Dažnai į pamatų šiltinimą kreipiama per mažai dėmesio - juk jie slūgso žemėje ir tik nedidelė dalis iškilusi virš žemės arba yra jos paviršiuje. Tačiau ties šaltais pamatais žiemos metu gali kondensuotis drėgmė, dėl to drėksta apatinės lauko sienų dalių ir grindys prie jų, o už baldų gali įsimesti pelėsis. Norint šiltai gyventi ir komfortabiliai jaustis, būtina tinkamai apšiltinti ne tik pastatų sienas bei stogą, bet ir pamatus. Pamatų šiltinimo tikslas - iki minimumo sumažinti šalčio kelią į pastato vidų ir šilumos kelią iš vidaus. Termoizoliacinė medžiaga turi būti išdėstyta taip, kad suformuotų vientisą užkardą šaltuoju metu laiku atsirandantiems šilumos tiltams. Per požeminę dalį pastatas netenka 15-20 proc. bendros šilumos. Tai yra, rūsius naudojame kaip naudingas šildomas gyvenamąsias, pramogų arba darbo erdves. Norint, kad sienos akumuliuotu, sumažintu vartojamą energiją, sukurtų malonų vidaus klimatą ir būtų išvengta kondensacijos ant paviršių, šias patalpas reikia izoliuoti (šiltinti). Taip pat pamato šiltinimas suteikia ne tik geresnes šilumines savybes, bet taip pat ir didina pamatų ilgaamžiškumą, padeda išspręsti įvairias kitas problemas, tokias kaip pelėsio susidarymas ar drėkstančios sienos.
Didelis pastato priešas - žiemą atsirandantys šilumos tiltai. Net ir pačiu storiausiu izoliacinės medžiagos sluoksniu netinkamai apšiltintas pamatas leidžia šalčiui be kliūčių skverbtis į pastato vidų. Todėl gali pradėti rasoti sienos, o susidarius rasos taškui vidinėje atitvaros dalyje, iškyla grėsmė atsirasti pelėsiui. Didelis pastato priešas - šilumos tiltai. Net ir pačiu storiausiu izoliacinės medžiagos sluoksniu uždengtas pamatas leidžia šalčiui be kliūčių skverbtis į pastato vidų, jeigu jo šiltinamasis sluoksnis nesujungtas su sienų šiltinamuoju sluoksniu.
Pamato šiltinimo termoizoliacijos sluoksnį reikia įrengti taip, kad jis susijungtų su viso namo šiltinimu, pagrindinis principas - pastatą turi gaubti nepertraukiamas šiltinimo medžiagos kevalas. Kai namas šiltinamas iš išorės, pamatų ir sienos šiltinimo medžiagos turi liestis, o vidinės pamatų šiltinimo medžiagos - liestis su grindų šiltinimo medžiagomis. Pamato šiltinimo medžiagą nuolat veikia grunto slėgis ir drėgmė, tad pravartu naudoti tokią, kuri, užpilant gruntą, jį sutankinant ar jam nusėdant, nebūtų deformuojama ir nuo drėgmės neprarastų savo termoizoliacinių savybių.
Pamato paruošimas ir hidroizoliacija
Prieš pradedant darbus, sieną reikia tinkamai paruošti - nuvalyti nešvarumus, kiek įmanoma išlyginti. Nebūtina lyginti taip pedantiškai, kaip lyginama dažant sieną, tačiau kuo siena bus lygesnė, tuo putplasčio plokštės prie sienos priglus lygiau. Idealu būtų, prieš klijuojant plokštes, sieną padengti dulkes surišančiu gruntu. Kai paruošite sieną, dar kartą patikrinkite, ar ji tikrai lygi ir nėra didesnio nei 3-4 cm nuokrypio. Paviršių sudrėkinti ir nuvalyti mechaniniu būdu arba nuvalyti cheminėmis priemonėmis, jei reikia, leisti išdžiūti. Atlikite pamatų hidroizoliaciją. Dažniausiai pamatai padengiami hidroizoliacine mastika, ją kruopščiai užtepant mažiausiai dviem sluoksniais, skirtingomis kryptimis, arba naudojamos prilydomos ar priklijuojamos ritininės dangos.
Saugant pamatus nuo drėgmės reikalinga pamatų hidroizoliacija. Renovuojant ar šiltinant pastatą atliekama vertikali hidroizoliacija, kuri montuojama išorinėje pamato pusėje. Ši izoliacija padeda apsaugoti betoną nuo drėkimo, saugoma betono struktūra, kurią ypač stipriai veikia šalčio-šilumos kaita. Didelis hidroizoliacinių medžiagų pasirinkimas leidžia tinkamai apšiltinti labai skirtingo tipo pastatų pamatus, parenkamos idealiausios medžiagos savybės ir pagal gruntą, pastato tipą, todėl pasitarę su specialistais ir paklausę jų patarimų tikrai galėsite džiaugtis geriausiai Jums tinkamomis medžiagomis.
Horizontali hidroizoliacija turėtų būti atliekama prieš namo statymą - ji skirta apsaugoti namo sienas nuo drėgmės. Renovuojant namą galima dalinė horizontali hidroizoliacija, o tiksliau speciali technologija, leidžianti bent dalinai sumažinti šalčio ir drėgmės sklidimą į sienas. Ar toks sprendimas yra tinkamas ir naudingas Jums - atsakys specialistai įvertinę Jūsų pastato būklę.
Pamatų šiltinimo medžiagą nuolat veikia grunto slėgis ir drėgmė, tad pravartu naudoti tokią, kuri, užpilant gruntą, jį sutankinant ar jam nusėdant, nebūtų deformuojama ir nuo drėgmės neprarastų savo termoizoliacinių savybių. Klasikinis polistirenas tinka, tačiau jis neatlaiko didesnių apkrovų, į jį įsiskverbia dirvožemio dalelės ir augalų šaknys. Geriausia medžiaga - ekstruzinis (sutankintas) polistireninis putplastis (XPS), kurio poros, skirtingai nei klasikinio putplasčio, yra uždaros, jų struktūra vientisa, o plokštės paviršiuje susiformuoja vandenį atstumianti plėvelė (tad šiltinant pastatą iš išorės, nebūtina papildomai kloti hidroizoliacinės plėvelės). Šitaip plokštė tampa atspari drėgmei ir labai mažai laidi šilumai, jos šilumos laidumo koeficientas, nelygu jos storis, - 0,033-0,037 W/mK. Be to, ekstruzinis polistirenas labiau atsparus grunto slėgimui, tad jį labai paranku kloti įrengiant horizontalų pamatų apšiltinimą, saugantį nuo įšalo.
Šiltinimo medžiagos ir jų pasirinkimas
Pamatus rekomenduojama šiltinti iš lauko pusės. Pamatai šiltinami drėgmei atspariomis šiltinimo medžiagomis. Šiam tikslui naudojamos ekstruzinio polistireninio (XPS) arba paprasto polistireninio putplasčio (EPS) plokštės. Iš išorės jos turi būti apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų.
Pamatų šiltinimui tinkamiausias yra ekstruzinis polistirenas. Tai labai patvari ir atmosferos poveikiui atspari izoliacinė medžiaga, tačiau ji yra gana brangi. Ekstruzinis polistirenas tinka šiltinant pamatus iš išorės. Jo šilumos laidumo koeficientas, nelygu jo storis, - 0,033-0,037 W/mK. Kuo šilčiau norite gyventi, tuo storesnis jo sluoksnis turėtų būti, o rekomenduojamas mažiausias storis - 10 cm. Poliuretano putos, naudojamos išorės šiltinimui, ne tik šildo, bet ir atlieka hidroizoliacijos funkciją. Tai reiškia, kad drėgmė ir gruntiniai vandenys negali prasiskverbti į pamatą. Be to, šios putos pasižymi dideliu atsparumu mechaniniams pažeidimams ir grunto spaudimui, tad namo izoliacija išliks efektyvi daugelį metų.
Polistireninio putplasčio sluoksnis turi susisiekti su sienų šiltinimo sluoksniu. Žemiau nuogrindos esančių polistireninio putplasčio plokštėms klijuoti netinka fasadinė klijų tepimo schema. Šiltinimo sistemą, esančią žemiau nuogrindos, veikia kitos apkrovos nei virš nuogrindos. Sistema, esanti žemiau nuogrindos, yra veikiama horizontalaus pamatų užpildo slėgio ir nedidelių vertikaliųjų užpildo poslinkių. Dėl to polistireninio putplasčio plokščių paviršių rekomenduojama tepti klijais ištisai, braukiant šukas vertikaliai. Klijų sluoksnyje reikia vengti uždarų ertmių. Šiltinimo sistemoje neturi užsilaikyti drėgmė.
Pamatams apšiltinti naudojamos grunto apkrovas atlaikantis polistireninis putplastis. Šią jo savybę nusako gniuždymo įtempio vertė (kPa). Šiuo metu Lietuvos rinkoje tiekiamo polistireninio putplasčio tankis kinta nuo 9 kg/m3 iki 34 kg/m3. Gamintojai dažniausiai nedeklaruoja polistireninio putplasčio tankio. Taip yra todėl, kad medžiagos savybės vis rečiau yra siejamos su medžiagos tankiu, bet labiau priklauso nuo technologinių gamybos veiksnių. Statybose naudojamas polistireninis putplastis klasifikuojamas pagal jo gniuždymo įtempio bei lenkimo stiprio vertes: Šiloporas EPS T, EPS 50, EPS 70, EPS 80, EPS 100, EPS 150, EPS 200, EPS 250 ir kt.. Skaičius prie EPS parodo polistireninio putplasčio gniuždymo įtempio esant 10 proc. deformacijai vertę kilo paskaliais. Rinkdamiesi polistireninio putplasčio plokštes pamatų apšiltinimui, atkreipkite dėmesį į grunto tipą. Įprastai pamatų ir cokolio šiltinimui naudojamas Šiloporas EPS 100 tipo polistireninis putplastis bei pilkasis Šiloporas Neo EPS 100N, turintis tas pačias fizines savybes, kaip ir baltasis EPS 100, tik pasižymintis geresnėmis šiluminėmis charakteristikomis. Šiloporas GEO EPS 100 - efektyvi, tvirta, žemą vandens įgėrį turinti termoizoliacinė medžiaga. Ji atlaiko dideles apkrovas, ilgaamžė, nekeičia savo izoliacinių ir fizikinių savybių per visą tarnavimo konstrukcijoje laikotarpį.
Cokolio apšiltinimas iš esmės nesiskiria nuo sienos šiltinimo, šiek tiek sudėtingiau, jei cokolis yra įtrauktas ar atsikišęs. Pamato ir cokolio sandūroje naudojama elastinė mastika arba sandarinimo juosta. Kadangi cokolis nesunkiai mechaniniams pažeidimams pasiekiama vieta, rekomenduojama naudoti EPS 100 arba EPS 150 plokštes.
Įvairūs pamatų tipai ir jų šiltinimo ypatumai
Dažnai į individualių namų segmentą pasitaikantis pamatų tipas - gręžtiniai poliniai pamatai su virš jų įrengiamu rostverku. Rostverką rekomenduojama apšiltinti iš visų pusių. Apšiltinus rostverką iš vidaus, pamatų ir rostverko termoizoliacijos sluoksnis susisiekia su grindų termoizoliacijos plokšte, taip sudaromas ištisinis šiltinamosios medžiagos sluoksnis. A++ klasės namuose toks sprendimas jau būtinas. Kartais ant vertikalaus pamatų termoizoliacinio sluoksnio klojama gumbuota drenuojanti membrana, statybininkų žargonu vadinama „papine plėvele“. Šiltinimo medžiaga į gruntą įgilinama tiek, kad tarp šios medžiagos apatinės dalies (kuri atsidūrė žemėje) ir vidaus grindų izoliacinės medžiagos apatinės dalies statmenai horizontui būtų ne mažiau kaip 70 cm arba, jei įmanoma, ir daugiau.
Juostiniai pamatai turi remtis į tvirtą gruntą ir turi būti įrengti žemiau įšalo gylio, kuris priklauso ir nuo grunto - drėgna molinga žemė peršąla giliau nei smėlinga. Juostiniai pamatai liejami iš betono ir sudaro monolitinę konstrukciją arba surenkami iš blokelių. Surenkant blokelius reikia atkreipti dėmesį į siūlių ir tarpų tarp blokelių jungtis - jos turi būti sandarios.
Lietuvoje ne taip seniai greta tradicinių juostinių ir polinių pamatų atsirado paviršinių vientisų plokštinių pamatų technologija, kuomet išliejama iš apačios apšiltinta armuoto gelžbetonio plokštė, joje dar įrengiamas šildymas. Šio konstrukcinio sprendimo, importuoto iš Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių, pagrindinis privalumas atsiskleidžia, kai pamatinė plokštė sukonstruojama ir sumontuojama ant tvirto grunto, plokštuminiuose pamatuose lengviau išvengti šilumos tiltelių. Kiti šios pamatų konstrukcijos privalumai technologiniai, susiję su statybos darbų sparta, patogumu, kompleksiniais sprendimais. Jeigu šioje sistemoje betonuojamos plokštės kraštuose briaunoms suformuoti naudojami polistireninio putplasčio elementai - liktiniai klojiniai, dėl to spartėja betonavimo darbai. Be to, šie liktiniai klojiniai iš išorės būna padengti apdailos sluoksniu, todėl nebereikia apdailinti pastato cokolio (matomos pamatų dalies). Pagrindinė problema, dėl kurios gali nukentėti plokštuminių pamatų reputacija - nenoras pasirinkti po monolitinio gelžbetonio plokšte klojamos adekvataus stiprio šiltinimo medžiagos - ekstruduotojo polistireninio putplasčio. „Kauno šilas“ plokštuminių pamatų kraštams suformuoti išpjauna reikalingo stiprio perimetrines „L“ formos Šiloporo EPS 150 arba EPS 200 plokštes, o pamatų vidus (grindys) užpildomas Šiloporas EPS 100, EPS 150 arba EPS 200 putplasčio plokštėmis - priklausomai nuo apskaičiuotų apkrovų.
Jeigu gruntiniai vandenys aukštai, rekomenduojama įrengti drenažą ir vadinamą „sijonėlį“ - t.y. pamatų perimetru pakloti polistireninio putplasčio plokštes. Pamatai neįgilinami žemiau įšalo, įšalo poveikis eliminuojamas pamatų perimetru apie 40 cm gylyje montuojant nuožulnias polistireninio putplasčio plokštes. Horizontaliai įrengtas šiluminės izoliacijos sluoksnis saugo gruntą po pamatu nuo peršalimo.
Jeigu planuojama trisluoksnė apdailos plytomis apmūryta siena, į liejamų pamatų vidų galima įmontuoti šiltinimo medžiagą - termoizoliacines plokštes, kurios turi būti toje pačioje vertikalioje plokštumoje, kaip ir trisluoksnės sienos izoliacinė medžiaga.
Papildoma apsauga ir priežiūra
Žemiau nuogrindos esantį polistireninį putplastį rekomenduojama dengti drenavimo ir vėdinimo gumbuota membrana. Ji apsaugo šilumos izoliaciją nuo mechaninių pažeidimų, teršalų ir drėgmės susikaupimo. Šiltinimo sistemos apačioje, esančioje žemiau nuogrindos, polistireninio putplasčio briauną rekomenduojama daryti stačiakampę be įstrižos nuopjovos. Stebėjimai rodo, kad po polistireninio putplasčio plokštėmis su stačiakampėmis briaunomis, t.y. be įstrižos nuopjovos, nesikaupia drėgmė ir nesusidaro pelėsis.
Jei pastatas - drėgname ar molingame sklype arba grunte prie pamatų linkęs kauptis vanduo, 20-30 cm nuo pamato sienos derėtų nutiesti drenažo vamzdį. Jis klojamas ant maždaug 5 cm storio išlyginamojo sluoksnio be akmenų. Paklotą vamzdį reikia užpilti 20-30 cm storio žvyro ar skaldos (ne stambesnės nei 32 mm skersmens) sluoksniu, kuris veikia kaip filtras ir apsaugo vamzdį nuo pažeidimo.
Kai paruošite sieną, dar kartą patikrinkite, ar ji tikrai lygi ir nėra didesnio nei 3-4 cm nuokrypio.
Klijų plokštėms klijuoti pasirinkimą lemia vertikalios hidroizoliacijos tipas: prie bituminės hidroizoliacijos geriausiai lips bitumo pagrindo klijai, prie cementinės - cemento pagrindo. Jei naudojami du plokščių sluoksniai, plokščių siūlės turi persidengti, negalima jų klijuoti tiesiai vieną ant kitos. Klijus tepame ant plokštės „zigzagais” 8 mm dantyta mentele. Priklijuotas plokštes papildomai sutvirtinkite smeigėmis. Grybo formos smeigės indeliai pritraukia plokštę prie šiltinamos sienos. Tačiau prieš užkasdami pamatus, turite apsaugoti putplastį nuo gruntinio vandens patekimo ant putplasčio. Šilumos izoliaciją rekomenduojama dengti gumbuota drenažine plėvele („koriu“). Tokia plėvelė apsaugo nuo mechaninio pažeidimo, augalų šaknų. Duobės dalis arčiau pamato užpilama žvyru ar smėliu, šitaip sukuriant papildomą drenažą.
Pamatus reikia ne tik apšiltinti, bet ir įrengti tinkamą pamatų hidroizoliaciją. Mes patariame rinktis šiuolaikiškas, ilgaamžes ir bandymais patikrintas medžiagas.
Pamato apsauga nuo grunto. Pamatas apjuosiamas geotekstiliniu audiniu, užverčiama gruntu ir sutankinama.
Kam reikalingas polistirolas po pamatu?
tags: #namo #pamatu #apsiltinimas