Keramikos dirbinių istorija siekia tūkstančius metų. Jau prieš 20 tūkstančių metų buvo žinomi keramikos dirbiniai, o apie 4000 m. pr. Kr. Artimųjų Rytų šalyse pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Mesopotamijoje, mieste Ūre, jau buvo naudojamos degtos plytos, skirtos zikuratų pakopoms.
Senovės civilizacijos plačiai naudojo keramikos dirbinius. Babilonijoje ir Asirijoje jau 6 a. pr. Kr. egzistavo glazūruotos ir emaliuotos mozaikinės apdailos plytelės. Keramikos dirbiniai ypač išpopuliarėjo senovės Graikijoje ir Romoje 3 a. pr. Kr. Tuo tarpu keramikos dirbinių technologija ypač ištobulėjo Tolimųjų Rytų šalyse: 3-4 a. Kinijoje gamintas fajansas, o nuo 6-7 a. - porcelianas.
Savita keramika būdinga Vidurinės Azijos, Pietų Kaukazo ir arabų šalims, kur gausu architektūrinės keramikos - spalvotų ir reljefinių mozaikinių sienų plytelių. Keraminės plytos, kaip nedegi konstrukcinė statybinė medžiaga, viduramžiais paplito Vakarų Europoje ir suformavo naują mūrinio miesto architektūrą.
Mozaikos kilmė ir raida
Mozaika, kaip dekoratyvinė medžiaga, kilo iš senovės Graikijos. Originali jos reikšmė yra išsami dekoracija, atlikta mozaikos metodu. Ankstyviausios mozaikos buvo kuriamos žmonių, gyvenusių urvuose, kurie naudojo įvairius marmurus grindims iškloti, siekdami jas padaryti patvaresnes. „Mosaic“ yra ankstyviausias intarpų menas, išreikštas raštais iš dažytų mažų akmenų, kriauklių, keramikos, stiklo ir kitų spalvotų įdėklų, dedamų ant sienos ar grindų.
Ankstyviausia mozaika, naudota architektūrinėje dekoracijoje, yra šumerų šventyklos siena. Mozaikomis dekoruotos Mesopotamijos lygumos šventyklų sienos. „Sun Dog“ mozaika yra viena iš ankstyviausių žinomų mozaikų.
Didžioji dalis archeologinių atradimų yra iš senovės Graikijos eros. Senovės graikai plačiai naudojo marmuro mozaikas grindinio akmenims. Tuo metu dažniausiai naudota forma buvo grindinio mozaika, pagaminta iš nespalvotos medžiagos, ir ji buvo prieinama tik autoritetingiems valdovams bei turtingiems. Mozaikų naudojimas dekoravimui tuo metu buvo prabangus menas. Vėlyvojo senovės Graikijos laikotarpiu kvalifikuoti amatininkai ir menininkai pradėjo naudoti mažesnius žvyro gabalus, rankomis juos supjaustydami, kad praturtintų savo architektūrinius dekoravimo darbus ir padarytų mozaikų raštus įvairesnius. Maži akmeniniai gabalėliai buvo sujungiami ir sudėti taip, kad užpildytų mozaikos darbus, kurie buvo asfaltuojami ant sienų, grindų ir pastatų kolonų. Jų primityvi ir šiurkšti meninė išraiška yra brangūs mozaikos istorijos ir kultūros turtai.
Iki senovės Romos mozaikos tapo labai paplitusios, jomis buvo puošiamos sienos ir grindys, kolonos, stalviršiai ir baldai tiek įprastų namų, tiek viešųjų pastatų.
Europos Renesanso metu tapytojų perspektyvos metodo taikymas pabrėžė erdvinę struktūrą, kuri sudarė proveržį tapybos plokštumoje ir suteikė trimatę prasmę plokštumoje. Šiuo metu tokios mozaikinės medžiagos, kaip pačios mozaikos, nebuvo tinkamos tokiems trimačiams veiksmams. Mozaika kaip tapybos menas, siekiant realizmo, nėra lengva. Unikalios dramatiškos ir griežtos mozaikų formos priverčia menininkus pamiršti savo funkcijas ir juos labai suvaržo. Nors mozaikos menas Renesanso metu mažėjo dėl kitų meninių išraiškų atsiradimo, inkų, majų ir actekų civilizacijose Vakarų pusrutulyje buvo sukurti mišrios mozaikos ir intarpų metodai papuošti papuošalus ir mažus dirbinius. Artefaktai, tokie kaip auksas, turkis, granatas ir obsidianas, buvo naudojami kuriant sudėtingas žmogaus ir geometrines figūras bei kitas menines išraiškas. Diovakai naudojo turkio, kriauklių ar obsidianos dekoracijas kaukėms, gamindami mozaikos meną.
Dėl produktyvumo tobulinimo, nuolatinio gamybos technologijos tobulinimo ir nuolatinės dekoratyvinių medžiagų gamybos bei pritaikymo, mozaika greitai peržengė daugelį tradicinėse mozaikose naudojamų medžiagų ribų. Nuo tradicinio marmuro, akmenukų, stiklinių plytelių, keramikos, porceliano ir emalio iki bet kokios medžiagos, kurią galite naudoti savo gyvenime, pavyzdžiui, mygtukų, stalo įrankių ar kanceliarinių prekių. Šiandienos aukštos pramoninės technologijos amžiuje iš aukso ir sidabro pagamintų stiklinių intarpų taip pat galima masiškai gaminti.
Keraminių plytelių naudojimas Lietuvoje
Keramines plytas pradėta gaminti maždaug 13 amžiuje. Pirmiausia jos buvo naudojamos gynybiniams statiniams. 13-14 a. pastatytos pirmosios mūrinės aptvarinės pilys - Kauno pirmoji pilis, Vilniaus Žemutinė pilis, Medininkų pilis. Pilyse statytos ir mūrinės koplyčios (pvz., Vilniaus Žemutinėje pilyje - Vilniaus katedra, 13 a. pabaiga). Gardino pilies koplyčioje rastos pirmosios Lietuvoje gamintos plytos (apie 13 a. vidurį).
Nuo 15 a. miestuose buvo steigiamos keramikos dirbtuvės, daugėjo plytinių. Be paprastųjų, buvo gaminamos ir profilinės plytos, pvz., Vilniaus Šv. Onos bažnyčiai panaudota 33 formų, Perkūno namams Kaune - 16 formų plytos. Buvo gaminami įvairūs buitinės, ypač architektūrinės keramikos dirbiniai.
18 a. imta gaminti fajanso gaminius, 19 a. - drenažo vamzdžius, 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje (1981) - kaulų porcelianą, 20 a. 10 dešimtmečio pabaigoje - apdailos plyteles. Dauguma šių keramikos gaminių Lietuvos keramikos įmonėse gaminami ir 21 a.
Šiuolaikinių plytelių tipai ir panaudojimas
Šiandien plytelės yra įvairių tipų: keraminės, akmens, akmens masės ir plastikinės. Vienos yra skirtos grindų dangai, kitos sienoms. Jei plyteles naudojate ir sienoms, ir grindims, tai pirmiausiai jomis reikia iškloti sienas, o po to jau ir grindis. Ant sienos pamatuojama vieta, kur turėtų prasidėti pirmoji sveikų plytelių eilė, nuo jos pradedama klijuoti link viršaus. Apatinė eilė baigiama klijuoti tada, kai suklijuotos grindų plytelės. Sienų plytelių nepatariama klijuoti ant grindų, nes jų glazūra yra silpnesnė, todėl greitai nudiltų. Dažnai nutinka taip, kad pasikeičia plytelių spalva.
„Metro“ stiliaus plytelės šiandien išgyvena tikrą savo aukso amžių, nors šiomis keraminėmis plytelėmis virtuvės bei vonios kambariai dekoruojami jau gana seniai. Šių paprastų plytelių dizainas erdvei suteikia niekada iš mados neišeinančios elegancijos jausmo. Tikriausiai nenustebsite sužinoję, kad šios keramikinės plytelės buvo sukurtos metro stotims. Klasikinę stačiakampio formos „Metro“ plytelę, kurios išmatavimai - 15 x 7,5 cm, 1904 metais sukūrė dizainerių duetas - George C. Heins bei Christopher Grant La Farge. To meto Niujorko gyventojai buvo pakvaišę dėl higienos, todėl „metro“ plytelių pasirinkimas buvo gana logiškas sprendimas. Juk vienas didžiausių jų privalumų yra lengva priežiūra (į jas neįsigeria dėmės, taip pat jos yra nesudėtingai nuvalomos). Į namus „metro“ plytelė persikėlė labai greitai, iš karto po pirmojo debiuto metro stotyse. Kalbant apie jų estetiką, šiandien šis plytelių dizainas yra vertinamas ne tik dėl niekada iš mados neišeinančios stačiakampio formos, bet ir dėl galimybės rinktis iš įvairių plytelės spalvų, dydžių, bei klijavimo būdų.
Išsamus metro plytelių vadovas – istorija, kainos, įvairovė, medžiagos, panaudojimas, DUK! MYTYLES.COM
Praktiniai patarimai renkantis ir skaičiuojant plyteles
Kai nusprendžiate pirkti plyteles namų grindų dangai ar sienų apdailai, natūraliai kyla klausimas: kaip apskaičiuoti plytelių kiekį? Anot apdailos specialistų, tai padaryti yra labai lengva. Pirmiausia reikia kuo tiksliau išmatuoti patalpos sienų arba grindų plotą. Taip pat reikia turėti omenyje ir plytelių klijavimo būdą. Pavyzdžiui, jei jas klijuosite eglute, plytelių reikės kur kas daugiau, nei klijuojant paprastai. Plytelių kiekį skaičiuojame tik po to, kai esame jas konkrečiai išsirinkę, nes kiekviena plytelių partija skiriasi nuo kitų savo spalviniu tonu ir kalibru.
Pasirinkus plyteles grindims ar sienoms, svarbu atkreipti dėmesį į jų savybes. Pavyzdžiui, grindinės plytelės, skirtos voniai ar virtuvei, turėtų būti atsparios drėgmei ir lengvai valomos. Virtuvėje plyteles rekomenduojama rinktis su lengvai valomu paviršiumi, vengiant neslidžių R10 plytelių, kurias sudėtinga valyti. Taip pat svarbu atsižvelgti į grindų šildymo sistemą, jei ji yra įrengta, ir rinktis tinkamus klijus bei glaistą.
Didelio formato plytelės, net ir labai mažoms patalpoms, gali būti tinkamas pasirinkimas. Jos vizualiai didina erdvę ir sumažina siūlių kiekį. PVC danga, ypač tinkama virtuvei ar voniai, pasižymi atsparumu vandeniui, lengva priežiūra ir geru šilumos pralaidumu.
Medinės grindys, tokios kaip parketas ar masyvo lentelės, suteikia jaukumo ir natūralumo.Renkantis medines grindis, svarbu atkreipti dėmesį į medienos rūšį, jos atsparumą dilimui ir priežiūros reikalavimus.ALYvuotos grindys reikalauja periodiškos priežiūros, tačiau išlaiko natūralumą ir jaukumą.
Renkantis grindų dangas, svarbu atsižvelgti į patalpos paskirtį, dizaino lūkesčius ir techninius reikalavimus. Kvalifikuota konsultacija gali padėti išvengti klaidų ir pasirinkti tinkamiausias medžiagas.
| Tipas | Panaudojimas | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|---|
| Keraminės | Sienos, grindys | Atsparios drėgmei, lengvai valomos, platus dizainų pasirinkimas | Gali būti trapios, sudėtinga pjaustyti |
| Akmens masės | Grindys, sienos (ypač intensyvaus naudojimo patalpos) | Labai atsparios dilimui, drėgmei, šalčiui | Sunkios, reikalauja specialių klijų |
| Mozaika | Dekoratyviniai elementai, sienos, grindys (ypač dušo zonos) | Estetiškos, tinka netradicinėms formoms | Daug siūlių, sudėtinga valyti |
| Porceliano | Grindys, sienos | Labai atsparios, ilgaamžės, atsparios chemikalams | Brangesnės, reikalauja profesionalaus klojimo |
