Plokščias stogas yra svarbi pastato dalis, kuriai būtina skirti deramą dėmesį. Tinkamai įrengta plokščio stogo sistema susideda iš kelių sluoksnių, kurie užtikrina pastato ilgaamžiškumą ir komfortą. Plokščiais stogais laikomi tokie, kurių nuolydis yra ne mažesnis kaip 0,7° ir ne didesnis kaip 7°. Visgi, siekiant prailginti plokščio stogo tarnavimo laiką, rekomenduojamas mažiausiai 1,4° (2,5 proc.) nuolydis. Plokščio stogo konstrukcija patogi tuo, kad, lyginant su šlaitiniu stogu, mažesnis jo plotas, greitesnis įrengimas, neprarandama patalpų erdvės.
Plokščias stogas neturi išsikišusių atbrailų, todėl atsparesnis vėjo gūsiams ir nuplėšimui, audrų metu dažniau nukenčia šlaitiniai stogai. Skirtingai nuo šlaitinių stogų, kurių nuolydis skatina vandens nubėgimą, plokščiame stoge to nėra, todėl svarbiausia yra išvengti vandens prasiskverbimo į konstrukciją ir organizuoti vandens surinkimą bei nuvedimą. STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros" nurodyta, kad plokštieji neeksploatuojami stogai turi būti suprojektuoti taip, kad, praėjus 2 valandoms po lietaus, stogo paviršiuje nebūtų gilesnių kaip 5 mm vandens balų. Plokščio stogo konstrukcijoje labai svarbūs yra visi sluoksniai: nuolydis, vandens nuvedimas, termoizoliacija, hidroizoliacinė danga.
Konstrukcijos detalės ir montavimo technologija
Svarbu, kad lietaus nuvedimo vamzdžiai būtų sureguliuoti taip, kad vanduo būtų nuvedamas atitraukus nuo pastato. Tai apsaugo pastato pamatus nuo nereikalingo drėgmės ir padidina pastato ilgaamžiškumą. Priklausomai nuo stogo dydžio ir formos, gali prireikti įvairių lietaus nuvedimo vamzdžių skaičiaus ir jų padėties. Projektavimo metu atliekami skaičiavimai, kad būtų pasirinktas optimalus vamzdžių skaičius ir padėtis, užtikrinant efektyvų vandens nutekėjimą.
Lietaus nuvedimo sistemos montavimo metu svarbu atkreipti dėmesį į jos integravimą į stogo dangą. Nuolydį plokščiam stogui galima suformuoti dviem būdais: termoizoliacine medžiaga arba perdenginiu. Anksčiau plokščio stogo nuolydžio suformavimui plačiai buvo naudojamos birios medžiagos: smėlis, keramzitas. Dabar dažniausiai naudojamas daug patogesnis dvigubos paskirties sprendimas: kintamo storio arba taip vadinamos nuolydinės termoizoliacinės plokštės, kurios sudaro nuolydį ir termoizoliacinį sluoksnį.
UAB „Kauno šilas" siūlo stogines polistireninio putplasčio plokštes, kurios tinka plokštiesiems stogams šiltinti vienu, dviem ar daugiau sluoksnių ir iš jų formuoti nuolydį. Nuolydžius formuojantis putplasčio sluoksnis atlieka dvi funkcijas: užtikrina reikiamą nuolydį ir veikia kaip papildomas termoizoliacijos sluoksnis. Nepriklausomai nuo stogo ploto, nuolydinės plokštės ruošiamos atskirai kiekvienam projektui, nes kiekvienas stogas unikalus. Stogo projekte turi būti nurodyti plokščių storiai, nuolydžių dydžiai, įlajų ar latakų, vėdinimo kaminėlių vietos, parapeto aukštis. Sudarant Šiloporas nuolydinių plokščių sistemą, atsižvelgiama į statinio nuolydžio kampus bei formas. Klientui sukuriama individuali vandens nubėgimo sistemos projektas, pritaikyta prie stogo konstrukcijos reikalavimų ir taikomų taisyklių.
Polistireninio putplasčio plokštės ant plokščio stogo tvirtinamos korozijai atspariomis smeigėmis, galima ir klijuoti. Sluoksnių siūlės neturi sutapti, rekomenduojama jas perstumti per 20 cm. Jeigu nėra galimybės putplasčio plokščių pritvirtinti smeigėmis, jas galima klijuoti. Tam tikslui naudojami specialūs klijai ir skirtingas jų kiekis, priklausomai nuo plokštės vietos. Pagrindas gruntuojamas, klijai ant plokščių tepami 2- 4 juostomis. Nežiūrint klijų juostų skaičiaus, stogo kampuose ir kraštų zonose rekomenduojama putplasčio plokštes papildomai pritvirtinti smeigėmis.
Plokščiajame stoge esantys vertikalūs paviršiai - tai parapetai, vėdinimo kanalai, įlajos ir kiti konstrukciniai elementai. Dažniausiai plokščiajame stoge pasitaikantys nesandarumai - ties įvairiomis jungtimis. Siekiant išvengti stataus kampo tose vietose, kur stogo plokštuma ribojasi su parapetu ir kitais vertikaliais elementais, iš termoizoliacinės medžiagos formuojama nuožulna.
Kiekviename plokščiajame stoge yra įlajų, jų turi būti ne mažiau kaip dvi, tikslus jų skaičius ir skersmenys yra apskaičiuojami ir nurodomi techniniame projekte. Stogo plote įlajos turi būti išdėstytos žemiausiose stogo vietose, suformuotame nuolydyje. Ne mažesniu 0,5 m spinduliu nuo vertikalios įlajos centro stogo paviršius turi turėti ne mažesnį 6° nuolydį į įlają. Stogo įlajos, kaminėliai ir bet kurių kitų komunikacinių elementų sandūros su stogo danga turi būti užsandarintos, kad į konstrukciją nepatektų vanduo: per perdangą ir kitus sluoksnius išvedamas vamzdis. Šiltinamojo sluoksnio akmens vata turi tampriai priglusti prie vamzdžio.
Visada dar prieš užklojant hidroizoliacinę stogo dangą surašomas paslėptų darbų aktas. Techninės priežiūros specialistas turi atkreipti dėmesį, kaip įleistos įlajos ir kiti vamzdžiai. Suprantama, svarbiausias momentas yra hidroizoliacinės dangos sandarumas. Vamzdžiai sandarinami naudojant fasonines detales, jeigu jos nenaudojamos, tuomet didesni nei 100 mm skersmens vamzdžiai turi būti apklijuoti hidroizoliacine prilydomąja danga, siūlės sandarinimui rekomenduojama naudoti plienines įvores ir dvikomponenčius hermetikus. Sandarinimo elemento flanšas gali būti montuojamas ant pagrindo prieš dangos klojimą arba patalpinamas tarp jos sluoksnių.
Apeinant vamzdžius, hidroizoliacinė danga tik įpjaunama, kad apglėbtų kliūtį. Antras dangos sluoksnis uždengs siūles. Plotas apie vėdinimo šachtos praėjimą uždengiamas papildomu bituminės dangos lopu. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad vėdinimo vamzdis apsaugotas storu izoliacijos sluoksniu.
Plokščio stogo šiltinimo sluoksniai ir funkcijos
Teisingai įrengta plokščio stogo sistema susideda iš šių sluoksnių (nuo apačios į viršų):
- Laikančioji konstrukcija: gelžbetonio perdanga, gelžbetonio plokštė, profiliuotas lakštas.
- Garų izoliacijos sluoksnis: garo plėvelė 200mkr, prilydoma vienas sluoksnis pirminio bitumo (dažnai įrengus laikinas įlajas gali veikti, kaip laikinas stogas per žiemą), savaime limpanti garo izoliacija (tinkamai įrengus taip pat veikia, kaip laikinas stogas).
- Termoizoliacijos sluoksnis: polistireninio putplasčio plokštės ar akmens vata.
- Hidroizoliacinis sluoksnis: prilydoma bituminė ruloninė danga.
Plokščio stogo konstrukcijoje labai svarbūs yra visi sluoksniai: nuolydis, vandens nuvedimas, termoizoliacija, hidroizoliacinė danga. Daugelis fasadų, plokščių stogų šiltinami polistireniniu putplasčiu. Plokšti stogai yra šiltinami mažiausiai dviem vatos arba polisterolio sluoksniais, kad tarp siūlių galima būtų sulaikyti šalto oro sroves. Polistireninio putplasčio plokštės ant stogo klijuojamos, kampuose klijuojamos ir tvirtinamos smeigėmis.
Naudojant pilkojo polistireno Šiloporas Neo plokštes, dėl jų termoizoliacinio efektyvumo lyginant su standartinėmis plokštėmis, galima sutaupyti apie 20 proc. šiltinamojo sluoksnio storio. Šiloporas nuolydinių plokščių bei nuolydžio kampų bei formų sistema leidžia sukurti individualų, skirtą namo stogo vandens nubėgimo sistemos projektui, šiltinimo sluoksnį, pritaikytą prie stogo konstrukcijos reikalavimų ir STR reikalavimų. Nuolydinių plokščių bei nuolydžio kampų ir formų sistema leidžia sukurti individualų, vandens nuvedimo sistemai pritaikytą apšiltinimo sluoksnį. Optimalios kokybės plokštės su nuolydiu gaunamos tik kompiuteriu valdomose pjovimo staklėse.
Kai šilumos izoliacija daroma kelių sluoksnių, plokščių siūlės neturi sutapti. Atstumas tarp siūlių turi būti ≥200 mm. Neleistini kryžmiški sluoksnių sujungimai. Projektuose nuolydis dažniausiai būna nurodomas laipsniais arba procentais. Polistireninio putplasčio plokštės yra tvirtos, atlaiko vaikščiojimą montavimo metu bei eksploatavimo metu atsirandančius sniego apkrovas, eksploatavimo takų keliamą gniuždymo apkrovą. Stogo šiltinimo sistema prie pagrindo tvirtinama mechaniškai smeigėmis arba klijuojama. Jei stogų hidroizoliacinės dangos dengiamos balastinio žvyro arba dirvožemio sluoksniu, tada stogo šiltinimo sistema prie pagrindų gali būti netvirtinama. Iš Šiloporo putplasčio galima formuoti parapetus.
A, A+ ir A++ klasių pastatų plokščiojo stogo šiltinimui rekomenduojama naudoti 2 arba 3 akmens vatos sluoksnius. Statybos darbai greitesni ir kokybiškesni, kai naudojami atitinkamoms konstrukcijoms pritaikyti gaminiai ir gamintojų ištobulinti sprendimai. Plokštieji stogai ant gelžbetoninės perdangos gali būti įrengiami iš dviejų arba trijų šilumos izoliacijos sluoksnių. Pagrindinis sluoksnis įrengiamas iš minkštesnio akmens vatos arba polistireninio putplasčio plokščių.
Akmens vatos termoizoliacija ant profiliuotų plieno lakštų įrengiama iš trijų sluoksnių. Pirmiausia tai lygus pagrindas ant profiliuoto pakloto. Jis gali būti įrengiamas iš kietų akmens vatos plokščių. Ant šio pagrindo klojamas vandens garų ir oro izoliacinis sluoksnis. Virš jo montuojamas pagrindinis šilumą izoliuojantis sluoksnis iš minkštesnių izoliacinių plokščių.
Kietos 20-30 mm storio plokščiųjų stogų plokštės iš akmens vatos, naudojamos kaip viršutinės apkrovą paskirstančios plokštės arba kaip lygų pagrindą sudarančios plokštės ant profiliuoto skardos pakloto. Jei gaminio nomenklatūroje įrašyta 80 jų stipris gniuždant esant 10 proc. deformacijai yra 80 kPa, tai atitinka 8 tonas į kvadratinį metrą.
Termoizoliacijos plokščių tvirtinimo elementai ir jų kiekis nustatomas skaičiavimais pagal STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“ priedą Nr. 3. Akmens vatos plokštės ar polistireninio putplasčio plokštės įrengiant plokščią stogą klojamos rankomis. Darbus reikia pradėti nuo tolimiausių kampų, kad kuo mažiau būtų vaikščiojama ant plokščių. O planuoti darbus rekomenduojama taip, kad galima būtų įrengti visą stogo „sumuštinį“ vienu kartu. Plokštės glaudžiamos viena prie kitos, kad neliktų jokių plyšių. Papildomo klijavimo ar jungiančių juostų nereikia.
Plokščio stogo renovacija ir priežiūra
Prieš pradedant darbus būtina įvertinti seną dangą ir stogo šiluminę varžą. Tam prakertami šulinėliai, pasižiūrima, kokie sluoksniai yra ir paskaičiuojama esama stogo varža ir kokia reikalinga papildoma izoliacija dabar reikalaujamai varžai pasiekti. Be to, būtina vizualiai įvertinti esamos dangos būklę, nuolydžius, įlajų, ventiliacinių kaminėlių būklę.
Būna senų daugiabučių, kurių stogo konstrukcijoje yra oro tarpas tarp perdangos plokštės ir dujų silikato termoizoliacinės plokštės. Prieš šiltinant ir klojant naują hidroizoliacinę dangą labai svarbu sudaryti sąlygas susikaupusiai drėgmei iš stogo pasišalinti. Tam naudojami laikini elektriniai ventiliaciniai kaminėliai, papildomi ventiliaciniai kaminėliai, jie statomi labiausiai įdrėkusiose vietose, įrengiami ventiliuojami parapetai, sena danga perforuojama.
Kai kurie stogdengiai išpjausto pūsles, tas vietas pakaitina dujiniu degikliu ir buvusių pūslių vietose užlydo papildomus dangos sluoksnius. Tačiau reiktų žinoti, kad pakaitinus kelias minutes zonas, kur sena hidroizoliacija ir termoizoliacija drėko kelis dešimtmečius, drėgmė taip greitai neišgaruoja, šiuo atveju ji tik užkonservuojama. Labai svarbu atnaujinant seną stogą sumontuoti pakankamą kiekį (1 kaminėlis/40 kv. m) ventiliacinių kaminėlių, per kuriuos pasišalintų drėgmė.
Gaisrinės saugos reikalavimai
Pagal medžiagų degumą stogai bei jų dangos, veikiant išoriniam gaisrui, yra skiriamos į BROOF (t1) ir FROOF (t1) klases. Priklausomai nuo stogo ploto (sąlyginio gaisrinio skyriaus ploto kv. sąlyginis gaisrinio skyriaus plotas FS (kv. Bet kurios paskirties I laipsnio atsparumo ugniai pastatų stogai, neatsižvelgiant į jų aukštį ir gaisrinių skyrių plotą, turi atitikti BROOF (t1) klasės reikalavimus.
Jei pastato stogas yra sutapdintas, t.y., kartu yra ir patalpos lubos, jam keliami vidaus degumo reikalavimai, atsižvelgiant į patalpos paskirtį, žmonių skaičių, gaisro ir sprogimo pavojingumo kategorijas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad stogo atitiktis degumo klasei vertinama ne kiekvienam statybos produktui atskirai, bet kaip produktų sistema, į kurią įeina: paklotas, šiltinimo medžiaga su garo izoliacija bei hidroizoliacija ir t.t.
