„Išmokykite savo vaikus kolekcionuoti plokšteles, ir jie niekada neturės pinigų narkotikams“, - teigia vinilo liaudies išmintis. „Hmm, kokių tik priklausomybių nebūna“, - sakysite, nė nenujausdami, kad vinilizmas plinta it kokia liga (na gerai, sušvelninkim - mada), o plokštelių įrašų aistruolių amžius vis jaunėja. Kas atsitiko, kad šis formatas, dar neseniai laikytas merdinčiu, per pastarąjį dešimtmetį atsigavo taip, jog kasmet atsiriekia vis didesnę muzikos leidybos pyrago dalį?
Fonografo ir gramofono istorija prasideda nuo ankstyvųjų pastangų įrašyti garsą ir jį atkurti. Šiemet vasario 19 d. sukanka 140 metų genialaus išradėjo patentui - „kalbančiai mašinai“, tapusiai gramofono pirmtaku. Iš pradžių T. Edisonas planavo garsą įrašinėti adatėle disko paviršiuje, tačiau šią mintį atidėjo ir rinkosi cilindrus. Pirmųjų gramofonų gaslo kokybė buvo prastesnė, bet jie sparčiai tobulėjo ir plokštelės užėmė mažiau vietos nei cilindrai. Pirmoji ilgai grojanti plokštelė 33 aps./min ir mikrogrioveliais įrašytas vinilo diskas buvo sukurta 1948 metais „Columbia Records“, o po metų - 7 colių 45 aps./min viniliniai singlai iš RCA Victor.
XX a. šeštajame dešimtmetyje nauji formatai visiškai išstūmė senesnius šelako diskus. Vinilo kokybė, naudojant patikimą patefono galvutę ir tinkamai sureguliuotą tonarmą, buvo puiki: plokštelės ilgaamžės, o traškesių girdisi labai mažai. Po sovietinės epochos plastikos plokštelės užvaldė rinką, tačiau 2017 m. Deloitte prognozavo vinilo atgimimą iki milijardo dolerių pajamų per metus. Analitikai tikėjosi, kad didžiąją dalį uždirbs naujai išleidžiami diskai ir jų pardavimo pajamos, o likusią dalį - patefonai ir aksesuarai. 2017-aisiais dažniausiai buvo kalbama apie tai, kad vinilas vėl tampa madingas ir populiarus, o demografija rodo, jog į plokšteles vis dažniau žiūrima ne tik kaip į vyresnių kartų reliktą, bet ir kaip į šiuolaikinės kultūros dalį.
Bitlų istorija ir jų įtaka kolekcionavimui užima ypatingą vietą tarp įrašų kolekcionierių. Trumpai tariant, Quarrymen - ankstyvoji „The Beatles“ forma, paskatino daugelio kolekcionierių susidomėjimą ankstyvaisiais įrašais. Pirmąją plokštelę įrašė 1958 m. liepos 14 d. Džonas Lendonas, Polas Makartnis ir kiti nariai. Tai buvo svarbus istorinis žingsnis, kurio vertę lemia retumas ir istorijos šaknis. Pirmoji šio singlo kopija 50 šilingų laiko metu, vėliau įkainota į 155 000-200 000 dolerių diapazoną, rodo, kaip greitai tokie daiktai įgauna kultūrinę ir finansinę vertę.
Antra dvejonė - švino dainos „Space Oddity“ spalvota plokštelė, kurią 1960-aisiais laikėsi laikyti klastote. Tačiau žinomas biografas Maršalas Džarmanas įrodė, kad tai buvo eksperimentinis tiražas, įrašytas stereo formatu ir įkvėptas kosminės tematikos. Dėl to tokios plokštelės tapo itin vertinamos tarp kolekcionierių, o kai kurios net tapo mitologinėmis dėl jų kilmės ir natūralios retumo.
Didelę reikšmę turėjo ir žinomi viršeliai bei jų turinys. Pavyzdžiui, „The Velvet Underground“ debiutinis albumas su „Mr. Norman Dolfas“ įrašytu akruatatiniu „acetatu“ buvo parduodamas už didžiulius pinigus į rinką. Tada ir sužibo mintis - acetatai buvo svarbūs kaip tarpinė priemonė, tikrinant garso kokybę, ir kai kurie retai išlikę egzemplioriai aukcionuose pasiekė įspūdingas sumas. Kitas žymus pavyzdys - „The Beatles“ albumas su neįprastu „The White Album“ dizainu, kurio ankstyvi pirmieji leidimai (1968 m.) turi ypatingą vertę, o vėlesni leidimai nebeturi tiek retumo.
Vinilo kultūroje ypatingą vietą užima ir filmų muzika. 1940-1960 m. laikotarpyje „golden age“ laikomos „auksinės plokštelės“ su Holivudo filmų muzika, o ypač garsus yra „Keino sukilimas“ garso takelis. Dėl teisiniu priežasčių dalis tiražų buvo išimti, bet egzemplioriai, kurie išliko, tapo labai vertinamiems kolekcionieriams. Kitas įdomus pavyzdys - 1927 m. išleista plokštelė su arija iš B. Godunovo operos įrašas; šis pavyzdys rodo, kaip garsiai kolekcionieriai vertina net nedidelius, bet įdomius kūrinius.
Vinilo evoliucija tęsėsi: 1906 m. susiformavo trys plokštelių dydžiai - 7, 10 ir 12 colių. Iki 1904 metų dauguma plokštelių buvo vienpusės, o 1904 m. spalio mėn. pasirodė pirmosios dvipusės plokštelės. 1905 m. rugsėjo mėn. dvipusės „Zonophone“ ir „Columbia“ plokštelės pasirodė Rusijos Imperijoje. Pirmieji viršeliai, kurie atspindėjo dizaino iššūkius, buvo paprasti, o 1966-1967 m. dizaineriai ėmė kurti daugiau konceptualių viršelių. Tačiau tikroji lūžio viršelių dizainuose įvyko, kai Richard Hamilton sukurė „The Beatles“ albumo viršelio dizainą, kuris tapo vienu iš pirmųjų koncepčių, skatinančių kolekcionierių domėjimąsi pirmomis, „first state“ versijomis. Viršelių kainų skaičiavimas priklauso nuo to, kiek yra išlikusių vokų pakuotės variantų: pirmasis state su originaliu viršeliu yra itin vertinamas, o antrieji state su užklijuotu kitu viršeliu yra taip pat ieškomi, tačiau brangūs egzemplioriai gali būti dar reta nuosavybė.
Kaip minėta, vinilo rinkoje atsispindėjo ir teisės bei teismai - pavyzdžiui, „Dylan“ dainos įrašo draudimas dėl politinių temų ir galimai istorinių įvykių. Nepaisant to, tam tikros plokštelės buvo grąžintos į rinką su sankcionuotais pakeitimais ir papildymais. Žinomi eksperimentiniai tirazai, kurios išliko rinkiniais, dabar laikomi brangiais kolekcionierių daiktais. Svarbu pažymėti, jog vienu metu buvo nuomonė, kad vinilas žlunga, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai rinkoje vėl atsirado nauji leidimai ir senos plokštelės buvo restauruotos bei perkeltos į aukštą klasę kolekcionierių tarpe.
Šiandien vinilos yra ne tik kultūrinis artefaktas, bet ir investicija. Lietuvoje senųjų plokštelių kainos svyruoja nuo 5 iki 250 litų, tačiau pasaulinėje rinkoje kai kurios pirmosios leidimo kopijos gali pasiekti tūkstančius dolerių. Dažnai kolekcionieriai mieliau perka plokšteles, kurių garsas yra analoginis, o ne skaitmeninis, ir mano, kad geros plokštelės skamba „kaip koncertas“. Pasak miestų melomanų, svarbu žinoti, kur ir kada buvo išleistas leidinys: pirmosios leidimo datos, šalis ir netgi laikinas žetonas gali lemti dideles kainų svyravimus. Vinilo klausymas išlieka brangus malonumas, bet daugelis teigia, kad geras garso įrašas yra neatsiejamas nuo muzikos patirties, o CD ar skaitmeninė formas gali pralenkti tik atskiri aukštos kokybės įrašai su geru įrašu.
- Vinilinių plokštelių istorija apima pradinį gramofono vystymą, cilindrų ir plokštelių evoliuciją.
- Vinilo atgimimas 21-ajame amžiuje lėmė naujų darbų srautą, įskaitant naujai išleistų ir naudotų plokštelių pardavimą.
- Kolekcionavimo kultūra apima svarbių viršelių, retų egzempliorių ir įspūdingų kainų.
- Technologiniai pokyčiai - nuo šelako plokštelių iki vinilo - lėmė kokybės viršūnę ir ilgaamžiškumą.
Vinilinė plokštelė perteikia emociją ir suteikia klausyti gerą garso įrašą. Daugelis melomanų teigia, kad CD skambesys kartais praranda niuansų, o vinile jų pasigėrėja daugiau. Tačiau svarbu suprasti kainos ir kokybės balansą: 90 procentų šiuolaikinių plokštelių gali skambėti prastai, o tikrieji kolekcionieriai siekia autentiškumo ir ilgaamžiškumo. Vinilas - tai ne tik mados dalykas, tai ilgaamžė garso pažinimo patirtis, kuri gali praturtinti bet kurio žmogaus kultūrinį akiratį.
Dažniausiai užduodami klausimai
- Kodėl vinilas dabar vėl toks populiarus? - Dėl atsigavusios kokybės, autentiško garso ir kolekcionierių poreikio turėti unikalias kopijas.
- Kokie faktoriai įtakoja plokštelių kainas? - Pirmojo leidimo statusas, viršelio būklė, retumas ir istorija.
- Kokie yra pagrindiniai plokštelių dydžiai? - 7, 10 ir 12 colių, su laiku išnykus vienpusiams arba su dvipusėmis plokštelėmis.
- Kuo skiriasi akustinė patirtis iš vinilo ir CD? - Vinile vyrauja niuansai, giliau išsakoma kūrinio dinamika, o CD gali atrodyti „pilkesnis“.
Inicijuodamas dialogą apie vinilinės plokštelės istoriją, verta paminėti, kad šis formatas atgijo iš dėl senų įrašų atkūrimo ir modernių gamybos technologijų - tai skatina ir naujų leidimų rinką bei didina susidomėjimą senoviniu paveldu. Vinilinė plokštelė lieka unikali garso patirtis, kurią klausytojai ir toliau vertins kaip dalį kultūros istorijos ir asmeninių prisiminimų sankirtos.