Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos Anglų kalba kalbėta politinės filosofijos srityje yra Rawlso teisinio ir etinio projekto įtakinga tradicija. Rawlsas siūlosi „teisėta sąžiningumo“ koncepciją, kuri išreiškia lygybės, laisvių ir teisingumo principų prioriteto užtikrinimą konstitucinėje demokratijoje. Prieš A Theory of Justice (1971) dominuodavo utilitarizmas, o po jos publikacijos atsirado svarbi opozicija, pvz., Nozicko libertarizmo kritika. Tačiau Rawlso liberalus egalitarizmas vystėsi tuo pačiu metu, kai valstybėje įsitvirtino neoliberalizmas, o Moyn teigimu minimalistinis požiūris į laisvę persmelkė liberalizmą ir nusileido jo emancipacinėms ir futuristinėms siekiamybėms.
Rawlso pagrindai: laisvė priešą ir teisinga sąžiningumo įtikinimas
Rawlso „teisė kaip sąžiningumas“ (justice as fairness) per dvi jo svarbiausias knygas - A Theory of Justice (1971) ir Political Liberalism (1993) - kuria universalizacijos mechanizmą, leidžiantį politinį gyvenimą grindžiant overlappančiu sutarimu tarp skirtingų pasaulėžiūrų. Jo išskirtinis įnašas yra originalios pozicijos (original position) ir „už nejautra“ (veil of ignorance) konceptas, kuriuose asmenys sukuria teisės principus be supratimo apie savo asmeninę padėtį. Tokiu būdu, deontologinis liberalizmas prioritetą teikia asmens teisiniams teises ir sąžiningumą prioritetiniams principams, kuriuos laiką galima laikyti bent jau „fiksuotais taškais“, kuriuos visos moralinės perspektyvos turi gerbti. Rawlsas tvirtina, kad laisvės ir lygybės principų derinimas gali užtikrinti stabilų, taikų ir teisėtą politinį gyvenimą, net kai visuomenė yra morališkai įvairovė.
Komplementas su žmogaus principingumu: nuostata siekti galimybių prieigos
Nusėmus filosofijos srautams, Martha Nussbaum siūlo galimybių prieigos (capabilities approach) modelį, kuris siekia platesnės gerovės prasmės už materialius pirminius turtus. Nussbaum tiesiai įsivaizduoja, kad teisingumas turi būti vertinamas per galimybių spektrą, leidžiantį visiems piliečiams įgyvendinti žmogaus veiklos ir gerovės funkcijas. Ji siūlo, kad valstybė turi užtikrinti ne tik materialinį minimumą, bet ir būtinas galimybes, kurios įgalina piliečius veikti pagal jų žmogiškas funkcijas. Nussbaum laikosi Aristotelio tradicijos, kuri teigia, kad geras žmogus turi gebėjimų rinkinį, leidžiantį įgyvendinti dorybes ir dalyvauti politinėje bendruomenėje.
Pirminės gėrybės ir galimybių prieigos metapolitinis pobūdis
- Rawlsas identifikuoja penkias pirmines gėrybes: pamatines teises ir laisves, laisvę rinktis ir judėti, ginklų ir prerogatyvų, pajamų ir turtų bei socialinę savigarbą pagrindus.
- Nussbaum išplečia šias gėrybes kaip įgalinimes, kurios formuoja „galimybių spektrą“ ir įdeda į politinį gyvenimą platesnį gyvybiškai svarbių funkcijų rinkinį.
- Šios idėjos pradeda formuoti tarpsritinį metodą, kuriame galimybių prieiga veikia kaip metapolitiška kategorija - alternatyva arba papildymas Rawlso pirminioms gėrybėms.
Tačiau tarp jų egzistuoja argumentai dėl neutralumo ir perfeksionizmo. Kai kurie mąstytojai, kaip Brooks ar Latkovskis, teigia, kad galimybių prieiga tik papildina Rawlso pirmines gėrybes, o kiti laiko ją perfeksionistine ir potencialiai įkainojančia tam tikrus gyvenimo tikslus. Straipsnyje tikslas - parodyti, kad galimybių prieiga gali būti laikoma tarpine metapolitine kategorija, kurios tikslas - sustiprinti universalų teisingumo projektą, tačiau neatskleisti viso spekro Perkantelio gėrybių arba dorybių dimensijų.
Historiniai šaltiniai: lacunas Puritano sąžinės tradicijoje
Rawlsas iškelia, kad moderni sąvoka „laisvės sąmonė“ turi šaknis Reformation laikotarpyje, ir ši idėja yra juridiškai svarbi siekiant tarpostato santvarkos. Tačiau ši perspektyva susiduria su kliūtimis, kai akcentuojama skirtingų „comprehensive doctrines“ įvairovė ir jų suderinamumas per overlappančią sutarimą. Kritikų, pvz., Sandel, Taylor ir MacIntyre, teigimu, Rawlso koncepcija yra pernelyg plona, nes ji neatlieka gilios psichologinės įžvalgos apie žmogaus attachments ir socialines ryšius. Be to, Rawlsas perkelia „liberal-empiristinius“ veiksmus per whig istoriją, kuri gali būti pernelyg optimistinė dėl modernių institucijų gebėjimų sukurti tvarią sąmoningą orientaciją žmogaus gerovei.
Puritanų sąžinė, kurią Rawlsas bando įtraukti į modernų politinį projektą, išgyvena problemą: sąžinės absoliuti raiška gali perdengti išorinių teisinių normų ribas, o Hobbesas įspėja, kad tokiu atveju gali kilti pavojus civilinei taikai. Levelleriai ir jų radikalus demokratijos potekstė taip pat kelia klausimus apie tai, ar individualus sutikimas su bendromis teisėmis gali išlikti be tvirto teologinio pagrindo. Taigi, nors Rawlso projektas stengiasi išlaikyti sąžinės laisvę kaip politinį naujakurį, jo nepaliaujamas teologinis anchor gali būti sunkiai įtrauktas į šiuolaikinės liberalios demokratijos realijas, kuriose religija ir moralinės įvairovės turi gyventi taikoje ir pagarboje tarpusavyje.
Praktiniai įgyvendinimo klausimai: nuo principų prie gyvensenos
Rawlso projekto tikslas - padaryti piliečius geresniais, suteikiant jiems sąlygas gyventi pagal savo pasirinkimus; Nussbaum siūlo platesnį, fungererinį, funkcinių gebėjimų rinkinį, kuris lemia socialinį minimumą, reikalingą piliečių galimybių įvykdyti jų gerą gyvenimą. Tai reiškia, kad įstatymai ir institucijos turi būti sukurti atsižvelgiant į tai, ar jie skatina žmonių galimybes realizuoti savo žmogiškąjį potencialą, įskaitant sveikatą, išsilavinimą, socialinę įtrauktį, savarankiškumą ir socialinę savigarbą. Tiesa ta, kad praktiniai politiniai sprendimai turi būti grindžiami sąžininga ir skaidria perspektyva, kuri padeda žmonėms išlikti sąžiningai ir atsakingai įtraukti į visuomeninį gyvenimą. Rawlso pėsse laikomas „pakankamojo teisingumo“ mechanizmas ir Nussbaum „galimybių pagrindu“ grindžia skirtingus įsipareigojimus valstybei užtikrinti žmogaus funkcijų realizavimą ir panašų elgesį visuomenėje.
Ilgalaikės tendencijos: nuo teisės iki politinės kultūros
Tarp naratyvų apie teisę ir politiką, Rawlsas laikosi nuostatos, kad teisė turi būti viešoji, skaidri ir patikimai atspindinti visuomenės įsivaizduojamos teisingumo vizijos. Jis pabrėžia, kad „viešoji politika“ turi būti pagrįsta tarpusavyje nuomonių sutartimis, o teisės institucijos turi būti neutralios ir neprievartinės, leidžiančios skirtingoms koncepcijoms veikti pagal overlappančią konsensusą. Tokia logika turi būti plėtojama kartu su išsivystančiu požiūriu į galimybių prieigą, kuri reikalauja apimties ir gilumo, kad valstybė galėtų užtikrinti gyventojams galimybes realizuoti savo gerą gyvenimą, įskaitant fiziologinę, motorinę, pažinimo ir socialinę dimensijų plėtrą. Rawlsas ir Nussbaum kartu siūlo perspektyvą, kurioje teisingumas turi būti įtvirtintas ne tik kaip teisių apsauga, bet kaip gebėjimų įgyvendinimo garantija, atsižvelgiant į žmogaus prigimtį, kontekstų įvairovę ir istorinius pasiekimus.
Jei norime išvengti neoliberalizmo keliamo spaudimo ir išlaikyti gerovės valstybės tęstinumą, svarbu įtraukti mintis apie galimybių prieigą, kurios užtikrina ne tik formalias teises, bet ir realų gebėjimą dalyvauti visuomeninėje ir politinėje gyvenime. Rawlso projektas, derinamas su Nussbaum, gali siūlyti atnaujintą institucinį modelį, kuriame pirminės gėrybės laikomos svarbiomis, tačiau jų taikymas įgalinamas per platesnes galimybes, kurios įtrauktų visus piliečius į šiuolaikinės demokratijos praktinę veiklą.
Šiame tekste išryškinama, kad Rawlsoji koncepcija turi savo istorines užuominas Puritano sąžinei ir Aristolito požiūriui į žmogaus funkcionavimą, kuriuos ji stengėsi įtraukti, bet tuo pačiu metu atsisakyti teologinių užuominų, kurios suteikia sąžinei giliai įtvirtintą motyvaciją. Tačiau ši secularizacija gali būti nepakankama, kai iššūkiai neoliberalizmui reikalauja tvirtesnio įsipareigojimo socialinei teisybei. Dėl šios priežasties svarbu iš naujo įvertinti tiek pirmines gėrybes, tiek galimybių prieigą, kad būtų užtikrintas platesnis, giliau įtvirtintas teisingumas ne tik teisiniu, bet ir moraliniu požiūriu.
| Aspektas | Rawlsas | Nussbaum | Abi perspektyvos |
|---|---|---|---|
| Laisvės pirminės svarbos | Taip | Taip kaip galimybių įgalinimas | Derinamas balansas |
| Pirminės gėrybės | 5 pirminės gėrybės | Galimybių spektras kaip papildantis įrankis | Gali būti metapolitinė kategorija |
| Žmogaus motyvacija | Sutelkta į teisingumą ir sąžiningumą | Koncentravimasis į funkcijas ir galimybes | Gyvenimo tikslais vadovaujama politika |
| Politinis įrankis | Original position/veil of ignorance | Kvantifikuotos galimybės ir socialinis minimumas | Overlapping consensus kaip praktika |
Apibendrinant, Rawlso teisinio ir politinio modelio kritika rodo, kad jo laikų šaltiniai ir moderniosios liberaliosios demokratijos įtaka sudaro įdomų, bet sudėtingą kontekstą, kuriame būtina atnaujinti teisinius ir politinius mechanizmus, kad jie iš tiesų užtikrintų laisves ir lygybę bei platesnę galimybių įvairovę. Šio straipsnio tikslas - parodyti, kad aristotelinės tradicijos ir galimybių prieigos metapolitinis požiūris gali būti vienas iš efektyvių kelių šią problemą spręsti, neprarandant Rawlso vizijos dėl sąžiningumo ir teisingumo principų.