Kai žmogus planuoja statyti namą, stoginę, terasą ar net paprastesnį ūkinį pastatą, dažnai visas dėmesys nueina į kainą, terminus ir bendrą vaizdą. O tada ateina momentas, kai paaiškėja viena nelabai maloni tiesa: jei pati mediena buvo pasirinkta prastai, visos kitos pastangos ima slysti iš rankų. Dėl to verta suprasti, kokie medienos defektai iš tiesų turi reikšmę konstrukcijų tvirtumui. Čia kalba eina ne apie grožį.
Vienos iš pirmųjų bėdų yra išlinkusi ar susisukusi mediena. Tokią lentą kai kas dar bando „priversti“ tikti darbui, nes gaila išmesti arba keisti. Bet būtent čia prasideda bereikalingas vargas. Realybėje tai atrodo labai paprastai: meistras montuoja, taiso, spaudžia, vėl matuoja, o rezultatas vis tiek erzina. Dar blogiau, kai toks medis atsiduria laikančioje vietoje. Tada problema lieka ne kelioms valandoms, o ilgam laikui. Žmonėms dažnai atrodo, kad šaka yra tik natūrali medžio dalis ir nieko blogo čia nėra. Iš dalies taip, bet viskas priklauso nuo jos dydžio, vietos ir kiekio. Kai tokia vieta patenka ten, kur konstrukcija gauna didesnį krūvį, rizika išauga. Mediena gali skilti greičiau, laikyti prasčiau, o apkrovos pasiskirstymas tampa mažiau patikimas.
Kartais žmogus to net nepastebi perkant, nes akys labiau ieško bendro vaizdo. Įtrūkimai nėra vien estetinė smulkmena. Jie rodo, kad mediena jau patyrė įtampą, perdžiūvimą arba netinkamą laikymą. Vieni plyšiai būna paviršiniai, bet kiti eina giliau ir tada jau silpnina patį ruošinį. Yra tekę matyti situaciją, kai žmogus nusipirko pigesnę partiją terasos konstrukcijai. Iš pradžių viskas atrodė pakenčiama, bet montuojant kelios dalys tiesiog pradėjo skilti ties tvirtinimo vietomis. Dar viena rimta problema yra per drėgna mediena. Iš šalies ji gali atrodyti tvirta, net masyvi, tačiau laikui bėgant pradeda trauktis, sukinėtis, deformuotis. Tada atsiranda plyšiai, nelygumai, sujungimų įtampa. Tai viena tų klaidų, kurios pradžioje nesukelia įtarimo. Žmogus džiaugiasi gavęs medžiagas, darbai juda, viskas atrodo gerai. O paskui ateina ruduo, žiema, drėgmės pokyčiai, ir vaizdas po truputį pasikeičia.
Jeigu medyje matyti patamsėjimai, minkštesnės vietos, skylutės ar byrantis paviršius, tokios medžiagos ignoruoti nereikėtų. Tai gali rodyti puvinį arba vabzdžių pažeidimus. Didžiausia bėda ta, kad kai kurie pažeidimai slepiasi giliau. Paviršius dar atrodo padoriai, bet vidus jau silpnas. Konstrukcijoje tokia vieta tampa rizikinga, o vėliau gali pareikalauti remonto, kurio niekas neplanavo. Statybose daug kas priklauso nuo gero meistro, bet meistras nepadarys stebuklo iš blogos medžiagos. Jei mediena kreiva, suskilusi, per drėgna ar pažeista, visa konstrukcija gauna silpnesnį pagrindą. Todėl renkantis medžiagas verta neskubėti. Reikia žiūrėti į medį ne kaip į eilinę pirkinio eilutę sąskaitoje, o kaip į viso projekto atramą. Kartais vienas atidesnis sprendimas pradžioje apsaugo nuo labai brangių klaidų vėliau.
Medienos ydos ir defektai
- Šakotumas. Dažniausiai pasitaikančia yda. Kai nudžiūvusi šaka nulūžta prie pat stiebo.
- Vėžys. Tai toks medis. Drevės. Drevės - atsiranda pradėjus pūti medžio šerdžiai. Viršūnės džiūvimas - medžio ligos pradžia. Medžio dėmės. Atsiranda tada.
- Medžio kamieno trūkinėjimas. Netinkamai džiovinamas medžio kamienas trūkinėja spinduliais, einančiais nuo šerdies į paviršių. Puvimas - užkrečiama liga: iš pūvančių rąstų ji gali persimesti į šalia esančius sveikuosius.
- Kirmijimas. Juodi vabalai medienoje, dažniausiai po žieve. Kinivarpos - lervos.
- Medžio grybas. Medžio grybas - labai pavojinga medžio ir medienos liga.
- Gumbai. Gumbai - tai ataugos ant medžio kamieno ir šakų.
- Nuodžiūvis. Džiūdama mediena traukiasi, mažėja jos linijiniai matmenys ir tūris. Brinkimas - sugirdama drėgmę (vandens) sausa mediena didina savo linijinius matmenis ir tūrį.
- Persimetimas. Drėgna mediena džiūdama.
- Atkreiptina įtrūkimai. Paviršiaus įtrūkimai, galiniai įtrūkimai, vidiniai įtrūkimai - skirtingos jų lokalizacijos ir įtakos stiprumui laipsniai.
- Sakų kišenės. Spygliuočių medienoje sakų maišelių - saulės spindulių poveikiu sakai pasišalina, lipnūs sakai gali kristalizuotis ant paviršiaus.
- Šakos kišenės ir galimi trūkumai. Šakų įtrūkimai, jų vietos gali būti ribojamos - neleidžiama matomoje vietoje ar ribotai leistinose zonose.
- Spalvos pakitimai. Natūralus spalvos keitimas ar dėmės dėl drėgmės ir antiseptikų poveikio, kartais baltos dėmės paviršiuje, kurios išnyksta savaime.
Įtrūkimai ir mazgai
Įtrūkimai skirstomi pagal atsiradimo laiką: paviršiniai, vidiniai (korio plyšiai), galiniai (skilimai), ratų įtrūkimai. Paviršiniai įtrūkimai dažnai atsiranda dėl netolygaus džiūvimo, o vidiniai - sunkiai pastebimi išorėje, bet gali pakaitinti konstrukciją. Mazgai - pagrindinis trūkumas, kuris mažina medienos vienodumą, trukdo apdorojimui ir silpnina statinį. Pjautinės medienos atveju mazgai pažeidžia laikomąją galią labiausiai tose vietose, kur jų yra daug ar jie stipriai išsivysto.
Drėgmė, puviniai ir kenkėjai
Drėgmė - viena iš pagrindinių medienos priežiūros kampų: per didelė drėgmė skatina puvinį ir vabzdžių paėmimą. Nuo 18-20% drėgmės pradeda kilti pavojus, todėl idealiausia medieną džiovinti iki apie 14% drėgmės. Impregnavimas yra efektyviausias būdas apsaugoti medieną. Vabzdžiai (ūsuočiai, skaptukai, kirvarpos) dažnai renkasi drėgną medieną; jų žala matoma kaip mažos skylutės ar angos.
Puvimas dažnai prasideda nuo šerdies ir gali plisti į kitus rąstus. Puvimo požymiai gali būti spalvos pakitimas, minkštumas, kvapas. Išorinės medienos dėmės ir grybų požymiai ignoruoti negalima - jie gali signalizuoti vidinį pažeidimą. Ant antiseptikuotos medienos gali atsirasti žalių dėmių ar druskos kristalų formavimosi vietų, kurios po kelių savaičių išnyksta. Dėmės lengvai pašalinamos švariu šepečiu ar vandeniu.
Medienos sandėliavimas ir priežiūra
Medieną sandėliuoti reikia ant lygaus pagrindo, pakeliant ją nuo žemės apie 15-20 cm ir išdėstant skersinius kas 80-90 cm, kad išvengtumėte deformacijų. Neišpakuotą gaminį laikykite šone nuo tiesioginių saulės spindulių ir lietaus. Žymiai svarbu užtikrinti oro cirkuliaciją tarp plokščių. Jei mediena dažyta, danga turi būti visiškai išdžiūvusi prieš montavimą, kad dažų sluoksnis neatskiestų. Prieš naudojant naujai įsigytą medinę pjaustymo lentą, reikia ją apdoroti aliejumi, o po to - keisti impregnavimą laikui bėgant, kad išvengtumėte įtrūkimų.
Termomediena - dar vienas sprendimas tiems, kurie nori stabilumo ir atsparumo drėgmei. Termomediena yra karščiu ir garais apdorota mediena, kuri po tokių veiksmų mažiau plečiasi, mažiau dėvisi ir geriau išlaiko matmenis bei estetinę išvaizdą. Tokia mediena mažiau linkusi į įtrūkimus ir deformacijas, todėl tinkama tiek vidaus, tiek lauko konstrukcijoms.
Medienos kokybė ir standartai
Medienos kokybė dažnai skirstoma į kategorijas pagal defektų kiekį ir jų pobūdį. A kategorija - be didelių defektų, gana aukštos kokybės, skirta terasoms ir fasadams. B kategorija - gali būti vienas-kitas didesnis defektas, kuris gali būti supjaudytas ir perklasifikuotas į AB ar net į A kategoriją po apdorojimo. AB kategorija apima A ir B kategorijų mišinį, o C kategorija (nors oficialiai nepripažįstama kaip terminą) - daugiau defektų ir trumpesnės lentos. Kokybės skirtumai atsispindi ir kainoje bei galimybėse panaudoti lentas konkretai konstrukcijai.
Be defektų gedimų, paminėtina ir natūrali spalvos kaita, kuri neretai nėra laikoma kokybės trūkumu - ji yra natūrali medienos senėjimo dalis. Medienos įsigijimą dažnai lydi klausimai apie mazgų skaičių, įtrūkimų ilgį, šakų pateikimą ir įskilimus, kurie gali įtakoti galutinę produkto našumą. Daug kas priklauso nuo to, kaip mediena prioritetiškai paruošiama sandėliavimui ir apdorojimui, bei nuo to, kaip ji bus įrengiama konstrukcijoje.
