Dekoratyviniai medžiai kieta mediena su raudonomis uogomis

Dekoratyviniai medžiai sklype gali augti ne tik dėl grožio - su jais galima išspręsti kai kurias sklypo problemas.

Bet žinant, kad medis sodinamas ilgiems metams, neretai pritrūksta drąsos tą sprendimą priimti. Kad būtų lengviau išsirinkti iš didelės medžių įvairovės, paruošėme 7 principus, ir kiekvieną iliustravome su konkrečiais medžių pavadinimais.

Šį straipsnį padėjo parengti medžių žinovai iš „Megaplanto“ - tai kraštovaizdžio architektė Loreta Poškienė ir komercijos vadovas Andrius Galuška. Jie dirba 15 ha ploto medelyne Klaipėdos rajone, kur auginama ir aklimatizuojama per 16 000 įvairių rūšių bei veislių didelių dekoratyvinių medžių, todėl paprašiau jų, kad apibendrintų savo patirtį ir pristatytų pagrindinius principus, kaip pasirinkti tinkamus medžius savo kiemui.

1. Medžio forma: griežta ar laisva?

Iškart einam prie esmės: ar norite griežtos, tvarkingos formos medžio, ar geriau laisvo ir netvarkingo? Yra medžių, kurie auga iškart tvarkinga laja, ir todėl jų nereikia genėti, kad išlaikytų savo formą.

Koloninis ąžuolas - ąžuolas paprastasis (Quercus robur) ‘Fastigiata Koster’.

Jei reikia medžio su tvarkinga laja, forma gali būti ir ne koloniška. Yra tokių medžių, kurių šakos prasideda aukščiau, o laja apvali ir be genėjimo. Griežtą tvarkingą medžio siluetą galima pasiekti ir specialiai formuojant. Darbo daug, tad įsigyti tokį kainuoja gerokai daugiau, tačiau jeigu jums genėjimas yra tarsi maloni terapija, galite ir patys suformuoti kažką įdomaus.

Špaleriniai augalai - puikus pasirinkimas ten, kur nėra vietos plačiai lajai.

Bonsai reikalauja ypač daug dėmesio - rinkitės tik tada, jeigu esate tam pasiruošę.

Jeigu jūsų sklypas ribojasi su natūralia gamta, Loreta pataria rinktis medžius, kurie atrodytų tarsi augantys natūraliai - tada jie organiškai įsilies į aplinką ir sklype neatrodys kaip svetimkūnis.

Laisvų formų dekoratyviniai medžiai ypač tinka ir moderniuose sklypuose, kur jie sušvelnina, suminkština betoną, metalą ir stiklą.

Juodalksnis puikiai gali įsilieti į natūralią aplinką.

Trakinis klevas taip pat pasižymi laisvos formos laja.

Šermukšnis paprastasis ‘Edulis’.

Šermukšnis japoninis (Sorbus commixta) ‘Dodong’.

Žengiant dar toliau link laisvumo, gamtiškumo, netaisyklingumo, sutinkame daugiakamienius medžius. Jie natūraliai atrodo sodyboje, ką jau sakyti. O štai miesto želdynuose daugiakamieniai dekoratyviniai medžiai - pačioje mados viršūnėje.

Lamarko medlieva (Amelanchier lamarckii) - daugiakamienė forma.

Ginalinis klevas (Acer ginnala).

2. Medžio išvaizda skirtingais metų laikais

Kai reikia pasirinkti medžius savo sklypui, nepamirškite pasidomėti, kaip jie atrodo skirtingais metų laikais. Sodyboje, kur erdvės daug, galite sodinti vieną medį pavasario grožiui, o kitą - rudeniškoms lapų spalvoms. Tada galima rinktis medį, kuris ypač gražus vienu sezono metu.

Kai sklypas nedidelis, vienas ir tas pats medis turi gerai atrodyti visais metų laikais.

Lamarko medlieva (Amelanchier lamarckii). Labai gražiai žydi, lapeliai smulkūs ažūriniai, rudenį subrandina paukščių mėgstamas uogas.

Įvairūs šermukšniai, jie žydi pavasarį, užmezga įvairių dydžių ir spalvų (nuo geltonų iki tamsiai raudonų) uogas, pavyzdžiui, šermukšnių veislės ‘Joseph Rock‘, ‚Edulis‘, ‚Rosiica Major‘.

Nuostabiais lapais šermukšnis japoninis (Sorbus commixta) ‘Dodong’.

Šermukšnis paprastasis ‘Edulis’ žydėjimo metu.

Įvairūs klevai, ypač - ginalinis klevas (Acer ginnala), kurio sėklytes mėgsta lesti dagiliai. Šie klevai žydėjimo metu labai kvepia, nors patys žiedai ir nėra įspūdingi. Apskritai klevai dekoratyvūs labai ilgai: visų pirma sprogsta lapai, vėliau atsiranda nauji ūgliai, rudenį kinta lapų spalva (nuo geltonos iki sodriai bordo). Ginalinis klevas paraudonavusiais lapeliais rudenį - labai išraiškingas.

Dekoratyvinės kriaušės ir obelys: jų lapai skirtingų spalvų, žiedai įvairūs: pilnaviduriai, tuščiaviduriai. Loreta siūlytų pasižiūrėti obelį (Malus) ‘Mokum’, ‚Street Parade‘, Kalerio kriaušę (Pyrus calleryana) ‘Chanticleer’. Beje, šią kriaušę dažnai pamatysite anglų kraštovaizdžio architektų kurtuose projektuose.

Dekoratyvinės slyvos, vyšnios nuostabiai žydi, dažnai pasižymi ir spalvotais lapais.

3. Konkretūs dekoratyvinių medžių pavyzdžiai

Lamarko medlieva (Amelanchier lamarckii), ypač jeigu norima išraiškingo daugiakamienio medelio.

Kokia nors pasirinkta dekoratyvinė pušis, ypač jeigu fone matomas natūralus pušynas.

Klevas (Acer) ‘Globosum’ - tiktų klasikinio stiliaus kiemui, kur vyrauja apskritimai ir puslankiai.

Klevas paprastasis (Acer platanoides) ‘Drumondii‘.

Magnolija japoninė (Magnolia kobus).

Šermukšnis japoninis (Sorbus commixta) ‘Dodong’.

4. Alėjos - grįžtanti mada

Sugrąžinkime alėjoms šlovę ir garbę! Šiuo metu pamažu atgimsta alėjos.

Kompaktiška mažalapė liepa (Tilia cordata) ‘Rancho’.

Sidabrinė liepa (Tilia tomentosa).

Bekotis ąžuolas (Quercus petraea).

Pelkinis ąžuolas (Quercus palustris).

Ąžuolas paprastasis (Quercus robur) ‘Fastigiata Koster’ - ten, kur mažiau vietos ir reikia koloninės formos.

Klevai (Acer).

Šermukšniai (Sorbus).

Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) - mylintiems spygliuočius.

Pelkinis ąžuolas (Quercus palustris) pasižymi ypatinga lapų spalva rudenį.

Klevas cukrinis (Acer saccharum) - ryški lapų spalva gražiai atrodytų ir alėjoje.

5. Dideli medžiai - erdvės atgaiva

Naujas tuščias sklypas iškart kitaip atrodys, jeigu jame atsiras didelių medžių.

Medžio prigijimą ir tolesnį augimą lemia teisingai suformuota šaknų sistema ir pasodinimas.

6. Medžiai kaip privatumo siena

Kai nesinori žiūrėti kaimynui kasdien į akis, medžiai gali išspręsti privatumo problemą. Kai kaimynai neranda bendro sutarimo, geresnis pasirinkimas būtų glaustalapiai dekoratyviniai medžiai, kurie neformuoja plačios lajos - tai koloninės formos medžiai, jau minėti straipsnio pradžioje.

Pasodinus su tarpais, vizualiai jie suskaido gretimą statinį, šiek tiek pridengia vaizdą.

7. Medžiai - vėjo gaudytojai

Jei ieškote medžių tam, kad sukurtų užuovėją sklype, Loreta turi daug patirties šioje sripoje - ši problema ypač aktuali Klaipėdos regione, kur vėjas ir vėjo gūsiai būna labai stiprūs. Lietuvoje stipresni vėjai vyrauja pavasarį, rudenį ir žiemą, todėl ir medžių pasirinkimas turi būti gerai apgalvotas.

Paprastoji pušis - nors ji ažūriška, jos pakanka, kad būtų suvaldyti didesni vėjo gūsiai.

Pušis juodoji (Pinus nigra).

Įvairūs ąžuolai, kurie vėliausiai numeta lapus.

Tujų gyvatvorė.

Gali tikti skroblų gyvatvorė.

Pušis kalninė (Pinus mugo) gali užstoti vėją jūsų jaukiai vietelei sklype.

Dideli dekoratyviniai medžiai sukuria jaukumą, sudaro pavėsį, užstoja vėją - ir be to, gali būti labai gražūs!

Kietoji mediena ir jos savybės

Žmonėms susidaro įspūdis, kad kietmediena yra labai kieta ir tvirta. Bet iš tikrųjų kietmedžio pavadinimas neturi nieko bendra su jų kietumu. Kai kurios kietmedžio medienos yra labai kietos ir patvarios (pvz., Tiko), kai kurios kietmedžio yra labai minkštos ir silpnos (pvz., Balsa).

Kas žemėje yra kietmedis? Kietmedis - tai mediena, nupjauta iš plačialapių medžių, priklausanti angiospermui. Kietmedžio apibrėžimas nėra grindžiamas jo kietumu. Priešingai, spygliuočių mediena yra kilusi iš spygliuočių medžių, priklausančių gimnastikos gysloms.

Paprastosios kietmedžio rūšys bet kurios kietmedžio rūšys turi patrauklius medžio grūdus. Ši kietmediena tinkama baldams gaminti, grindims gaminti ir amatams gaminti. Aukščiausios kokybės kietmedžio baldai ir kietmedžio grindys yra ypač brangūs.

Paprastosios kietmedžio rūšys yra: raudonasis ąžuolas, raudonmedis, tikmedis, graikinis riešutas, vingis, kedras, tuopos, meranti, klevas, raudonmedis, Iroko, eukaliptas, hikkoris, juodmedis, guoba, vyšnia, bukas, uosis, beržas ir kt.

Panaudojimas iš kietmedžio

Natūrali kietmedžio mediena plačiai naudojama statyboms, karkasams, statybai, langams, durims, stalių dirbiniams, baldams, grindims, dirbtinėms lentoms (fanerai, medienos plaušų plokštėms) gaminti. Norint pratęsti kietmedžio medienos tarnavimo laiką, jos paprastai yra apdorojamos aliejais arba konservantais.

Patvarios kietmedžio pasiūla silpna dėl per didelio eksploatavimo, todėl patvarios kietosios medienos kainos nuolat auga. Tačiau pasitelkę naują medienos technologiją, kai kurie tiekėjai gali paversti ilgaamžišką medieną patvaria mediena, pakeisdami vidinę medienos struktūrą. Tai išties geros žinios!

Kietoji ir minkštoji mediena: skirtumai

Įvairių medžių mediena pagal savo savybes yra priskiriama arba kietajai, arba minkštajai medienai. Nemanykite, kad “kietoji mediena” yra tiesiog kietesnė, negu minkštoji - viskas yra kiek sudėtingiau. Pavyzdžiui, vienos kietosios medienos šeimos medžių porūšis gali būti minkštesnis, negu kokia nors kita “minkštosios medienos” rūšis bei atvirkščiai. Visgi galime teigti, jog kietieji medžiai - dažniausiai lapuočiai, o minkštieji - dažniausiai visžaliai spygliuočiai. Vis dėlto, toks apibendrinimas reikalauja tam tikro patikslinimo.

Kietoji mediena - iš jos gaminami aukštos kokybės baldai, grindys bei kitos detalės, kur yra svarbu patvarumas bei ilgaamžiškumas.

Kietosios ir minkštosios medienos atstovai skiriasi ne tik išorine išvaizda - lapais, spygliais ir panašiai. Lapuočiai turi poras, kurios naudojamos vandens cirkuliacijai.

Spygliuočių medieną yra paprasčiau ir lengviau apdirbti, todėl jos gaminiai sudaro didžiąją dalį visos pasaulyje naudojamos medienos. Kaip paminėta lentelėje, iš spygliuočių gaminamos durys, langai, lauko paviršiai, rąstiniai pastatai.

Lapuočių mediena yra brangesnė, dažniausiai ir sunkiau apdirbama, tad prireikia ir specialių įrankių. Skiriasi ir medienos tankis.

Nuo medienos tankio priklauso ir jos kaitrumas. Gerai išdžiūvusios bet kurios rūšies medienos kaitrumas yra praktiškai vienodas ir siekia apie 4500 kcal/kg, tačiau masyvesnės medienos tūrio vienetas išskiria daugiau šilumos.

Medžiai su raudonomis uogomis

Rudenėjančios žalumos fone mus itin žavi išryškėjusios raudonos šermukšnių uogos. Nuo seno sodybose auginti kaip paguodos, vaisingumo ir šeimos darnos simbolis, šermukšniai išlieka populiarus ir šiomis dienomis tiek dėl spalvingų lapų rudenį, tiek dėl uogų. Nors šviežios uogos pasižymi sutraukiančiu skoniu ir turi kartumo, tačiau patyrusios šeimininkės išmano kaip paruošti skanią šermukšnių uogienę, jas sudžiovinti arbatai ar panaudoti kaip vaistinę priemonę.

Šermukšnis (Sorbus sp.) - 3-20 m aukščio medis, priklausantis erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Medis turi lygią, pilkos arba rudos spalvos žievę, kamienas palyginti nestoras. Lapai paprasti arba sudėtiniai, dantyti su pilka apatine puse. Susitelkę į kekę balti žiedai žydi gegužę-birželį. Atsparūs šalčiui ir lėtai augantys medžiai natūraliai paplitę Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pasaulyje žinoma apie 200 rūšių ir išveista nemažai veislių.

Paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia) - Lietuvoje tai savaime paplitęs medis, užaugantis iki 4-15 metrų. Laukinio šermukšnio uogos karčios, tačiau išvesta nemažai šio šermukšnio veislių, kurios išsiskiria tiek medžio forma, tiek saldžiu vaisių skoniu ir spalva. Uogos oranžinės-raudonos spalvos, o lapai rudenį nusidažo geltona spalva.

Švedinis šermukšnis (Sorbus intermedia) - rūšis kilusi iš Skandinavijos. Medis užauga aukštas (iki 10-20 metrų), bet lėtai auga. Vainikas iš pradžių piramidės formos, vėliau sutankėja ir suapvalėja. Nuo paprastojo šermukšnio skiriasi kiaušinio formos tamsiais, blizgančiais, žaliais lapais, kurių apatinė pusė yra pilkai pūkuota. Žydi baltais žiedais ir subrandina oranžinės-raudonos spalvos vaisių kekes. Medžiai dėl liemeninių šaknų yra labai atsparūs vėjams, todėl tinka auginti kaip apsauginės juostos dalį ar kaip gyvatvores.

Japoninis šermukšnis (Sorbus commixta) - tai labai aukštas, iki 20 metrų užaugantis medis. Jo žiedai - kreminio baltumo, vaisiai - tamsiai raudoni, o rudeniniai plunksniški lapai - ryškiai raudoni bei oranžiniai.

Miltingasis šermukšnis (Sorbus aria) - iki 8-12 metrų augantys medžiai su kompaktišku, kupolo formos vainiku. Jis turi plačiai kiaušiniškos formos lapus, kurie prieš nukrentant nusidažo rusva spalva. Pavasarį žydi baltais žiedais, o vasaros gale pasirodo raudoni vaisiai.

Krūminis šermukšnis (Sorbus frutescens) - Lietuvoje kiek retesnė rūšis, bet labai išskirtinė. Tai labai nedidelis iki 2 metrų užaugantis krūmo pavidalo medis, kurio vaisiai baltos spalvos.

Svyrantis šermukšnis atpažįstamas iš svyrančių, žemyn augančių, išsilanksčiusių, netaisyklingos formos šakų ir svyruokliškos lajos. Tokią formą turi paprastojo šermukšnio veislė „Pendula“, kuri be fontano pavidalo išvaizdos dar išsiskiria rausvai oranžinės spalvos uogomis.

Stačią, siaurą su kylančiomis šakomis lają turintis paprastasis šermukšnis dar žinomas kaip koloninis. Jo forma primena stulpą ar kūgį. Žinomos koloninės veislės „Fastigiata“ - medis užauga iki 7 metrų, o uogos itin stambios, raudonos spalvos; „Autumn spire“ - populiari veislė, užauganti iki 5 metrų ir vedanti geltonai oranžinius vaisius.

Dažnai mums pažįstami šermukšniai užauga labai aukšti, bet yra kelios žemaūgės veislės. Tai iki 2 metrų užaugantis kompaktiškas medelis, tinkantis auginti ir vazone.

„Alaja Krupnaja“ - lygių sau neturinti valgomojo šermukšnio veislė. Medis užauga apie 5 metrų aukščio, kurios vaisiai labai stambūs, skaisčiai raudonos spalvos, sultingi, truputį aitrūs, bet ne kartūs.

„Burka“ - valgoma paprastojo šermukšnio veislė. Medis palyginti neaukštas, 2,5 m aukščio, nereiklus dirvožemiui.

„Dodong“ - itin dekoratyvi japoninio šermukšnio veislė. Medis užauga iki 6-10 metrų, pasižymi blizgančiais lapais, kurie rudenėjant tampa oranžinės spalvos. Šermukšnis dodong augina labai stambias žiedų ir vaisių kekes, nors raudonos „uogos“ gana nedidelės, bet išvaizdžios, gana anksti užderančios (rugpjūčio mėnesį), ilgai išsilaikančios ir skanios.

„Granatnaja“ - tai gudobelės ir šermukšnio hibridas, užaugantis iki 4 metrų. Stambūs vaisiai išsiskiria tamsiai raudonai violetine spalva, o jų skonis saldžiarūgštis, sultingas, su vos juntamu kartumu.

„Likiornaja“ - valgomas šermukšnio ir aronijos hibridas. Žemaūgė (užauganti iki 2 metrų), ankstyva, labai derlinga, augimvietei nereikli veislė.

„Titan“ - valgomasis šermukšnis, užaugantis 3,5 - 4 metrų aukščio. Vaisiai rubino spalvos, iki 1,2 cm skersmens, oranžiniu, sultingu, saldžiarūgščio ir silpnai kartaus skonio minkštimu.

Šermukšnių auginimas

Vieta. Šermukšniai mėgsta saulėtą vietą, gali toleruoti ir dalinį pavėsį. Kadangi medis užauga gana aukštas, jis sodinamas kur nors kiemo pakraštyje ar sode. Šermukšnius sodinti grupėmis ar netoli krūmų yra geriau negu pavienius vejoje, nes taip jų paviršinės šaknys labiau išlieka drėgnesnės ir vėsesnės. Vieta turi būti nuolatinė, nes joje medis augs 15-50 metų.

Dirvožemis. Reikalingas derlingas, drėgnas, bet gerai drenuotas dirvožemis.

Sodinimas. Medeliai gali būti sodinami visus metus, bet tinkamiausias laikas yra vėlus ruduo arba ankstyvas pavasaris. Priklausomai nuo medelio dydžio, iškasama 60-100 cm dydžio ir 30-50 cm gylio duobė, iš kurios pašalinamos piktžolių šaknys ir supurenama dirva šakėmis. Į duobę priberiama komposto ar perpuvusios mėšlo. Medelis įdedamas į duobę taip, kad jis dirvoje būtų tame pačiame lygyje, kuriame buvo žemėje arba vazone prieš persodinant. Šaknys užpilamos žemėmis, švelniai suspaudžiama ir gerai palaistoma.

Laistymas. Pirmus du metus, kol įsitvirtins, medelį reikia laistyti.

Tręšimas.

Mulčiavimas. Šermukšniai kasmet mulčiuojami gerai perpuvusiu mėšlu arba kompostu 5-7,5 cm viršutinio dirvos sluoksnio, gali būti padengiama medžio drožlėmis. Vejoje aplink medį 60 cm atstumu nuo kamieno suformuojamas apskritimas be velėnos.

Genėjimas. Šermukšniai genėjimą nelabai pakenčia, tad nuo vėlyvo rudens iki pavasario genėjamos tik nudžiūvusios, negyvos, ligotos, peraugusios ir besitrinančios šakos.

Atramos. Tik pasodintus šermukšnių medžius verta prilaikyti, naudojant įkastus kuolus ir prie jų medžiagos skiautėmis parišant medelio kamieną.

Šermukšnių dauginimas

Sėklomis. Sėklas geriausia sėti iškart joms subrendus į šaltą inspektą arba tiesiai į lauko dirvą. Sėklos geriau dygsta, kai dvi savaites jos palaikytos šiltai, o paskui 14-16 savaičių stratifikuojamos. Daigai į atskirus vazonėlius išsodinami pakankamai dideli, kai juos jau galima tvarkyti. Kadangi daigai auga lėtai, t. y. kol suformuoja gerą šaknų sistemą per 1-2 metus, geriausia pirmąją žiemą juos laikyti vazonėliuose šaltai, o vėlyvą pavasarį pasodinti į nuolatinę vietą.

Žaliaisiais auginiais. Pavasarį, po paskutinių šalnų, nupjaunamas 15-20 cm ilgio ūglis, nuo kurio pašalinami apatiniai lapai, paliekant tik 2-3 viršutinius.

Skiepijimu.

Šermukšnių ligos ir kenkėjai

Šermukšnių ligos dažniausiai pasireiškia per lapus ir vaisius dėl lietingų, vėjuotų orų, neatsargaus genėjimo, vabzdžių žalos. Juos kamuoja, moniliozė, šermukšnių rūdys, septoriozė, chlorozė, bakterinė degligė.

Šermukšnių nauda

Vaistinės savybės. Sėklose yra vandenilio cianido, kuris dideliais kiekiais yra mirtinai kenksmingas, tačiau mažomis dozėmis jis yra nepamainomas vaistas skatinant kvėpavimą ir gerinant virškinimą. Vaisiuose esti didelė koncentracija vitaminų C ir P, karotino, cukrų, organinių rūgščių, mineralų.

Maistas. Paprastojo šermukšnio vaisiai turi sutraukiantį ir kartų skonį, todėl maistui dažniau vartojamos valgomojo šermukšnio veislės arba laukiama šalnų. Šalčio gavę (tinka ir šaldiklio pagalba) vaisiai praranda kartumą ir įgauna saldumo.

Dekoratyvumas. Nesuskaičiuojama rūšių ir veislių galybė rodo, kad šermukšnis labai mėgstamas parkų, sodų, miestų, pakelių ir kitų vietų želdiniuose. Lapų spalvų įvairovė rudenį, ryškios valgomos uogos ir kompaktiškos lajos „gražiai žiūrisi“, atkreipia dėmesį ir aplinkai suteikia aukščio, gyvybingumo, atspalvių. Šermukšnio krūmas ar medis tinka tiek gyvatvorių architektūrai, tiek pagrindiniam želdyno akcentui sukurti.

tags: #msko #ar #dekoratyvinis #medis #kieta #mediena