Po penkerius metus trukusių istorikų ir architektų tyrinėjimų išleidžiamas gidas pirmą kartą nuosekliai pristato keturių nedidelių, tačiau kultūrine prasme išskirtinių pajūrio gyvenviečių architektūros istoriją. Knygą sudaro ne tik išsamūs įvadiniai pasakojimai, bet ir 90-ies pastatų bei objektų istorijos, miestelių žemėlapiai su pažymėtais lankytinais objektais. Knygos redaktorės, architektės Aistės Galaunytės teigimu, šio krašto gamta, architektūra, viena vertus, yra labai saugoma, daugybė pastatų pripažinti kultūros paveldo objektais. Kita vertus, pradėjus domėtis nuodugniau, paaiškėja, kad apie daugelį Kuršių nerijos istorijos epizodų žinome stebėtinai mažai.
„Mąstant apie šį kraštą kylantys klausimai ir buvo stimulas pirmos tokios knygos Lietuvoje atsiradimui. Kiek iš tiesų žinome apie Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Nidos istoriją iki Antrojo pasaulinio karo? Kaip ir kodėl pokariu dramatiškai pasikeitė Neringos gyventojų socialinis portretas ir urbanistinis peizažas? Kokia yra šiuolaikinė Neringos architektūra ir kas ją formuoja? Visus šiuos klausimus apžvelgėme naujajame gide.“ Nuotr. Ana Luisa Monse/Preilos Aplinkos užterštumo tyrimų stotis
Kuršių nerijos gyvenviečių istorija iki Antrojo pasaulinio karo, sovietmetis ir nepriklausomybės laikai
Ilga Kuršių nerijos gyvenviečių istorija knygoje dalijama į tris laikotarpius - iki Antrojo pasaulinio karo, sovietmetį ir nepriklausomybės laikus. Šios dalys žymi ne tik skirtingus istorinius laikmečius, bet ir charakteringas gyvenvietių architektūrinės plėtros tendencijas. Kuršių nerijos gyvenvietių istoriją iki Antrojo pasaulinio karo apžvelgęs istorikas Vasilijus Safronovas pasakoja, kad nuo XIV-XV a. istoriją skaičiuojančių gyvenviečių plėtotei didžiausią įtaką turėjo keli veiksniai: „Vienas jų - faktas, kad pusiasalis buvo trumpiausias ir saugiausias sausumos kelias susisiekti Kuršui ir Livonijai su likusia Europa. Kitas - tai priklausomybė nuo specifinių gamtos sąlygų: nuolatos pustomas smėlis vertė žmones perkėlinėti gyvenvietes iš vienos vietos į kitą, o menkai žemdirbystei tinkamas dirvožemis šį kraštą pavertė išskirtinai žuvininkystės kraštu.“
Būtent XIX a. industrializacija atsidėjo kaip dar vienas gyvenviečių plėtros veiksnys. Apie kurorto kryptį byloja Viltė Migonytė-Petrulienė: „Kurortinio identiteto užuomazgų ėmė rastis XIX a. viduryje Juodkrantėje, kurioje senosios karčiamos vietoje buvo atidarytas didesnis viešbutis „Kuršių dvaras“. Palaipsniui šalia žvejų kaimo išaugo prabangesnių medinių vilų kvartalas. Kurorto plėtrai svarbų impulsą davė ir Juodkrantėje įkurta gintaro gavybos įmonė, skyrusi lėšų prieplaukos statybai ir paskatinusi viešųjų ryšių kampaniją Vokietijos spaudoje, tad poilsio kultūrai pradžią davę vokiečiai kraštui suteikė patrauklų istorinės praeities naratyvą, o išskirtinė gamta praturtino vasarojimo turinį.“
Nuo šio kurortinio identiteto iki sovietmečio pereita su dviem pasauliniais karais kaip įtempta lygmens pertrauka. Sovietmečio dinamika aprašyta kaip modernizmo archeologija: „Naujoji sovietų valdžia į kraštą iš pradžių žiūrėjo labai ūkiškai ir Kuršių nerijoje siekė plėtoti žuvininkystės pramonės sektorių... 1961 m. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė įsaką dėl Neringos miesto įkūrimo, sujungiant Nidos, Pervalkos, Preilos, Juodkrantės ir Alksnynės gyvenvietes, administraciniu centru paskiriant Nidą.“
Kuršių nerijos architektūra sovietmečiu įgavo unikalias bruožų sistemas. „Visa, ką mes dabar vadiname neringiškąja architektūra, nėra natūralus reiškinys, tai ne kas kita kaip žmonių pastangų, estetinio suvokimo konstruktas, - teigia mokslininkė. - Tai, kas atsitiko Neringoje, galima pavadinti suvešėjusia regionalizmo idėja, kurios atsiradimas siejamas su ilgamečio Neringos vyriausiojo architekto Algimanto Zavišos veikla.“ Taip įsitvirtino šlaitiniai stogai, ribotas pastatų aukštis ir tūris, mūrų spalvos bei mediniai akcentai.
Nepriklausomybės metais Neringos architektūra sulaukė naujų įtikinimų: daugelis pastatų tapo „antrasiais namais“, o sprendimai didelių konfliktų aikštelės - dviem pagrindinėms grupėms - falšo su modernizmu ir tradicijų išlaikymo. Martynas Mankus teigia: „Atkūrus Lietuvos valstybingumą Kuršių nerija tapo ginčų aikštele: pirmiausia su atėjusia nepriklausomybe pakito Neringos gyventojo socialinis portretas - sugrąžinus privačią nuosavybę, daugelis gyvenamųjų būstų tapo kitų Lietuvos miestų gyventojų „antraisiais namais“. Šiuo metu sprendimai priimami dviejų interesų dėka: geresnio susisiekimo ir šiuolaikiško gyvenimo kokybės priešingoje pusėje, keltų ir žvejų kaimelių romantikos bruožas išlieka patraukliu.“
Neringos architektūros filmas: spalvos, struktūra ir vietos paveldo svarba
Vienas iš kertinių klausimų - kaip apibrėžti neringiškąją architektūrą? „Visa, ką mes dabar vadiname neringiškąja architektūra, nėra natūralus reiškinys... tai regionalizmo idėjos įtvirtinimas per medžiagą, spalvas ir architektūrinius sprendimus“, - teigia Marija Drėmaitė. Neringa išsiskiria tamsiai ruda, tamsiai raudona, mėlyna ir balta spalvomis, kurias papildo mediniai akcentai. Juodkrantės vila „Monbijou“ - vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių, kurio fasadai ir interjerai byloja apie kurortinių tradicijų pradžią. Vila atnaujinta su ES fondų lėšomis, o jos restauracijos darbai atnaujino ne tik fasadą, bet ir aplinką, bendruomenės poreikių patalpas bei stogo elementus.
Juodkrantės kurorto formavimosi laikotarpyje XIX a. 8-9 dešimtmečiais iškilo vilų kvartalai ir keli dideli viešbučiai, sudarę vadinamą „Vilų kvartalą“ (Villenviertel). Nidos prieplauka ir kurortinės infrastruktūros plėtra buvo būtini pokyčių dalykai, o vila Monbijou tapo tų laikmečių įžymiomis detalėmis. Neringos savivaldybė inicijavo stiprią kultūros paveldo puoselėjimo politiką: vilos fasadų tvarkybos darbai, aplinkos sutvarkymai, vidaus patalpų renovacijos - viskas siekia išsaugoti ir išryškinti unikalias architektūros formas.
Šiuolaikinio miesto įtakos klausimai laikmečiuose tebetenka aktualūs: „Didžiuojamės turtinga Kuršių nerijos istorija, apie kurią šiandien mums byloja Neringos išskirtinumą kuriantys kultūros paveldo objektai. Būtent vila „Monbijou“ mums pasakoja apie Juodkrantės „aukso amžių“ - laikotarpį, kai Kuršių nerijoje pradėjo kurtis kurortinės tradicijos.“
Kultūrinės praktikos ir įtraukianti leidyba
Knygos kūrimą lydėjo intensyvus dialogas tarp architektų, redaktorių, dizainerių, prieinamumo specialistų ir neregių bendruomenės atstovų. Elektroninė EPUB versija suteikia galimybes - interaktyvūs žemėlapiai, greitasis perėjimas prie objektų ir skaitmeninė navigacija padeda pažinti Neringos architektūrą keliaujant su telefonu ar planšete. „Architektūros gidų vizualinę medžiagą skaitant, o ne matant, ji atsiskleidžia visai kitaip“, - teigia Ugnė Misevičiūtė, leidyklos įtraukios leidybos projektų vadovė. Prieinamasis formatas plečia auditoriją, ir tai yra vienas iš kertinių žingsnių Lietuvos leidyboje.
1990 m. pradėta reglamentuoti Neringos teritorija, įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (2000 m.), bei nacionalinio parko statusas sustiprino saugojimo principus. Neringos miško architektūra kaip tyrimo objektas tampa platesnio Baltijos ir Skandinavijos miškų konteksto dalimi, o tarpininkavimą tarp kultūros paveldos ir šiuolaikinio gyvenimo formuoja projektai bei iniciatyvos, tokios kaip „Neringos miško architektūra“ (NMA) ir leidyklos partnerystės su įvairiomis institucijomis.
Juodkrantės vila „Monbijou“ - viena ryškių istorinių detalių, kurią Neringos savivaldybė įtrauktinėj rekonstruodama parodė ateities ateities formavimo pavyzdžiu. Villos fasado tvarkybos darbai buvo atliekami su europos Sąjungos fondų parama, o pastatais rūpinasi savivaldybė kartu su vietos bendruomene. Pagrindiniai restauracijos darbai apima langų, durų, stogo, verandų ir mūrų atnaujinimą, siekiant išlaikyti autentiškumą ir tąsų istorinių sluoksnių skaitmeninį bei fizinį atmintinų detalių perteikimą.
tags: #neringa #tradicinis #fasadas