Apie kryptis - ir šis pokalbis.- Kalbamės gimtadienio išvakarėse - ryt jums sueis 67-eri. Architekto karjerai - jau daugiau nei keturias dešimtmečiai, per tą laiką suprojektuota daug reikšmingų pastatų: įspūdingi verslo centrai, viešbučiai, individualūs namai. Vien „Mokslo sala“ Kaune ko verta. Sakykit, kurie iš jų pačiam artimiausi?- Žinot... tie senieji individualūs namai. Kai žiūriu atgal, atrodo, kad tuo metu dar nebuvau apsunkintas gausybe taisyklių, žinojimų, kas galima, kas negalima. Todėl dažnai pasvarstau, kad tie senesni namai buvo kažkuo tikresni. Buvo tas „nervas“ tarp pirštų galiukų - jautrumas, kurio dabar, gal, ir trūksta. Iš mažų dalykų, be kosminių biudžetų, tada sugebėjome padaryti labai grynus daiktus - namus.Nausėdos (dabartinio prezidento Gitano Nausėdos) - vienas iš jų. Dar Milaknio ( informacinių technologijų (IT) verslininko Tomo Milaknio), tiesa, jau parduotas namas, ir trečias - Meškeriotojų gatvėje Vilniuje. Jie visi atsirado tiesiog iš paprasto pokalbio su klientais. Jokios filosofijos, jokio konceptualumo. Tiesiog buvo pasitikėjimas, ir viskas atlikta iki galo. Iki rakto, kaip aš sakau.- O dabar kaip yra?- Viskas kitaip. Keičiasi laikas, aplinkybės, keičiamės mes patys. Dabar jau ir klientai daug brandesni, išprusę, daug matę, pasaulį apkeliavę. Didesni jų ir biudžetai, ir lūkesčiai.Architektūroje atsiranda daug dalyvių: interjero dizaineriai, apželdintojai, internetas, pinterestas. Ir tas darbas pasidaro tarsi kolektyvinis žaidimas - į aikštelę subėga visi: vienas su ledo ritulio lazda, kitas su futbolo kamuoliu, trečias su teniso rakete, dar kitas - su šortais ir švilpuku.Aikštelėj penkiolika žmonių ir visi nori mušti kamuolį. Ir taip - visi jie savo srities profesionalai, visi nori kuo geriau, bet bendra projekto gija pasimeta. Kai kiekvienas tempia į savo pusę, trūksta krypties.- Ar anksčiau nebuvo to poreikio - užsakovui viską pagrįsti, paaiškinti, kas ir prie ko?- Tokio, kaip šiandien - nebuvo. Dabar tu turi paaiškinti, parodyti, argumentuoti, vizualizuoti. O tada užtekdavo, kad žmogus pasitikėtų. Ir aš jam sakydavau: „Aš nežinau, kodėl taip darau. Bet jaučiu, kad taip reikia.“ Ir įsivaizduok - leisdavo. Biesai žino, kodėl, bet leisdavo.Nuvažiuoju kartais prie tų senųjų namų - jie tikrai labai geri. Gal ne tobuli, bet turi stuburą. Šiandien atsirado visa industrija - vizualizatoriai, apželdintojai, interjeristai. Visi su savo kalba, savo vizijomis. Ir jeigu jų daug - daiktas labai retai išlieka gyvas. Būna švarus, techniškas, kokybiškai atliktas, bet tarsi nebekvėpuojantis. Daugiau nuotraukų (35) Namas Pučkorių g. (G. Nausėdos namas) 2003-2007 m.- vienas iš G.Natkevičiaus biuro ( R.Adomaitis, R.Babrauskas, T.Kuleša, G.Natkevičius) jam labiausiai patinkančių.R. Urbakavičiaus nuotr.- O dar naujosios technologijos, pažanga, išmanieji namai, dirbtinis intelektas...- Patikėkit, būna, žmogus nusiperka sklypą miške, pamiškėje, kur oras - puikus. Ir ką jis daro? Užuot atidaręs langą, įsirengia visą sistemą rekuperacijai, vėdinimui, drėkinimui. Lubose nelieka vietos net šviestuvui, nes visur ortakiai, visur kažkokios sistemos.Ir tada prasideda - rekuperatorius sausina, tada reikia drėkintuvo, tada šildymas, tada viską derini. Vietoj to, kad atsidarytum langą, montuoji sudėtingas sistemas.Žinoma, kai kur techniniai sprendimai reikalingi, tarkim, pietų pusės, kur tikrai reikia apsaugos nuo perkaitimo. Bet tie visi išmanumai... Buvo vienas klientas, kuris labai aiškiai pasakė: nedarykit man jokių sistemų, noriu, kad prie durų būtų jungiklis - paspaudi, įsijungia šviesa, viskas. Jam buvo svarbu, kad viskas būtų suprantama, kad pats galėtų valdyti. Ne kažkur per programėlę, ne per kokį serverį, kuris dar po metų nebeveiks. Dabar viskas sensta greitai - programa atsinaujina, serveris nepalaiko, ir ką, - sėdi tamsoj?Yra buvę tokių situacijų, kai žmogui name padaro - nu, tikrai viską: automatiką, scenarijus, kokias tik nori šviesas. Viskas valdoma per sistemą, su planšetėm, su išmaniais dalykais. O jis sėdi virtuvėje, įsijungęs gartraukio lemputę. Nes ta lemputė - va, ten, paspaudei mygtuką, šviesa yra. Nereikia galvoti, ką kur suprogramavai, nereikia ieškot, kaip išjungt. Tai ir yra tas tikrasis patogumas. Ne technologijų kiekis, o tai, kaip paprasta žmogui naudotis. Daugiau nuotraukų (35) Namas Meškeriotojų gatvėje - vienas iš G.Natkevičiaus biuro (E.Samuolis, G.Natkevičius) kūrinių, jam labiausiai patinkančių.L.Mykolaičio nuotr.- Gal tai susiję su kontrole? Kai žmogus pats įjungia, išjungia - jaučiasi saugiai. O kai viskas paslėpta - tada atsiranda nerimas. - Jau tas noras valdyti kiekvieną elementą... Iš anksto nusistatyti viską - kokia bus temperatūra, koks bus kvapas, apšvietimas, garso fonas. Kiti dar nori, kad dirbtinis intelektas pats viską padarytų: žinotų, kada atsikeliame, kada pasijusime blogai, kada norėsime ramybės, kada šviesos. Bet juk net pats žmogus dažnai savęs nesupranta - kaip tada jį turėtų suprasti sistema?- Kalbame apie technologijas, išmanumą, o juk jūsų architektų biuras buvo atsakingas už vieną sudėtingiausių šiuolaikinių projektų - Kauno mokslo ir inovacijų sklaidos centro „Mokslo salos“ techninį įgyvendinimą. Architektūrinę idėją įgyvendino kolegos iš Australijos ir Ispanijos, o jūsų komandai teko ją perkelti į mūsų aplinką, suprojektuoti ir išnešioti konstrukcijas, kurios, atvirai kalbant, atrodė beveik neįgyvendinamos. Ką jums reiškė šis objektas? Ir ką jis parodė apie mūsų santykį su mokslu, pažanga, architektūra apskritai?- „Mokslo sala“ buvo toks projektas, kuriame viskas turėjo būti „ne taip, kaip visada“. Atrodo, lyg imiesi kažko paprasta - muziejus, viešas pastatas, daug aiškiai apibrėžtų funkcijų - bet tada supranti, kad čia bus daug daugiau. Nes tu ne tik įgyvendini architektūrinę idėją, tu turi ją įskiepyti į realybę, kuri turi labai aiškius ribotuvus: gruntą, laiką, pinigus, žmones.Iš išorės viskas atrodo gana paprasta - tas diskinis tūris lyg pakibęs virš žemės, bet kad tai padarytum, turi suprojektuoti konstrukciją, kurios niekas Lietuvoje dar nebuvo daręs. Turėjome spręsti, kaip tą svorį išskaidyti, kaip nesugriauti supančios aplinkos, kaip apeiti inžinerinius kompromisus, bet vis tiek išlaikyti formos idėją. Tai buvo tikrai įdomu - nes čia nieko negalėjai nukopijuoti.Bet gal įdomiausia buvo stebėti, kiek mažai pas mus dar drąsos priimti nepatogius sprendimus. Nes kai tik architektūra tampa nepatogi - žmonėms ar sistemoms - iš karto atsiranda trintis. Reikia koreguoti, švelninti, paprastinti. O juk visa pažanga dažniausiai gimsta iš diskomforto.Visi nori kažko išskirtinio, bet kad tik nebūtų per sunku, per brangu, per neaišku.- Dar apie mokslą - jūsų biuras projektavo ir „Erudito“ licėjų Vilniuje. Kiek pamenu, šį projektą esate įvardijęs kaip vieną tų, kur viskas „sulipo“?- Man labai patiko, kad licėjaus kūrėjai neklausė: „Kaip, jūsų manymu, turi atrodyti mokykla?“ Jie klausė: „Kaip vaikai galėtų geriau jaustis šioje aplinkoje?“ Tai visai kitas klausimas. Ir tada jau ieškai sprendimų ne iš architektūrinių šablonų, o iš žmogaus būsenos. Viena pagrindinių idėjų buvo - mokykla be koridorių. Koridoriai dažniausiai yra pereinamos, nejaukios, tuščios erdvės. O mes jas išskaidėm į mažesnes, gyvesnes zonas, kur gali vykti bendravimas, kur yra sėdimos vietos, kur gali padiskutuoti grupelėje. Tos pertraukos tarp pamokų čia tampa net ne pertraukom, o tiesiog gyvenimo tęsiniu.Aš tikiu, kad architektūra labai paveiki vaikų emocijai. Ypač jei kalbam apie laikyseną, pasitikėjimą savimi, bendravimą. Kai patenki į erdvę, kur jautiesi gerai - ir elgiesi kitaip. Jei klasės turi šviesos, jei matai, kas vyksta kieme ar pasaulyje už lango - jautiesi ne atskirtas, o dalyvaujantis. Tai nereiškia, kad reikia daryti viską spalvingai ar žaismingai. Gal kaip tik - sušvelninti triukšmą, sumažinti dirgiklių. Duoti kokybės jausmą.Nes dabar dažnai galvojama, kad jeigu vaikams - tai būtinai turi būti saulytės, zuikučiai, žali ar oranžiniai langai. Tarsi reikia jiems „padovanoti linksmumo“. Bet iš tikrųjų - tai ne linksmumas, tai primityvumas. O mes - bac - pasiūlėme betoną. Ir jiems tiko. Vaikai jautrūs erdvei. Jie jaučia ironiją, jaučia, kada jiems meluoja. Ir kai jiems duodi tylos, šviesos, proporcijos - jie pasijunta vertinami. Jie supranta, kad čia jų vieta - rimta, bet saugi. Ne vaikų kampelis, o jų pasaulis.- Gintautai, iš kur tas jūsų jautrumas? Jūsų vaikystės namuose buvo daugiau knygų ar betono?- Knygų. Mano mama mokytoja, tad namuose buvo solidi biblioteka, su lentynomis iki lubų. Aš skaitydavau labai daug. Dabar, ne paslaptis, mažiau. Beveik neskaitau. Kartais man atrodo, kad viską, ką turėjau perskaityti, jau perskaičiau. Nors, žinoma, taip nėra. Draugas režisierius man labai gerai pasakė: „Gyvenime užtenka pamatyti kelis spektaklius, nes po to jie visi tik kartojasi, viena ar kita forma“. Ir aš jį supratau.Tėtis, beje, vis sakydavo - kaip greitai eina metai. Kai buvau jaunas, man tai skambėjo kaip kažkokia vyresnių žmonių frazė. Bet dabar pats tą patį jaučiu. Laikas nebe eina - jis tiesiog lekia. Ir jo vis mažiau.Kai tai suvoki, imi labai aiškiai atsirinkinėti. Žmones, darbus, net temas, apie kurias nori kalbėti. Nebenori daryti bereikšmių projektų. Nebėra kada.- Atrodo, kad nešvaistote laiko, daug dirbate. Net savaitgaliais sėdite vienas biure ir projektuojate, nes tai jums patinka. Gal turite kažkokį geležinį režimą: sveikai maitinatės, sportuojate?- Šūdas. Nevalgau grikių, nebgioju rytais. Gyvenu kaip gyvenu. Kartais naktį valgau cepeliną, kartais visą sekmadienį praleidžiu projektuodamas. Mėgstame su žmona ir bičiuliais prie vakarienės atsigerti alaus.Baisu, bet tikrai nesilaikau jokio režimo. Yra tik vidinė jėga, kuri dar laiko. Kada nustos - nežinau. Bet kol ji yra - stengiuosi padaryt tiek, kiek galiu. O iš tikro, tai man dar daug kas įdomu.- Kažkurį penktadienį nuėjusi pažiūrėti spektaklį, supratau, kad nebenoriu po darbo savaitės gilių ir sudėtingų dialogų, noriu lengvo turinio. Nesmagu tai pripažinti, bet taip yra. - Oo, kaip tai suprantu. Man kartais penktadienį po visų statybų ir bėgimo norisi ne spektaklio, o kad paliktų mane ramybėje. Kad nereikėtų nieko spręsti. Tai ir teatre, jei labai giliai kapsto - kartais gali praeiti pro šalį. Tiesiog nesugebi įsitraukti, nors spektaklis puikus.Žmonės pavargę nuo pasirinkimų, nuo formų, nuo garsų. Jie nori ramybės. Mes kartais pasakome klientui: „Darykime švariai, be triukšmo.“ Ir tada matai, kaip jiems palengvėja. Kaip atsikvepia. Nes tai jau tampa ne mada, o poreikiu.Šiandien tiek daug informacijos, tiek spaudimo būti kietam net architektūroje - nebeužtenka kurti. Tu turi atrodyti: įdomus, konceptualus, aktualus.O tikra kūryba yra lėta. Ji kartojasi. Kartais grįžti prie tų pačių sprendimų dešimt kartų, ir vis tiek nežinai, ar gerai. O pasaulis tuo metu lekia, nuolat reikalauja - daryk, rodyk, įkelk. Nauja nuotrauka, naujas kampas, naujas šūkis. Kažkoks konvejeris. Daugiau nuotraukų (35) G. Natkevičiaus biuras įsikūręs pačiame Kauno senamiestyje. Dabar jame dirba 23 žmonės.I.Junčienės nuotr.- Dalyvaujate tame žaidime?- Ne, arba labai mažai. Nes žinau, jeigu pasiduočiau tam ritmui, manęs neliktų, tik įvaizdis. Kartais pats pagaunu save - žiūriu į kokį projektą ir galvoju: „Ką čia vaidinam?“ Gražu, įspūdinga, bet kam? Kam to reikia? Nes jei pastatas neturi tikro pagrindo, gali jį papuošti kiek nori - tai bus tik dekoracija. Gal jau mūsų profesija virsta teatru? Pastatai fasadą, padarai vizualizaciją, viskas švaru, stilinga, bet nebežinai, kam visa tai. Koks mano vaidmuo? Scenografas? Režisierius? Aktorius? O gal tik tas, kuris parūpina kostiumą?- Bet kartais spektaklis stipriai paliečia.- Taip, tik ne penktadienio vakarą. Bet, rimtai - būna, kad suveikia. Ir tada kažkas sako: čia gera architektūra. O gal tiesiog gera žmogaus istorija? Gal mes pataikėme. Nes kartais projektas veikia ne todėl, kad jis kažkoks ypatingas, o todėl, kad jis tikslus. Laiku, vietoje, žmogui.Architektūra dažnai atsitrenkia į realybę. Yra idėja, bet paskui - ta mėsmalė, leidimų, taisyklių, terminų. Turi viską žinoti: kaip su statybininku susitarti, kaip dokumentus prastumti, kaip su valdžia nesusipykti. Kartais net nebeatrodo, kad kūryba čia vyksta - labiau vadyba.Ir tada tavo idėja, kuri pradžioje buvo švari, tokia graži, turi išgyventi tame visame purve. turi apsišarvoti nuo visko - nuo biurokratijos, nuo rangovų, nuo „to negalima“ ir „nebus taip“ - kitaip neišgyvens. Jei išgyvena - reiškia, buvo stipri.- Užsakovai padeda ar trukdo?- Būna visaip. Kartais jie patys pasako sakinį, kuris išverčia visą pirminę kryptį. Viena šeima, pavyzdžiui, kartą pasakė: „Mums svarbu, kad langas būtų ten, kur vakarais eina katinas.“ Ir tai sujaukė planą, bet davė daug daugiau. Nes tai ne apie langą, o apie buvimą. Viską perkonstravome. Tai man yra architektūra - kai klausaisi ne tik to, ką užsakovas sako, bet ir to, ko nepasako.- Vis dar randate užsakovų, kuriems reikia jautraus architekto, pirštų galiukais užčiuopiančio esmę?- Randame. Tokių, kurie ateina ir sako: „Žinome, kad jūs darysite savaip - ir mums tai tinka.“ Ir tada mes galime padaryt tikrą daiktą. Paprastą. Nes kuo paprasčiau - tuo sunkiau. Visi sako, kad nori paprastai, bet kai pamato pirmą eskizą, prasideda: „Gal dar kažką pridėkim, gal čia nišą, čia akcentą, čia dar šiek tiek prabangos…“Ir tada sakai: palaukit, mes kalbėjom apie paprastumą. Kur jis dingo? Ir žinot, kas įdomiausia - kai jie nurimsta, kai leidi jiems pagalvoti, dauguma vėliau grįžta ir sako: „Ačiū. Gerai, kad neatidavėte mums to, ko tada norėjome.“Santūrumas man yra vertybė. Jei daiktas šaukia: „Pažiūrėkit į mane!“, man tai jau įtartina. Nes geri daiktai gyvena tyliai. Jie nori būti, o ne rodytis.- Skamba, lyg architektūra (ir daiktai) būtų visai ne apie estetiką?- Ne apie estetiką. Apie žmogų. Apie tai, kaip jis nori gyventi. Kaip jam patogu, kaip jis jaučiasi ryte, vakare, kai grįžta namo. Nes tu gali pastatyti gražų namą, bet jeigu žmogui ten nejauku - tai kam jis?Architektūra - ne apie tai, kad atsitrauki ir gėriesi iš šono. Turi suprasti, kaip žmogus gyvena. Ko jis bijo, ko jam reikia. Ir jeigu sugebi tai pagauti - viskas. Architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“ pasižymi produktyvumu - nuo įsikūrimo 1999 metais iki šiandien įvairiems konkursams ir klientams ši komanda sukūrė daugiau nei 80 projektų, už kuriuos buvo apdovanota dešimtimis apdovanojimų. Vis dėlto „KAFe 2016“ proga rengiamoje parodoje, pasak studijos vadovo Gintauto Natkevičiaus, pasirinkta pristatyti ne įvairialypę kūrybos retrospektyvą, kurios gausa ir dėl to sudėtinga atranka išgąsdino pačius autorius, bet vieno tipo projektus - realizuotus individualius namus. Taigi parodoje bus gausu šios rūšies studijos darbų: pradedant nuo individualių namų, kurie statyti dar pirmaisiais įmonės veiklos metais, iki tų, kuriuos dar tebejuosia pastoliai. VIETA | VDU didžioji salės fojė, S. Daukanto g. GYVENAMASIS NAMAS KRUONIO G. JAUJA UTRIŲ K. GYVENAMASIS NAMAS LEKĖČIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS PERKŪNO AL. GYVENAMASIS NAMAS MEŠKERIOTOJŲ G. DAUGIABUTIS GYVENAMASIS NAMAS A.JUOZAPAVIČIAUS PR. DAUGIABUTIS GYVENAMASIS NAMAS V.PUTVINSKIO G. MOKYKLA „HEROJUS” GEDIMINO G. GYVENAMASIS NAMAS GIRULIŲ PL. ADMINISTRACINIS PASTATAS „SANITEX” RAUDONDVARIO PL. VIEŠBUTIS K.DONELAIČIO G. MOKYKLA „ERUDITO LICĖJUS” AGUONŲ G. GYVENAMASIS NAMAS UPĖTAKIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS DAINAVOS G. KREPŠINIO NAMAI SANTAKOS G. DAUGIABUTIS GYVENAMASIS NAMAS ŽEIMENOS G. GYVENAMASIS NAMAS A.TELYČĖNO G. GYVENAMASIS NAMAS BARITONŲ G. VERSLO CENTRAS „SQVERAS” KARALIAUS MINDAUGO PR. GYVENAMASIS NAMAS MARGAVOS G. „KARALIENĖS MORTOS” MOKYKLA A.JUOZAPAVIČIAUS PR. GYVENAMASIS NAMAS PERKŪNO AL. DARŽELIS „VAIKYSTĖS SODAS” A.JUOZAPAVIČIAUS PR. GYVENAMASIS NAMAS ŽVIRGŽDYNO G. GYVENAMASIS NAMAS LITORINOS G. PREKYBOS PASKIRTIES PASTATAS PARTIZANŲ G. GYVENAMASIS NAMAS ŠVIESOS G. GYVENAMASIS NAMAS UPĖTAKIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS KIŠKIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS PERKŪNO AL. BIURŲ PASTATAS NEMUNO G. GYVENAMASIS NAMAS SEINŲ G. GYVENAMASIS NAMAS AUŠROS G. VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETO PASTATAS TILŽĖS G. GYVENAMASIS NAMAS SLABADOS G. GYVENAMASIS NAMAS PERKŪNO AL. VIEŠBUTIS „MOXY” MAIRONIO G. GYVENAMASIS NAMAS KUMELIŲ G. VIEŠBUTIS COURTYARD BY MARRIOTT RINKTINĖS G. GYVENAMASIS NAMAS GIRAITĖS G. CENTRINIS PARKAS VYTAUTO DIDŽIOJO G. GYVENAMASIS NAMAS KURŠIŲ TAK. GYVENAMASIS NAMAS VIEČIŪNŲ K. GYVENAMASIS NAMAS BATNIAVOS G. PREKYBOS PASKIRTIES PASTATAS TUNELIO G. GYVENAMASIS NAMAS ŠV.GERTRŪDOS G. GYVENAMASIS NAMAS S.NĖRIES G. APARTAMENTŲ PASTATAS „CUPRUM” S.DAUKANTO G. GYVENAMASIS NAMAS ŠLAITO G. BIURIŲ PASTATAS „RIVER HALL“ JONAVOS G. GYVENAMASIS NAMAS VANAGUPĖS G. GYVENAMASIS NAMAS RUDENS G. GYVENAMASIS NAMAS PUTINŲ G. SPORTO MEDICINOS CENTRAS ŠILUTĖS PL. GYVENAMASIS NAMAS BRAŠKIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS MARGAVOS G. KOLUMBARIUMAS M.GIMBUTIENĖS G. ŽEMĖS ŪKIO TECHNIKOS PREKYBOS IR APTARNAVIMO CENTRAS „IVABALTĖ“ SAVIEČIŲ K. VERSLO CENTRAS „ARKA” KARALIAUS MINDAUGO PR. GYVENAMASIS NAMAS D.POŠKOS G. GYVENAMASIS NAMAS PŪČKORIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS GENEROLO VĖTROS G. ADMINISTRACINĖS PASKIRTIES PASTATAS VASARIO 16-OSIOS G. GYVENAMASIS NAMAS S.DAUKANTO G. GYVENAMASIS NAMAS KRANTO G. GYVENAMASIS NAMAS ŽEIMENOS G. BIURŲ PASTATAS „CUBE“ SAVANORIŲ PR. GYVENAMASIS NAMAS UTRIŲ K. DAUGIABUTIS GYVENAMASIS NAMAS SU KOMERCINĖMIS PATALPOMIS VARNIŲ G. GYVENAMASIS NAMAS RAUBIČIŲ K. „TONY RESORT“ POILSIO IR PRAMOGŲ PARKAS ANUPRIŠKIŲ K. GYVENAMASIS NAMAS VERSMĖS G. ADMINISTRACINIS PASTATAS „SENUKAI“ ISLANDIJOS PL. KAUNO JĖZUITŲ GIMNAZIJA ROTUŠĖS A. / T.DAUGIRDO G. GYVENAMASIS NAMAS POCIŪNŲ K. GYVENAMASIS NAMAS SĄNAŠOS G. GYVENAMASIS NAMAS PRIEKULĖS G. ŠILUVOS MIESTELIO PILIGRIMŲ INFORMACINIS CENTRAS M.JURGAIČIO A. GYVENAMASIS NAMAS DAUGIRDIŠKIŲ G. BIURŲ PASTATAS „MIKROVISATA“ SAVANORIŲ PR. POILSIO PASKIRTIES PASTATAS „PAJŪRIO ALKA“ J.SIMPSONO G. STATYBININKŲ RENGIMO CENTRAS TAIKOS PR. GYVENAMASIS NAMAS LUKŠIO G. SPAUSTUVĖ „AURIKA“ TAIKOS PR. OVALINĖ PIRTIS LAUKSARGIO G. KREMATORIUMAS METALISTŲ G. SODYBA ALEKSANDRUVKOS K. GYVENAMASIS NAMAS TOLIVARDŽIŲ G. HOUSE OF NAIVE INTERJERAS DIDŽIOJOJE G. INTERJERAS KUMELIŲ G.
Kryptys, kurios formuoja natkevičiškojo projekto tėkmę
Architektūros esmė, anot Natkevičiaus, yra žmogus ir jo rytmečio bei vakaro poreikiai - ne tik estetinė prabanga ar skaitmeniniai patogumai. Jo biuras pasisako už paprastumą, kurio slypinčios kruopštos detalės sukuria gyvą erdvę. „Nes viskas turi būti paprasta, bet giliai gyva“ - taip jis apibūdina vieną iš kertinių savo principų.
Darbo dinamikos pokyčiai
„Dabar jums reikia paaiškinti, parodyti, argumentuoti, vizualizuoti“ - sako architektas, apibūdindamas šiuolaikinės architektūros procesą, kai projektavimo komandoje dalyvauja daug sričių specialistai. Jis prisimena laikus, kai užsakovui pakakdavo pasitikėjimo ir trumpų, aiškių įvardijimų, be platežių vizijų. Dabar projektai gimsta iš kolektyvinio įsitraukimo, kurio gija kartais išslysta.
Mokslo sala Kaune ir iššūkiai įgyvendinimo ribose
Mokslo salos projektas buvo „ne taip kaip visada“: diskinis tūris, kurio įgyvendinimui reikėjo naujų inžinerinių sprendimų ir globaliai keičiant uždavinius. Architektūrinė idėja turėjo būti įskiepta į realybę su laiką, gruntą, pinigus ir žmones ribojančias sąlygas. Pasak Natkevičiaus, tai buvo įdomiausia: neišgalėjai nieko tiesiog „nu kopijuoti“ - viską reikėjo sugalvoti iš naujo.
Erudito licėjus: mokykla be koridorių
Licėjaus kūrėjai klausia: „Kaip vaikai galėtų geriau jaustis šioje aplinkoje?“ - tai įrodo skirtingą požiūrį į erdves: koridorių įvairovę pakeičia mažesnės, gyvesnės zonos bendravimui ir diskusijoms. Architektūra, kuri gydo emocijas ir lavina savivertę, - toks požiūris Natkevičiui svarbus. Vaikams erdvė turi būti įkvepianti, bet ir rami, tvirti betoniniai tonai dažnai sukuria atsipalaidavimą ir pagarą erdvei.
Pagrindiniai principai: paprastumas, funkcija, išlikimas
„Sklandus, paprastas, nešaukiančiai aiškus dizainas“ - tokie žodžiai kartojasi interviu metu. Architektūroje svarbiausia yra žmogus: kaip jis jausis, kur jam patogu būti, kaip erdvė veikia jo kasdienybę. Natkevičiaus biuras yra žinomas dėl santūrumo ir dėmesio detaliams, o ne dėl perdėtų efekto ar triukų. Galiausiai, architektūra turi tarnauti žmogui, o ne viešiesiems užduoties vėjui.
Kauno Mokslo ir inovacijų sklaidos centras „Mokslo sala“: techninis įgyvendinimas
Techniniam įgyvendinimui reikėjo perkelti architektūrinę idėją į realybę, nepalikant ribų, kurias dažnai nulemia gruntai, laiką ir finansai. Natkevičius kalba apie tai, kaip svarbu išlaikyti formą, o tuo pačiu įskiepyti ją į vietinį kontekstą. Tai buvo vienas iš įdomiausių projektų jų biurui - iššūkis, kai nieko nereikėjo kopijuoti, o reikia sugalvoti naują sprendimą.
Kita kryptis: santykis su klientu ir laikmečiu
Architekto biuro požiūris į užsakovus ir jų poreikius išlieka: kartais net paprastas poreikis, kaip „langas ten, kur eina katinas“, gali iš esmės pakreipti projektą. Santūrumas ir minimalizmas tampa vertybėmis, kai kalbama apie naujus namus ar viešąsias erdves. Natkevičius pabrėžia, kad kartais atsakymas yra paprastas - svarbu, kad žmogus jaustųsi saugus ir matytų save erdvėje.
Apie profesijos žalį teisingumą: ką reiškia būti žmogui architektūroje
Architektūra nėra tik estetika; tai santykis su žmogumi, jo įpročiais, nuotaika, netgi biudžetų ribomis. Gintautas Natkevičius teigia, kad svarbiausia - suprasti, ką žmogus nori jausti savo erdvėje. Jo biuras suvokia, kad architektūra yra vadyba: projektų įgyvendinimas susiduria su formalumais, leidimais ir derybomis - todėl kartais kūrybinis procesas atrodo kaip teatras, kuriame vaidmenys pasikeičia priklausomai nuo situacijos.
Parodos „KAFe 2016“ kontekstas
Parodoje buvo pasirinkta pristatyti vieno tipo projektus - realizuotus individualius namus, kuriuos Natkevičiaus komanda įgyvendino per įvairius metus. Tai atspindi jų prioritetą - pamatyti darbus, kurie tiksliai atspindi namų kūrimo kryptį, o ne plėstis į platesnį stilistinį kontekstą.
Biuro komanda ir veiklos įvairovė
Šiuo metu biure Kaune dirba daugiau nei 20 žmonių, kurie kuria projektus skirtingoms paskirtims - nuo gyvenamųjų namų iki komercinių pastatų ir švietimo įstaigų. Architektūra, kuriai patinka laukti ir įgyvendinti iššūkius - žingsnis po žingsnio jungia viziją su realybe.
tags: #natkeviciaus #fasadas #ausros #g