Konstitucinė teisė užima ypatingą vietą teisės sistemoje, nes ji yra visos teisės sistemos pagrindas. Tai ypatinga pozityviosios teisės dalis, kurioje įtvirtintos pamatinės visuomenę vienijančios vertybės, siekiai ir valstybės institucijų veiklos kryptys. Konstitucinės teisės normos ir principai yra formalus kriterijus, pagal kurį vertinamas visų teisės aktų, valstybės pareigūnų veiklos konstitucingumas.
Konstitucinės teisės sąvoka kartais vartojama vietoj termino „valstybinė teisė“, ypač Vokietijoje, kur pabrėžiama valstybės institucijų nustatyta teisė. Ji apima principų ir normų sistemą, įtvirtintą įvairiuose teisinės galios šaltiniuose: konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose, tarptautinėse sutartyse, poįstatyminiuose aktuose, taip pat precedentuose, papročiuose, konvencijose ir teisės mokslo doktrinose.
Konstitucinės teisės normos ir principai yra įtvirtinti vieninteliame aukščiausios galios teisės šaltinyje - konstitucijoje. Daugelis šių aspektų yra atskleisti konstitucinės justicijos institucijų priimtuose konstitucijos aiškinimo aktuose, kuriuose formuluojama oficiali konstitucinė doktrina ir atskleidžiama oficiali konstitucijos nuostatų samprata. Nors konstitucinės normos ir principai įtvirtinti pirminiame konstitucijos tekste, šie sistemos elementai yra skirtingi.
Konstitucinių principų abstrakcijos ir normatyvumo laipsnis yra labai didelis. Dėl to principai, jungdamiesi tarpusavyje ir su kitais konstitucijos teksto elementais, nurodo labai įvairius konstitucijoje įtvirtinto reguliavimo aspektus. Tai leidžia pritaikyti konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių ir užtikrinti jos gyvybingumą.
Skiriama objektyvioji ir subjektyvioji konstitucinė teisė. Objektyviąją konstitucinę teisę sudaro konstitucinių normų, principų ir konstitucijoje įtvirtintų institutų sistema. Konstitucijoje įtvirtinami įvairūs institutai, tokie kaip prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, tautos suvereniteto, valstybės vadovo, vykdomosios ir teisminės valdžių, rinkimų teisės ir kiti.
Subjektyvioji konstitucinė teisė nurodo, koks elgesys yra konstituciškai leistinas, žymi jo ribas ir veiksmingo įgyvendinimo garantijas. Konstituciškai reguliuojamo teisinio santykio dalyvio leistinas elgesys apima tris teisines galimybes: elgtis pagal konstituciją, reikalauti, kad kiti vykdytų savo pareigas, ir kreiptis į kompetentingas institucijas, kad būtų apgintos pažeistos teisės.
Konstitucinės teisės raida Lietuvoje
Konstitucinės teisės sąvoka įsitvirtino 18 amžiuje. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, o 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri daro didelę įtaką Lietuvos teisės doktrinai.
Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Žmogaus teisės Lietuvos Konstitucijoje analizuojamos ne tik jų turinio, bet ir Konstitucijos normų formulavimo požiūriu. Jose žmogaus teisės reglamentuojamos II, III ir IV skirsniuose, taip pat kai kuriuose kituose skyriuose, pavyzdžiui, susijusiuose su Seimo kontrolieriais ar piliečių įstatymų iniciatyvos teise.
Galima diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Žmogaus teisės ir laisvės nėra išdėstytos Konstitucijos pradžioje. Po preambulės Konstitucija pradedama I skirsniu, skirtu Lietuvos valstybei. Tokią struktūrą galėjo nulemti atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės, kaip nepriklausomybės garanto, vaidmenį.
Konstitucijos 2 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kuriai ir priklauso suverenitetas. 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Gana dažnai kitų valstybių konstitucijų pirmieji skirsniai yra skirti žmogaus teisėms ir laisvėms.
Pilietinės ir politinės teisės kartais atskiriamos nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių į atskirus skyrius, o kai kuriais atvejais yra išdėstytos kartu. Nagrinėjant žmogaus teises, Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai: žmogus, asmuo, pilietis, lietuvis. Nors žmogaus ir asmens terminai dažniausiai traktuojami kaip sinonimai, ne visada pagrįstai vartojamas piliečio terminas, nes išskirtinis teisinis piliečio ryšys su valstybe turėtų apsiriboti tik politinėmis teisėmis.
Yra straipsnių, kuriuose piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas, pavyzdžiui, kai kalbama apie teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją, laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamą vietą, laisvai išvykti iš Lietuvos, teisę laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas, teisę rinktis į taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, tvarkyti tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą. Taip pat ir dėl teisės skųstis Seimo kontrolieriui ar teisės į socialinę paramą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad piliečio samprata Konstitucijoje turi būti suprantama plačiau. Dėl Konstitucijos II skirsnio, reglamentuojančio žmogaus teises, galima diskutuoti, ar visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, kadangi vartojamos tokios formuluotės kaip „asmens laisvė neliečiama“, „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „nuosavybė neliečiama“ ir kt. Konstitucijos normos suformuluoja ne teisę į asmens laisvės ar privataus gyvenimo neliečiamybę, bet tos teisės objektą.
Nors kai kuriose Konstitucijos normose ir minimos tam tikros sąlygos, kurioms esant teisės gali būti ribojamos, geriau būtų įvardyti ne atskirus ribojimo atvejus, bet suformuluoti jiems galimas bendrąsias demokratijos principais sąlygas. Nenumačius tokių bendrų sąlygų, kyla abejonių, ar tokios teisės, kaip teisė į nuosavybę, apskritai gali būti ribojama, išskyrus Konstitucijoje nurodytą atvejį, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tikslesnės šiuo požiūriu yra Europos žmogaus teisių konvencijos normos, kuriose suformuluota ne tik teisė į konkrečią žmogaus teisę, bet ir sąlygos, kurioms esant tokia teisė galėtų būti ribojama.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas ir yra tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ pateiktas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti: teisę į gyvybę, teisę į laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, privataus gyvenimo neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę, žmogaus būsto neliečiamybę, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis į asociacijas, teisę rinktis į taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Politinėms teisėms priskiriamos: teisė dalyvauti valdant savo šalį (rinkimų teisė, teisė stoti į valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis į politines partijas.
Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai reiškia, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves, kurios yra pirminis šaltinis ir sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.
Konstitucijos stabilumas ir jos raida
Konstitucijos stabilumas yra viena svarbiausių konstitucinių vertybių. Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas ir neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, toliau ją aiškina ir plėtoja, koreguodamas jos nuostatas. Nuo Konstitucinio Teismo suformuotų precedentų gali būti nukrypstama tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai ir objektyviai būtina, konstituciškai pateisinama.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose bylose leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, užtikrinti jos gyvybingumą. Taip prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos, stabilumo užtikrinimo.
Konstitucinio Teismo naujo pirmininko paskyrimas ar Konstitucinio Teismo teisėjų sudėties pasikeitimas negali būti pagrindas koreguoti, tai yra kitaip aiškinti jau nusistovėjusią oficialią konstitucinę doktriną, ar nesant konstituciškai pateisinamo objektyvaus pagrindo nukrypti nuo teismo suformuoto precedento.
Konstitucijos stabilumas yra didelė konstitucinė vertybė, todėl intervencija į jos tekstą turi būti daroma tik labai retais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai būtina konstitucinių vertybių apsaugai. Su Konstitucijos stabilumu kaip konstitucine vertybė taip pat yra susijusi itin svarbi oficialioji konstitucinė doktrina, skirta valstybės pamatinių vertybių apsaugai.
Pagal oficialiąją doktriną negali būti daromos konstitucinės pataisos, kurių siekis būtų paneigti Lietuvos valstybės pasirinktą geopolitinę ir transeuropinę integraciją, kuri reiškia Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Bet kokios pataisos, kuriomis siekiama paneigti Lietuvos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus bei Lietuvos pasirinktą geopolitinę transatlantinę integraciją, negali būti iš esmės daromos.
Konstitucinis Teismas savo oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje itin plačiai traktuoja konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad negali būti asmuo diskriminuojamas dėl lyties ir seksualinio priekabiavimo. Seksualinis priekabiavimas nėra numatytas Konstitucijos 29 straipsnyje kaip draudžiamas diskriminavimo pagrindas, tačiau, atsižvelgiant į žmogaus orumo apsaugą, toks pagrindas buvo išvystytas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje.
Taip pat svarbūs yra įsipareigojimai, kurie kyla Lietuvai iš Europos Sąjungos teisės bei Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Konstituciniam Teismui formuojant vis naujas oficialiosios doktrinos nuostatas, atskleidžiama Konstitucijoje įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė. Tokiu būdu suderinamas konstitucine vertybe esantis Konstitucijos teksto stabilumas ir su jos gyvybingumu bei oficialiosios doktrinos plėtojimu susijusi „gyvosios Konstitucijos“ idėja.
Konstitucijos stabilumas, būdamas didele konstitucine vertybe, kurią kartu su Konstitucijos gyvybingumu užtikrina Konstitucinis Teismas, nėra ir jokiu būdu negali būti stabdis mūsų valstybės pažangiam vystymuisi. Priešingai, Konstitucijos stabilumas yra viena prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, jos pamatinių vertybių apsaugą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, užtikrinti žmogaus teises bei Konstitucijoje deklaruotus Lietuvos tautos siekius gyventi darnioje teisinėje valstybėje.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Konstitucinė teisė yra visos teisės sistemos pagrindas, ji formuoja valstybės institucijų veiklą ir garantuoja pamatinės vertybes.
tags: #pamatines #konstitucines #teises