis sistemingai „triuškino“ moderniuosius stabus (kultūrą, laisvę, mokslą ir pan.), prieš kuriuos „susikūpri-nęs“ ant kelių puola žmogus be Dievo.

Popiežius šv. Pijus X savo pirmoje enciklikoje (1903) priminė pasauliui šv. Pauliaus šūkio Efezo krikščionims - atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir žemėje - svarbą. Dovydaitis, apsisprendęs, kad daugiau galės pasidarbuoti bei patarnauti Lietuvai ir geriau paveikti inteligentus, būdamas išsimokslinęs pasaulietis negu būdamas kunigas, sukūrė šeimą. Dar nebaigęs studijų, jis susirado žmoną gimtuosiuose Runkiuose (jis nepriklausė prie tų inteligentų, kurie, Rusijos universitetuose baigę mokslus, jau nebegalėjo rasti savo „labai išlavintam skoniui“ žmonų tarp „tamsių“, nemokytų savo tautiečių lietuvaičių). Kun. E. Paukštys Maskvoje, iš anksto žinodamas Dovydaičio ketinimą, irgi abejojo, ar ji nebūsianti jam per prasta. Dovydaitis atsakė: Ji mano jaunystės draugė ir meilė. Aš ją pralavinsiu. Kun. R Martyšius Višakio Rūdos bažnyčioje sutuokė Praną Dovydaitį su Marcele Bacevičiūte (1911 11 28).

Ketvirtiesiems studijų metams Dovydaitis grįžo Maskvon su šeima. Visiems buvo didžiausia staigmena, kad tas „persidirbęs asketas" ir „apšepėlis“ studentas, kuris, rodos, visai nesidomėjo moterimis, vedė ir vedė paprastą, nemokytą savo gimtojo kaimo mergaitę. Vedybos nepakeitė nei Dovydaičio gyvenimo stiliaus, nei jo atsidėjimo darbui. Su šiltu jausmu Dovydaitis atsimena tą pusmetį, kada jų šeimoje gyveno Endziulaitis, tuojau įtrauktas į „Ateities“ redagavimo darbą. Mielai Dovydaitis prisiminė jaukias, šeimyniškas valandėles vakarais, kai po dienos darbų grįžę su Endziulaičiu šnekučiuodavosi ne apie didmiesčio pramogas ir panašius dalykus, bet apie mūsų lietuviškus dalykus dalykėlius.

Nesukrinta: 1913 m. jis sugrįžo į Lietuvą redaguoti „Vilties“ žurnalo Vilniuje. Antano Smetonos leidžiama „Viltis“ pradėjo vis labiau nepateisinti į ją sudėtais vilčių: nors buvo leidžiama daugiausia už katalikų sudėjus pinigus, kaskart daugiau spausdino katalikams nepriimtinų straipsnių. Tad „Vilties“ dalininkų suvažiavimas pasirinko ateitininką Maskvos studentą Praną Dovydaitį redaktoriaus A. Smetonos pavaduotoju. Dovydaitis dar nenorėjo palikti studijų, bet norom nenorom teko nusileisti draugų spaudimui.

Maskvoje išgyvenęs 5-erius metus (1908-1913), jis atvyko Vilniun. Baigėsi ilgai svajoto, kietai siekto ir aistringai semto mokslo metai. Smetona pasijuto įžeistas, tai suvokė kaip jam pareikštą nepasitikėjimą, ir su visais savo šalininkais iš laikraščio pasitraukė. Liko tik vienas Liudas Gira. Tad Dovydaičiui teko pradėti darbą „plyname lauke“. Nors seniau „Vilčiai“ buvo sukaupta 50 000 rublių, Dovydaitis ją perėmė su kelių šimtų rublių skola. Dovydaitį gelbėjo tik nepaprastas jo darbštumas ir didžiausia jo, jau tada enciklopedininko, erudicija.

Vokiečiams užėmus Vilnių, laikraštis buvo sustabdytas, - viskas buvo veltui. Sustojus „Vilčiai“, Dovydaitis liko be aiškaus darbo Vilniuje. Tačiau jam buvo lemta, užuot patekus į Pirmojo pasaulinio karo siautulį, pradėti lietuvių švietimo ir auklėjimo darbą. Kaune steigėsi „Saulės“ draugijos pirmoji gimnazija. Steigėjai pakvietė šiai gimnazijai vadovauti Praną Dovydaitį. Dovydaitis ne tik ją įkūrė, bet ir iš pagrindų sutvarkė bei išugdė. Direktoriaus pareigas jis ėjo nuo 1916 iki 1922 metų.

Ypač sunkus kūrimasis buvo vokiečių okupacijos metais, daug vargo direktoriui teko patirti dėl įvairių vokiečių priekabių, tiesiog teroro ir net kėsinimosi gimnaziją uždaryti. Apskritai jį labai slėgė vokiečių okupacinė „tvarka“. Direktorius buvo ir lyg koks pagalbinis mokytojas: kurio mokytojo nebuvo, tą jis pavadavo. Dovydaitis buvo griežtas direktorius, bet niekada nebuvo formalistas. Ypač jautriai jis rūpinosi savo mokinių doriniu auklėjimu: žiebti juose dorinius nusiteikimus jis tikrai laikė svarbesniu dalyku, negu tik formaliai palaikyti drausmę gimnazijoje. Užtat gimnazijos mokiniai direktorių Dovydaitį prisimena kaip tėvą.

O buvusi gimnazijos mokinė Ona Galdikaitė su pagarba prisimena jį: Atrodė, tarsi jis norėtų kiekvieną mokinį paimti ant rankų ir pakelti prie Dievo. Tą mintį patvirtina vysk. Kazimieras Paltarokas: „Prieš Velykas suserga gimnazijos mokinė, ateina pas mane direktorius ir prašo prie ligonės. Jokių kitų susisiekimo priemonių nėra, vien kojos. Direktorius siūlosi mane palydėti.“ Uoliausias pamaldų lankytojas buvo pats direktorius Dovydaitis. Dažnai per mokinių pamaldas jis eidavo ir šv. Komunijos, rodęs gilų religingumą. Tačiau bet koks dvasinis prievartavimas Dovydaičiui buvo nepakenčiamas dalykas. Dauguma mokinių direktorių mylėjo kaip tėvą, suprato jį ir įvertino.

Nors laikai buvo sunkūs, Dovydaitis išliko aktyvus visuomenininkas. 1917 m. Vilniuje vykusioje tautos atstovų konferencijoje jis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Nepaisant to, kad laikai buvo chaotiški, jis skatino gimnazijos interesus, grįžimą į Lietuvą ir valstybės kūrimą. 1919 m. Lietuvos vyriausybei Kaunan atsikėlus, teko truputį ir priimti sprendimus, o 1919 m. kovo 12-balandžio 12 d. vadovavo Trečiajam ministrų kabinetui - trumpam laikui, bet išlikus svarbiu įsitraukimu į valstybės vyriausybę. Jis buvo vienas iš tų vadovų, kurie sugebėjo stabilizuoti situaciją laikmetyje, kai trūko lyderystės.

1919 m. dėmesys skyrėsi platesniems darbams - Dovydaitis aktyviai dalyvavo krikščionių demokratų partijos veikloje. Jo svarus indėlis buvo Ateities laikraščio ir Ateitininkų federacijos įkūrimas. Ateitininkija siekė ugdyti jaunimą krikščioniškoms vertybėms ir Tėvynei meilei. 1922-1940 m. Dovydaitis dirbo profesoriumi universitete, o 1935 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Jis buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius (nuo 1931 m.) ir įkūrė kelias nuoseklias mokslo bei kultūros sritis: Biblija ir Babelis, Žmogaus išsirutuliojimas, Kultūra, religija ir mokykla, Pedagogikos istorijos paskaitos ir kt.

Pranas Dovydaitis taip pat paliko ženklią pėdsaką neatmenamų laikų Lietuvos švietime: Kauno „Saulės“ gimnazijos direktorius (1916-1922) vykdė dorovinio auklėjimo ir lietuviškumo ugdymo reformų kryptį, subūrė stiprią pedagogų komandą ir pats dėstė sudėtingas disciplinas. Jis skatino gimnaziją stiprėti kaip kultūrinės kasdienybės centras, kalbėjo apie tautos ateitį ir jos likimą. Deja, 1932-1940 m. laikotarpio politiniai vingiai ir okupacijos laikai kėlė didelių iššūkių. Tačiau Dovydaitis paliko gilias žinias ir pamatinę mintį - krikščioniškos vertybės ir švietimas gali formuoti inteligentiją, kurią kuria Lietuvą kurianti jaunoji karta.

1918 m. Vasario 16-osios Aktas ir jo signataro misija tapo jo gyvenimo ištakomis. Jis buvo signataras, ministras pirmininkas, teisininkas ir profesorius, įprasminęs lietuviškojo švietimo ir politinio elito vienovę. Jo likimo kelias, išvarytas į lagerius ir tremtines, rodo, kaip asmeninės pasirinkimo ir įsipareigojimo kryptys gali būti kankinamos ir vis dėlto išlikti. 1942 m. lapkričio 4 d. jis buvo sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Nepaisant sunkios likimo, jo palikimas skleidžiasi per paminklus, mokyklų vardo suteikimą, biustus, knygas ir archyvų saugojimą. 1993 m. atkurta memorialinė lenta Kauno Aušros gimnazijos vestibiulyje; 1996 m. įkurtas paminklas Čekiškėje; 2013 m. atidaryta prof. Prano Dovydaičio auditorija Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete.

jo gimtinė Runkių kaime dabar primena istoriją tik memorialinėmis plokštėmis ir atminimo augmenimis. Tačiau jo gyvenimas, darbai ir idėjos liko sudėlioti į trijų pamatinių klausimų ramybę: kas mes esame, ką matome aplink ir kokių tikslų siekiame kita karta. Jo atminimas gyvas ne tik per vardą, bet ir per žinių, etikos bei kultūrinės veiklos laukus, kuriuos jis įtvirtino Lietuvos ateitininkijoje, švietime ir valstybėje.

Taigi, trys pamatiniai klausimai, kuriuos Pranas Dovydaitis kelia savo kūryboje ir veikloje: kaip mes save vadiname ir kodėl, ką matome aplink ir kokius mūsų priedermės, siekiai ir keliai. Jo atsakymai - įtraukti į Ateities laikraščio žygį, kuris tebeauga Lietuvos inteligentijos dvasinį bei kultūrinį plėtimą ir skatina visuomenės siekti Kristaus tikėjimo ir tautinės tapatybės. Jo gyvenimo kelias - tai liudijimas apie atsakomybę, ištvermę ir įsipareigojimą Lietuvai, net kai aplinka ir laikai rodo gana sunkias užduotis.

tags: #pranas #dovydaitis #trys #pamatiniai #klausimai #atsisiusti