Reikšmingą vietą lietuvių liaudies vaizduojamoje dailėje užima meno raižiniai. Raižiniai medyje, varyje, piešiniai plunksna, paprastai, sudaro visiškai atskirą, savarankišką meno šaką - grafiškąjį meną. Lietuvių liaudies raižiniai dažniausiai buvo pjaustomi minkštame medyje: topolyje, liepoje. Raižiniui išpjaustyti lenta pirmiausia buvo gerai išlyginama, kad ant jos būtų galima lengvai nupiešti piešinį. Tam tikslui ji būdavo padengiama plonu kreidos ar vaško sluoksniu, kad juodo štricho piešinys aiškiau ant jos gultų. Raižytojas pjaustė paveikslą taip, kad visos raižinio dalys, kurios atsispausdina ant popieriaus baltomis linijomis bei plotais, buvo išpjaunamos gilyn, o tos, kurios juodomis linijomis ir sudaro patį piešinį paliekamos reljefe.
Atvirkštinis raižymo būdas: perduoti piešinį šviesiomis linijomis ant tamsaus fono. Spausdinimui naudoti paprasti spaustuvės dažai; raižiniai ant popieriaus spausdinami spaustuvės presu, spaudžiant popierių prie lentos, arba visa tai atliekama rankomis. Žinodami, jog lietuvių liaudies įvairių stadijų raižinių dirbimo technika yra gana tobula, neabejojama, kad jie į Lietuvą atkeliavo iš kitur. Pirmuosius raižinius medyje mūsų liaudis pažino iš pirmųjų lietuviškų spausdintų knygų. Raižinių medyje atsiradimo pradžią galime nukelti į XVIII a. pirmą dešimtmetį. Seniausias iš iki šiolei mums žinomų raižinių - „Šv. Lietuvių liaudies raižinių centras buvo Žemaitija.
Dekoracinius motyvus raižytojai imdavo iš XVIII a. audinių, bažnytinių rūbų. Originaliausia raižiniuose yra augalų stilizacija. Savitas ir raižinių stilius. Visų pirma krinta į akis raižomų paveikslų tipizacija. Vaizduojamieji šventieji ne individualizuojami. Vienas reikšmingiausių lietuvių liaudies meno elementų yra spalva, pasireiškusi ir liaudies grafikoje. Pirmuosiuose raižiniuose spalvotų technikų beveik nevartota, grafikos kūriniai kartais buvo tik paspalvinami ranka. Spalva lietuvių liaudies medžio raižiniuose buvo svarbus dekoratyvinis elementas. Ji nebuvo panaudojama perspektyvai kurti ar vaizdui modeliuoti. Raižytojai spalvino plokštumas, spalvas ritmiškai komponavo intuityviai. Trafaretai buvo daromi trafaretai - storesnio popieriaus lapai su išpjaustytomis skylėmis, kur turėjo būti spalviniai plotai. Trafaretą uždėdavo ant atspausto medžio raižinio ir per jį spalvindavo. Kad trafaretai būtų patvaresni, juos ištepdavo aliejumi. Kiekvienai medžio raižinio spalvai gamindavo atskirą trafaretą. Medžio raižiniai buvo spalvinami vandeniniais ar klijiniais dažais, tempera. Lietuvių liaudies medžio raižiniuose buvo naudojamos ryškios lokalinės spalvos. Labiausiai mėgtos raudona, geltona, mėlyna, žalia ir violetinė. Dažniausiai medžio raižinių fonas likdavo baltas. Kadangi lietuvių liaudies medžio raižiniuose vyrauja figūrų kompozicija, ypač didelės reikšmės turi pavaizduotų žmonių drabužių dekoravimas. Taip pat, kaip ir figūros, dekoratyviai yra spalvinami ir kiti liaudies medžio raižinių elementai - peizažas, architektūra, simboliai ir kt. Augaliniai motyvai paprastai santūrių spalvų, o debesys raižinio viršutinėje dalyje ryškių raudonų, oranžinių, mėlynų, žalių tonų. Peizažas liaudies raižiniuose labai fragmentiškas, kontūrinis, be perspektyvos, buvo spalvinamas plačiais potepiais kontrastinėmis - raudona ir žalia, ruda - spalvomis.
Mūsų liaudies meno raižiniai išsiskiria monumentaliumu. Raižiniuose dažniausiai primityviai išdėstomos figūros, tuščios vietos užpildomos augalų motyvais arba smulkiomis veiksmo scenomis. Kartais gėlės ar veiksmo scenos komponuojamos raižinio pakraščiais ir plastiškai aprėmina pagrindinę figūrą. Kartais už figūros susidariusi tuščia erdvė užpildoma štricheliais, kryželiais ar žvaigždutėmis. Figūrų, daiktų ar augalų kontūras paprastai minkštinamas plonų štrichų pluoštais, taip paryškinama forma, apimtis.
R. Krasninkevičius, O. Pusvaškytė, M. Rutkauskaitė, V. Gudonis ir dar keletas tėra pamėgę medžio ir linoleumo graviūrą. Pirmoji kolekcijos dalis - 117 fonografo volelių, įrašytų 1908-1949 m. Pirmasis lietuvių liaudies muziką ėmėsi fiksuoti Lietuvių mokslo draugijos narys Eduardas Volteris. Jis Edisono fonografu 1908-1909 m. įrašė lietuvių liaudies dainas, skudučiais ir dūdmaišiu atliekamas melodijas į rytų ir pietų Lietuvoje bei Zieteloje. Iki šiol išliko 113 jo įrašytų volelių, didžioji jų dalis saugoma Berlyno fonogramų archyve. 1909-1912 m. fonografo aparatu liaudies dainas įrašinėjo Jonas Basanavičius; išliko 22 daktarų įrašyti voleliai (40 dainų). Po Basanavičiaus mirties šią misiją tęsė Matas Untulis (20 volelių, 118 kūrinių). Gausiausia kolekcijos dalis - fonografo plokštelės, į kurias lietuvių liaudies melodijos įrašinės į 1935-1949 m. Laikinojoje sostinėje Kaune veikusi Komisija tautos melodijoms rinkti ir tvarkyti įsigijo stacionarų fonografo aparatą ir ėmė įrašinėti plokšteles. 1935-1939 Lietuvos tautosakos archyvas tęstė šią veiklą, įrašinėjo visų regionų liaudies dainininkus. Taip buvo įamžinta sutartinių giedojimo, ragų pūtimo ir skudučiavimo tradicija. 2001 m. pradėta archyvinių garso įrašų išsaugojimo programa; kultūros ministerijos parėmus skaitmenintos plokštelės, kūrta duomenų bazė. 2003-2005 m. išleista serija „1935-1941 metų fonografo įrašai“. 2006 m. plokštelės atgijo - į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą atkeliavo Vienos fonogramų archyvo inžinierius Franzas Lechleitneris; 105 volelius perkelti į skaitmeną. 2007-2008 m. Lietuvių liaudies muzikos fonogramų kolekcija įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektas.
Linoleumo raižymas yra įdomus ir gana paprastas būdas pasigaminti unikalius atspaudus. Raižyti linoleumą yra lengviau nei medį, o ir kainuoja mažiau. Sukūrėmė šį įrašą, kad galėtumėte patys išbandyti šią technologiją sekdami aprašytus žingsnius. Taip pat, šio įrašo apačioje rasite vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota visa proceso eiga, bei naudotų priemonių sąrašą su nuorodomis. Pastaba: jūsų išraižytas piešinys spaudimo metu apsivers - t. y. 1. Prieš pradedant raižyti, aplink savo eskizą nubrėžkite rėmelį. 2. Naudodamiesi pieštuku pradėkite vedžioti eskizo kontūrus. 3. Dabar galite pradėti raižyti linoleumą. Nerėžkite pernelyg giliai, kad linoleumas neprarastų tvirtumo. 4. Baigę raižyti, galite padengti savo raižinį dažais ir gaminti atspaudus. Daugiau apie atspaudų gamybą papasakosime kitame įraše.
Kurk Kurk kūrybinių dirbtuvių organizatorė ir edukatorė, kurioje pristatomos XVIII-XXI a. Lietuvos piešinio tradicijos, parodos bei edukacinės programos. Paroda „Kurk Kurk“ slypi lietuvių piešimo istorijoje ir laikmečių virsme, iš Vilniaus piliakalnių į tarpukario modernizmą ir šiuolaikinius menininkų darbus. Pradžioje buvo linija. XVIII-XXI a. 2026 m. birželio 23 - 2027 m. sausio 10 d. Linija buvo pirmasis žmogaus gestas, kuriuo jis mėgino suvokti ir kurti pasaulį. Aštuoniose salėse glaustai išskleidžiama Lietuvos piešinio tradicija ir jos pokyčiai laikui bėgant. Skaitykite daugiau nuorodoje ir įsigykite el. adresais. Adresas: Didžioji g. / faks.
| Raižinių tipai | Medžio tipas | Spalvos | Metai |
|---|---|---|---|
| Medžio raižiniai | Topolė, liepa | Raudona, geltona, mėlyna, žalia, violetinė | XVIII a.- |
| Linoleumo raižiniai | Linoliumas | Vandens ar klijinių dažų, tempera | XX a. pradžia- |
Augaliniai motyvai dažnai rodomi santūriomis spalvomis; debesys viršutinėje raižinio dalyje ryškiai raudoni, oranžiniai, mėlyni, žali. Peizažas yra fragmentiškas, kontūrinis, be perspektyvos, spalvinamas plačiais potepiais. Figūrų kontūrai minkštinami plonais štrichų pluoštais, siekiant išryškinti formas ir dydžius. Tokiu būdu lietuvių liaudies medžio ir linoleumo graviūra įgauna savitą monumentalumą ir dekoratyvumą, kuris išliko svarbus iki šių dienų.
tags: #piesinys #lietuviu #liaudies #grafikos #motyvais #piesinio