Viešųjų pirkimų įstatymas (VPĮ) nustato viešųjų pirkimų tvarką, siekiant užtikrinti racionalų viešojo biudžeto lėšų naudojimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, įgyvendinti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus. Tačiau VPĮ nustato ir atvejus, kai jo normos nėra taikomos, t. y. išimtis iš bendrosios viešųjų pirkimų tvarkos.
VPĮ netaikymo atvejai
Komentuojamame VPĮ 6 straipsnyje[1] yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai perkančiosios organizacijos vykdomiems pirkimams nėra taikomos VPĮ normos, t. y. netaikoma VPĮ nustatyta viešųjų pirkimų tvarka. Jeigu įgyvendinant nurodytas išimtis prekės, paslaugos arba darbai yra perkami bet kokiu kitu teisiniu būdu (pavyzdžiui, viešuoju konkursu pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau - CK), tačiau pirkimų dokumentacijoje (pavyzdžiui konkurso sąlygose) nurodyta, kad pirkimas (pavyzdžiui, konkursas), be kita ko, bus atliekamas vadovaujantis pirkimo principais, analogiškais ar tapačiais viešųjų pirkimų principams (detaliau apie viešųjų pirkimų principus žiūrėti VPĮ 17 straipsnio komentarą), perkančiosios organizacijos, net ir vykdydamos pirkimus ne pagal VPĮ, turi pagal analogiją vadovautis teismų praktika dėl viešųjų pirkimų principų aiškinimo ir taikymo ir taikyti tokios praktikos suformuluotas taisykles. Šis reikalavimas neturi lemti konkrečios VPĮ nuostatose nustatytos tvarkos taikymo, t. y. jis nereiškia, kad perkančioji organizacija privalo vykdyti pirkimą pagal VPĮ.
1. Nekilnojamojo turto pirkimas, nuoma ar teisių į jį įsigijimas
VPĮ 6 straipsnio 1 punkte nustatyta išimtis nekilnojamojo turto pirkimams, nuomai ar teisių į jį įsigijimui. Ši išimtis apima žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų, kaip jie apibrėžiami CK 1.98 straipsnio 2 dalyje, įsigijimo, nuomos ar kitų teisių į nekilnojamąjį turtą įsigijimo išimtį. Šių sutarčių sudarymo tvarka ir procedūros reguliuojamos Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 (toliau - Nekilnojamųjų daiktų įsigijimo aprašas).
Komentuojama išimtimi nurodoma, kad pirkimas gali būti susijęs tiek su nekilnojamojo turto įsigijimu (pavyzdžiui, CK XXIII skyriaus 8 skirsnis „Nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartys“), tiek su nuoma (pavyzdžiui, CK XXIX skyrius „Žemės nuoma“) ar teisių į nekilnojamąjį turtą įsigijimu. Šios sąvokos turi būti aiškinamos ES mastu, todėl nėra ribojamos sandorių rūšys[4].
Perkančioji organizacija, siekdama pasinaudoti nustatyta išimtimi ir netaikyti VPĮ normų, privalo tinkamai įvertinti ketinamos sudaryti sutarties objektą bei reikalavimus.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendė ginčą[5], kuriame perkančioji organizacija paskelbė viešą skelbimą, siekdama pastatyti naują bendrą būstinę teismų administracijai. Perkančioji organizacija numatė kainodarą: 43 500 000 EUR skirta iš karto sumokėti už pastatą bei 3 000 000 EUR metinis nuomos mokestis už pastatų, kuriuose buvo įsikūrę atitinkami teismai, išperkamąją nuomą. Prie skelbimo perkančioji organizacija pridėjo gaires dėl struktūrinių, funkcinių ir organizacinių reikalavimų. Pagal viešą skelbimą buvo atrinktas tiekėjas, tačiau dėl perkančiosios organizacijos finansavimo netekimo santykiai buvo nutraukti. Kilus ginčui tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo, teismas kreipėsi į ESTT su klausimu, ar būsimo nekilnojamojo daikto nuomos sutartis, sudaryta įsipareigojimo nuomoti šį daiktą forma, prilygsta, nepaisant nuomos sutarčiai būdingų požymių, darbų pirkimo sutarčiai.
1) tuo momentu, kai perkančioji organizacija gavo laimėtojo pasiūlymą sudaryti nagrinėjamą sutartį, su ja susiję darbai dar nebuvo pradėti.
2) tam, jog būtų galima pripažinti „viešojo darbų pirkimo“ buvimą, dar reikia, kad numatytas darbas būtų atliktas laikantis perkančiosios organizacijos nurodytų reikalavimų. Taip yra tuo atveju, kai perkančioji organizacija ėmėsi priemonių darbų pobūdžiui nustatyti arba bent turėjo lemiamą įtaką juos projektuojant. Taigi, perkančiajai organizacijai ketinant išsinuomoti pastatą, būtina tinkamai apibrėžti pagrindinį sutarties dalyką, tinkamai įvertinti, ar yra nustatyti reikalavimai statybos rangos darbams, ar perkančioji organizacija turi galimybę daryti įtaką techniniam projektui, darbų vykdymui ir pan. Pastaruoju atveju, yra didelė tikimybė, kad perkančioji organizacija siekia įgyti darbus, ne teises į nekilnojamąjį daiktą, t. y.
Šiuo atveju taip pat būtina atskirti subjektą, kuris įsigyja nekilnojamąjį turtą, t. y. perkančioji organizacija iš tiekėjų ar atvirkščiai.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija organizavo uždarą konkursą dėl pastato, esančio Londone, skirto įrengti Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, įsigijimo. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija nustatė reikalavimus pastato plotui, saugumo reikalavimus, o taip pat, kad pastatas būtų tinkamas be papildomų rekonstravimo, remonto darbų. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pirkimui netaikė VPĮ, tačiau viešai paskelbė apie pirkimą, nurodė, kad tiekėjai privalo nuosavybės teise valdyti parduodamą pastatą, taip pat buvo nurodyta pasiūlymų vertinimo tvarka bei pažymėta, jog pasiūlymai vertinami laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei konkurencijos užtikrinimo principų.
2. Radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų pirkimai
VPĮ 6 straipsnio 2 punkte nustatyta išimtis radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo pirkimams, kai tokius pirkimus atlieka radijo programų transliuotojas ar audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos teikėjas, bei radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų transliavimo eteryje laiko, kai sutartis sudaroma su radijo programų transliuotoju ar audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos teikėju, pirkimams. Šio pirkimo objekto įsigijimo tvarka reguliuojama Radijo ir audiovizualinės žiniasklaidos programų, jų sukūrimo, gaminimo ir transliavimo eteryje laiko pirkimų tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d.
3. Teisinių paslaugų pirkimai
VPĮ 6 straipsnio 4 punkte nustatyta išimtis teisinių paslaugų pirkimams, susijusiems su atstovavimu arbitražo ar taikinimo procese, taip pat su teisinių konsultacijų teikimu, reikalingų rengiantis šiems veiksmams, arba kai yra konkrečių požymių ar didelė tikimybė, kad klausimas bus nagrinėjamas arbitražo, taikinimo ar teisminėje institucijoje.
Komentuojama išimtis apima arbitražo ir taikinimo paslaugų pirkimų išimtį. Nurodytos paslaugos yra susijusios su alternatyviu teismo procesui ginčų sprendimu. Ši išimtis nustatyta dėl to, kad arbitražo ir taikinimo paslaugas, taip pat kitų panašių alternatyvaus ginčų sprendimo formų paslaugas paprastai teikia įstaigos ar asmenys, patvirtinti ar atrinkti tokiu būdu, kuris negali būti reglamentuojamas viešųjų pirkimų taisyklėmis[11]. Šių paslaugų specifika pasireiškia tuo, kad jos yra teikiamos tam tikros profesijos atstovo (pavyzdžiui, arbitras gali būti advokatas, auditorius, gydytojas ir pan.) arba asmens, kuriam būdinga konkreti profesinė kvalifikacija (pavyzdžiui, inžinierius), todėl tokių asmenų pasirinkimas siejamas ne tik su profesija bendrai, bet ir su konkrečiu asmeniu (arba institucija, pavyzdžiui, konkretus institucinis arbitražo teismas), kurį norima pasirinkti konkrečiam ginčui dėl jo kompetencijos ir, svarbiausia, pasitikėjimo juo, ko nebūtų įmanoma padaryti, taikant viešųjų pirkimų procedūras. Kitaip tariant, tokiais atvejais įgyvendinamas intuitu personae (liet. dėl asmens) principas, kuris komentuojamais atvejais nedera su viešųjų pirkimų procedūrų esme - atrinkti tiekėją konkurencingai.
Civilinių ginčų taikinimo tarpininkas (mediatorius) - įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantis trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą (Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Arbitras - fizinis asmuo, ginčo šalių, jų susitarimu arba įstatymo nustatyta tvarka išrinktas ar paskirtas ginčui spręsti (Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis). Tarpininkas - asmuo, kuriam šalių susitarimu pavedama išspręsti komercinį ginčą nesikreipiant į arbitražą ar teismą (Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis). Tarpininkai gali būti pasirinkti iš specialistų, įrašytų į Vilniaus komercinio arbitro teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą[12], arba kiti šalių susitarimu paskirti asmenys (Vilniaus komercinio arbitražo teismo valdybos 2003 m. gruodžio 8 d.
Ši išimtis iš esmės nustatyta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių numatyta VPĮ 6 straipsnio 3 punkte įtvirtinta išimtis dėl arbitražo ir taikinimo paslaugų (detaliau žiūrėti VPĮ 6 straipsnio 3 punkto komentarą). Papildomai svarbu paminėti, kad nurodytos teisinės paslaugos yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. tarp užsakovo ir teisinių paslaugų teikėjo paprastai susiklosto pasitikėjimu pagrįsti santykiai,
Teisinio atstovavimo paslauga komentuojamos normos tikslais reiškia gynybą ir atstovavimą bylų (civilinių, administracinių, mokestinių ir kt.) procese, kai tai daroma už atlyginimą.
- kitas teisininkas, kaip apibrėžta Tarybos 1977 m. kovo 22 d. direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas[15], 1 straipsnyje.
Valstybė narė komentuojamos išimties tikslais suprantama kaip ES valstybė narė. Teismo ar tribunolo sąvoka turi būti aiškinama plečiamai. Teismo ar tribunolo nustatymo kriterijai: institucija įsteigta teisės aktais, jos veikla nuolatinė, proceso metu sprendžiamas ginčas, ji taiko teisės norminius aktus ir yra nepriklausoma[16].
Teisinės konsultacijos yra reikalingos rengiantis atstovavimui arbitražo, taikinimo, teisminiame procese, pavyzdžiui, teisinės konsultacijos dėl arbitražinės išlygos taikymo, dėl teismingumo klausimo, dėl žyminio mokesčio dydžio nustatymo, dėl civilinio, baudžiamojo, administracinio ar kitokio ginčo esmės ir pan. Svarbu paminėti, kad, kaip nurodyta įstatyme, aptariama išimtis taikoma ne bendrai dėl konsultacijų įgijimo, o įgyjamas konsultacijas tiesiogiai siejant su jų objektu - konsultacijos dėl pasirengimo teisiniam ginčui teismo procese.
Yra konkrečių požymių ar didelė tikimybė, kad klausimas bus nagrinėjamas arbitražo, taikinimo ar teisminėje institucijoje. Vertinant, ar šios teisinės konsultacijos atitinka išimties sąlygas, būtina nustatyti konkrečius požymius dėl ikiteisminės stadijos ar didelę tikimybę, kad klausimas bus sprendžiamas teisminiu būdu. Pavyzdžiui, perkančioji organizacija yra gavusi trečiojo asmens pretenziją dėl jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, ypač, jei joje nurodyta, kad netenkinus pretenzijos bus kreipiamasi į teismą ir pan. VPĮ nustatyta, kad tiekėjas turi pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai ir tik po to teikti ieškinį teismui (žiūrėti VPĮ 101 straipsnio 3 dalies komentarą), pretenzijos pateikimas yra ikiteisminė ginčo stadija.
- kitas teisininkas, kaip apibrėžta Tarybos 1977 m. kovo 22 d. direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas[18], 1 straipsnyje.
4. Kitos VPĮ netaikymo išimtys
VPĮ 6 straipsnio 3 punkte nustatyta išimtis finansinių paslaugų pirkimams. Ši išimtis taikoma, kai finansinės paslaugos teikiamos pagal nacionalinės finansų politikos reikalavimus, kurie yra griežtai reguliuojami ir leidžiami ribotam skaičiui kvalifikuotų ir registruotų subjektų. Tai apima vertybinių popierių emisiją, pardavimą, pirkimą, perleidimą ir kitas susijusias paslaugas.
Taip pat VPĮ 6 straipsnio 5 punkte nustatyta išimtis tam tikroms teisinėms paslaugoms, susijusioms su viešosios valdžios funkcijų atlikimu. Tai apima atstovavimą arbitražo ar taikinimo procese, taip pat teisinių konsultacijų teikimą, reikalingą rengiantis šiems veiksmams, arba kai yra konkrečių požymių ar didelė tikimybė, kad klausimas bus nagrinėjamas arbitražo, taikinimo ar teisminėje institucijoje.
1) kitos, nenurodytos VPĮ 6 straipsnio 4 punkto a-d papunkčiuose, teisinės paslaugos turi būti susijusios su viešosios valdžios funkcijų atlikimu, t. y.
Išimtis nustatyta atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė finansų politika yra griežtai reguliuojama ir leidžiama ribotam skaičiui kvalifikuotų ir registruotų subjektų.
2) teikiamos konkrečios finansinės paslaugos: emisija - vertybinių popierių išleidimas; pardavimas; pirkimas; perleidimas; kt. Tačiau VPĮ 6 straipsnio 5 punkte įtvirtintos finansinės paslaugos aiškinamos siaurai, t. y.
Perkančioji organizacija turi lėšų, kurias buvo nuspręsta investuoti į konkretaus rinkoje veikiančio juridinio asmens akcijas. Perkančioji organizacija taip pat tiksliai žino, kiek akcijų ar už kokią sumą nori įsigyti. Perkančioji organizacija turi vertybinių popierių sąskaitą konkrečiame banke, todėl būtent per šį banką siekia įsigyti šias akcijas. Perkančioji organizacija turi lėšų, kurias buvo nuspręsta investuoti. Perkančiajai organizacijai yra reikalinga konsultacija, t. y. siekiama gauti finansinį, investicinį ...
Teismų praktika ir VPĮ taikymas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl rūšinio teismingumo, sutarties dėl viešosios paslaugos pirkimo pripažinimo negaliojančia ir alternatyvios sankcijos taikymo pabrėžė, kad bendrosios kompetencijos teismai turi nagrinėti ginčus ne tik tais atvejais, kai ginčas tiesiogiai kyla iš VPĮ reguliuojamų teisinių santykių, bet ir tais atvejais, kai jis kyla iš subjektų susitarimų dėl viešųjų paslaugų teikimo, kurie, ieškovo teigimu, pagal jo pasirinktą ieškinio reikalavimų pagrindą turėjo būti, bet nebuvo sudaryti laikantis VPĮ normų reikalavimų, nors ir sudaryti administracinio akto (savivaldybės tarybos sprendimo) pagrindu.
Priminta, kad Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ, į kurį taip pat inkorporuotas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos). VPĮ pagal kasacinio teismo praktiką pripažįstamas lexspecialis tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu. VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, exofficio sprendžia dėl VPĮ taikymo. VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos su korupcija teisės aktų tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.
Konstatuota, kad tiekėjų parinkimas viešosioms paslaugoms, taigi - ir atliekų tvarkymo paslaugoms, teikti ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ. Šio įstatymo I skyriaus trečiame skirsnyje reglamentuojami VPĮ reikalavimų netaikymo atvejai paslaugų pirkimams, tarp jų - vidaus sandorio sudarymo atveju, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis VSĮ 9 straipsnio 2 dalimi, t. y. ir atliekų tvarkymo paslaugos. Tačiau tam, kad būtų galima sudaryti vidaus sandorį, t. y. viešąsias paslaugas įsigyti ne pagal VPĮ nustatytas procedūrines taisykles, turi būti tenkinamos VPĮ 10 straipsnyje nustatytos sąlygos, taigi - išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai atsakovas, kaip komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, turėdamas vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas, t. y., pvz., organizuoti konkursą dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančio atliekų tvarkytojo parinkimo, o parinkęs - vykdyti atliekų tvarkytojo priežiūrą ir kontrolę, pats teikia komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, kurių atlikimui organizuoti ir jų kokybei kontroliuoti iš esmės yra įsteigtas į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančių savivaldybių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą (Nr. e3K-3-182-381/2024), kurioje sprendė dėl tiekėjo pasiūlymo atitikties viešojo pirkimo konkurso sąlygose iškeltam kvalifikacijos reikalavimui (techniniam ir profesiniam pajėgumui) būti atlikus statybos darbų savo jėgomis ir tiekėjo perkančiajai organizacijai pateiktų kvalifikaciją pagrindžiančių duomenų pripažinimo melaginga informacija. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad trečiasis asmuo, pagrįsdamas atitiktį kvalifikacijos reikalavimui, pateikė visą reikiamą informaciją, o byloje esantys su rangos sutartimi dėl atitinkamų darbų atlikimo susiję duomenys ir dokumentai nesudaro pagrindo trečiojo asmens perkančiajai organizacijai pateiktus kvalifikaciją pagrindžiančius duomenis pripažinti melagingais ir panaikinti atsakovės sprendimą dėl pasiūlymų eilės sudarymo ir laimėtojo nustatymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo, kaip profesionalus ir nuolatinis viešųjų pirkimų dalyvis, žinojo (turėjo žinoti) nagrinėjamam ginčui aktualų ir daug metų galiojantį teisinį reguliavimą, nuosekliai formuojamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktiką. Trečiasis asmuo pasirinko prieštaringą poziciją, neatskleidė tikrųjų teisinių santykių su neišviešintais ūkio subjektais ar statybos darbus atlikusiais darbininkais, neigė neišviešintų ūkio subjektų pajėgumų panaudojimą vykdant ankstesnę pirkimo sutartį, tvirtino statybos darbus atlikęs savo jėgomis, bet ir nepaaiškino, kokiais teisiniais pagrindais kitų ūkio subjektų darbuotojai dirbo trečiojo asmens, kaip rangovo, administruojamame objekte, kai pats trečiasis asmuo darbuotojų neturėjo. Tiekėjas objektyviai turėjo suprasti informacijos melagingumą, jeigu būtų elgęsis pagal protingo, atidaus ir tinkamai informuoto tiekėjo principus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad trečiojo asmens įvardijamas „naujas veiklos metodas“ tėra priemonė sau palankiai interpretuoti susidariusią situaciją ir pateisinti nesąžiningą aiškiai neatitinkančios tikrovės informacijos pateikimą perkančiajai organizacijai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išnagrinėjo bylą (Nr. e3K-3-177-781/2024), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl perkančiajai organizacijai tiekėjo pateiktų kvalifikaciją pagrindžiančių duomenų pripažinimo melaginga informacija. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad tiekėja, deklaruodama ir pagrįsdama savo atitiktį kvalifikacijos reikalavimui dėl profesinės patirties, nurodė neteisingus duomenis apie savarankiškai atliktų darbų vertę, taip pat į statybos darbų vertę įtraukė ir kitų subjektų suteiktų paslaugų kainą. Perkančioji organizacija paprašė paaiškinti nustatytas nesutaptis, o tiekėja nurodė duomenis, paaiškinančius nustatytus nesutapimus. Tačiau teismas tiekėjos veiksmus, kai ji, žinodama apie nustatytą ir aiškiai suformuluotą kvalifikacijos reikalavimą tiekėjui, turėdama informaciją apie savo sudarytos ir vykdytos sutarties vertę ir pobūdį, pateikė netikslius (neatitinkančius tikrovės) duomenis apie savo kvalifikaciją, vertino kaip pakankamai nerūpestingus, sudarančius pagrindą tokią tiekėjos paraiškoje pateiktą informaciją vertinti kaip melagingą ir taikyti atitinkamus padarinius. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, be kita ko, pripažindamas, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka naujausią kasacinio teismo praktiką - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. Pateiktame kasaciniame skunde tiekėja teigė, kad teismai netinkamai vadovavosi teismų praktika ir neįvertino subjektyviojo informacijos pripažinimo melaginga elemento, ar teikdama netikslią informaciją tiekėja siekė sąmoningai suklaidinti perkančiąją organizaciją, ir, nenustatę esminių nagrinėjamos bylos ir teismų nurodytos bylos Nr. Bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad, šios bylos duomenimis, perkančiajai organizacijai aiškiai ir konkrečiai įvardijus ir paprašius paaiškinti apie paaiškėjusią duomenų nesutaptį, tiekėja pateikė visą teisingą informaciją apie savo įgytą ir perkančiosios organizacijos reikalaujamą patirtį, t. y. pašalino kilusias abejones dėl savo atitikties kvalifikacijos reikalavimui. Byloje nėra aplinkybių, leidžiančių spręsti apie kokią nors tiekėjos intenciją apgauti ar tikslą suklaidinti perkančiąją organizaciją. Teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad didelė dalis nagrinėjamos ir teismų nurodytos bylos Nr. e3K-3-65-381/2024 aplinkybių yra gana panašios, tačiau egzistuojantis aplinkybių dėl tiekėjos elgesio perkančiajai organizacijai paprašius paaiškinti nustatytas nesutaptis skirtumas nesudarė pagrindo byloje keliamą klausimą dėl tiekėjos pašalinimo ir jos įrašymo į Melagingą informaciją pateikusių tiekėjų sąrašą išspręsti analogiškai. Teisiškai reikšmingų aplinkybių nesutapimas šalina galimybę tiekėjos pateiktą informaciją pripažinti melaginga ir taikyti padarinius taip, kaip teismo precedentu įvardijamoje byloje.
Praktiniai viešųjų pirkimų mokymai pradedantiesiems
Viešųjų pirkimų bylos ir ginčai
Apeliacine tvarka išnagrinėtų viešųjų pirkimų bylų skaičius kasmet didėja. Pavyzdžiui, 2019 m. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėtos 132 bylos, 2020 m. - 150 bylų, o 2021 m. - 174 viešųjų pirkimų bylos. Daugiausia ginčų kyla dėl viešųjų pirkimų procedūrose priimtų baigiamųjų perkančiosios organizacijos sprendimų, kuriais nustatoma tiekėjų pasiūlymų eilė ir pripažįstamas pirkimo laimėtojas (pirmąjį praeitų metų pusmetį buvo išnagrinėta daugiau kaip 50 tokių bylų). Kiti tiekėjai tokiose bylose ginčija laimėjusio pasiūlymo tinkamumą arba teigia, kad buvo netinkamai įvertintas jų pačių pasiūlymas. Šiek tiek mažiau ginčų keliama pradinėse pirkimų stadijose, kai nesutinkama su perkančiųjų organizacijų nustatytomis pirkimų taisyklėmis (pirmąjį praeitų metų pusmetį buvo išnagrinėta daugiau kaip 10 tokių bylų). Pasitaiko ginčų ir dėl to, kad perkančiosios organizacijos nutraukia jau prasidėjusias ir pažengusias pirkimų procedūras. Tokios situacijos pagrįstai sukelia tiekėjams abejonių dėl tikrųjų perkančiųjų organizacijų motyvų ir skaidrumo, todėl teismui tenka išsamiai išanalizuoti, ar priežastys, lėmusios pirkimų nutraukimą, buvo tikrai objektyvios ir pateisinamos. Taip pat nemažai ginčų kyla dėl jau sudarytų viešojo pirkimo sutarčių vykdymo ar jų vienašališko nutraukimo teisėtumo, motyvuojant tuo, kad tiekėjai esmingai pažeidė sutarties sąlygas (tokie perkančiųjų organizacijų sprendimai sukelia tiekėjams neigiamų padarinių, kadangi šie tiekėjai, kaip nepatikimi subjektai, yra įtraukiami į vadinamąjį juodąjį sąrašą ir jiems apsunkinamas dalyvavimas naujuose viešuosiuose pirkimuose). Be to, praeitais metais buvo kelios bylos, kuriose teismui reikėjo spręsti dėl teismų ankstesnėse bylose panaikintų perkančiųjų organizacijų sprendimų padarinių - nuostolių tiekėjams atlyginimo. Lietuvos apeliaciniam teismui praeitais metais teko spręsti ir išskirtinę bylą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kuria ji įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kaip suteikiančiąsias institucijas, nutraukti vykdomo projekto „Daugiafunkcinis sveikatingumo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo kompleksas“ koncesijos suteikimo procedūras, teisėtumo (vadinamąją Nacionalinio stadiono bylą). Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, atlikęs išsamią Viešųjų pirkimų tarnybos išvados analizę, konstatavo, kad tarnyba netinkamai taikė teisės normas, neatliko visapusiškos koncesijos projekto teisinių santykių analizės, todėl paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Viešųjų pirkimų tarnybos išvada buvo panaikinta.
Teismai, nagrinėdami viešųjų pirkimų bylas, turi užtikrinti, kad viešosios lėšos, skirtos pirkimams, būtų naudojamos teisėtai, racionaliai, paisant skaidrumo ir kitų svarbių principų. Todėl šiose bylose teismams tenka aktyvaus arbitro vaidmuo, reiškiantis, kad teismai gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti pareikštus reikalavimus, jei tai būtina bylai teisingai išspręsti, reaguoti į pastebėtus pažeidimus. Kitas ypatumas - procesas privalo būti spartus, kad bylinėjimasis šios kategorijos bylose nesukliudytų laiku įsigyti visuomenei svarbių prekių ir paslaugų. Dėl to proceso įstatyme nustatyti labai trumpi terminai tiek ginčo šalims, tiek teismui atlikti įvairius procesinius veiksmus. Siekiama, kad byla pirmosios instancijos teisme truktų ne ilgiau kaip 60 dienų, o apeliacinės instancijos teisme - 45 dienas.
Vienas pagrindinių iššūkių - šiose bylose kylantys specifiniai klausimai. Pavyzdžiui, taikant viešųjų pirkimų procedūras yra perkamos informacinių technologijų sukūrimo ir įdiegimo paslaugos, sudėtinga medicinos įranga ir pan., apie kurių veikimo principus teisėjai neturi specifinių žinių. Todėl be specialistų ar ekspertų pagalbos teisėjai negali kompetentingai nuspręsti, ar pirkimų sąlygos parengtos skaidriai ir užtikrina reikiamą konkurencijos lygį, ar tiekėjų pasiūlymai atitinka perkančiosios organizacijos iškeltus reikalavimus. Kai teisėjas bylai išspręsti nutaria pasitelkti ekspertus, tai sukelia papildomų iššūkių, susijusių su operatyvumo užtikrinimu, nes tokiais atvejais būtina užtikrinti ginčo šalių teises pasisakyti dėl ekspertų kandidatūrų, ekspertams užduodamų klausimų ir pan. Kitas iššūkis - viešųjų pirkimų bylos neretai yra sudėtingos ne tik dėl jose kylančių specifinių klausimų, bet ir dėl itin plačios tyrimo apimties. Yra buvę atvejų, kai pirkimuose norintys dalyvauti tiekėjai ginčija kelias dešimtis perkančiosios organizacijos iškeltų sąlygų, todėl išsamiai ir operatyviai išnagrinėti tiekėjo nurodytas problemas yra sunku. Šios bylos gali būti sudėtingos ir teisinio vertinimo prasme, sprendžiant dėl perkančiosioms organizacijoms suteiktinos diskrecijos leistinų ribų (pavyzdžiui, sprendžiant, ar mokykla, pirkdama mokinių maitinimo paslaugas, gali nustatyti savo pobūdžiu subjektyvų maisto estetiškumo, kaip kokybės mato, reikalavimą), pasisakant, kada tiekėjui gali būti leidžiama pataisyti savo pasiūlymo trūkumus, o kada ne, arba, pavyzdžiui, nagrinėjant smulkesnio rinkos dalyvio pretenzijas, kad perkančioji organizacija pirkimo objektu esančias prekes ir paslaugas privalėjo pirkti atskirais pirkimais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aktyvus viešųjų pirkimų bylose ir jo suformuluoti įstatymo išaiškinimai, neretai paremti išsamia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra labai naudingi žemesnės instancijos teismams.
Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas reikalavimas, kad tiekėjas, nesutikdamas su perkančiosios organizacijos priimtu sprendimu, pirmiausia turi pateikti pretenziją šiai perkančiajai organizacijai, o pastaroji sustabdo pirkimo procedūrą, išnagrinėja pretenziją ir priima dėl jos motyvuotą sprendimą. Tik tada tiekėjas įgyja teisę ginti savo teises teisme. Manau, tokia ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka yra tinkama, nes, viena vertus, tiekėjams leidžia be didesnių finansinių ir laiko sąnaudų iškelti perkančiosios organizacijos sprendimų galimo neteisėtumo klausimą, kita vertus, pačiai perkančiajai organizacijai, ginčui dar nepasiekus teismo, leidžia atidžiai įvertinti tiekėjo argumentus ir operatyviai į juos reaguoti. Nors tikslių duomenų, kiek tiekėjų iškeltų pretenzijų yra patenkinama, neturime, tačiau, kiek žinoma iš praktikos, perkančiosios organizacijos rimtai vertina pateiktas pretenzijas ir, esant pagrindui, pakoreguoja pirkimuose jau priimtus sprendimus. Tokia ginčų sprendimo ikiteisminė tvarka yra nusistovėjusi, todėl abejotina, ar jos keitimas, pavyzdžiui, pavedant ginčus spręsti Viešųjų pirkimų tarnybai ar kitai institucijai, būtų racionalus. Tikėtina, kad, pavedus ginčus spręsti atskirai ikiteisminei institucijai, ginčų trukmė pailgėtų, be to, reikėtų nuspręsti, kokia tvarka ir kurios institucijos sprendimu būtų užtikrinama pirkimo procedūrų sustabdymo galimybė, kai ginčas nagrinėjamas tokiose institucijose. Kita vertus, jeigu perkančiosios organizacijos dažniau pasinaudotų dabar įstatymo suteikta galimybe į viešųjų pirkimų komisijų darbą (taip pat ir tiekėjų pretenzijų nagrinėjimą) įtraukti nešališkus ekspertus, t. y. specifinių dalykų žinovus, konsultuoti klausimais, kuriems reikia specialių žinių ar vertinimo, tikėtina, kad tiekėjams rūpimi klausimai dažniau būtų išsprendžiami dar ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje.
Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pirkimo procedūrų sustabdymo, įpareigojimo nesudaryti pirkimo sutarties, jau sudarytos pirkimo sutarties vykdymo sustabdymo), vertinamos tos pačios sąlygos, kaip ir kitose bylose, t. y. ar ieškinys jau pradinėje jo pateikimo stadijoje negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, viešųjų pirkimų bylose gali būti vertinama, kad ieškinys, pareikštas asmens, kuris akivaizdžiai neturi teisinio suinteresuotumo reikšti atitinkamų reikalavimų dėl viešojo pirkimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas) ir ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybės nebūtų apsunkintos, o pažeistos ieškovo teisės būtų realiai apgintos. Be to, viešųjų pirkimų bylose sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dar įvertinama ir tai, ar tokių priemonių taikymas konkrečioje situacijoje atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą. Todėl sprendimą nestabdyti ginčijamo pirkimo procedūrų ar jau sudarytos pirkimo sutarties vykdymo gali nulemti, pavyzdžiui, ypatinga perkamo objekto svarba visuomenei, dėl kurios bet koks delsimas būtų nepateisinamas (su tokiomis situacijomis susidūrėme ir COVID-19 pandemijos metu). Vis dėlto teismų praktikoje pripažįstama, kad skaidrus ir racionalus viešųjų lėšų panaudojimas yra ne mažiau svarbus visuomenės interesas, todėl nesant išskirtinių aplinkybių racionalu įšaldyti pirkimo procedūras ir palaukti ginčo baigties. Priešingu atveju perkančiosioms organizacijoms gali kilti neigiamų padarinių, nes jos jau būtų įsigijusios prekių ar paslaugų, tačiau turėtų atlyginti ir nuostolius tiekėjams, kurių teisės buvo pažeistos neteisėtu sprendimu. Taigi, šios kategorijos bylose laikinosios apsaugos priemonės taikomos gana dažnai.
