Pirmieji lietuviški sodai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau XIV a., tačiau iki XIX a. pabaigos daugiausia buvo auginami dvarų bei vienuolynų teritorijose, o ūkininkų soduose aptinkami retokai. Neretai tai būdavo išdvarų paimti skiepai (metūgliai) ir įskiepyti į natūraliai mūsų šalyje augančią miškinę obelį. Skiepai į šį Lietuvoje retą, bet puikiai prisitaikiusį prie mūsų sąlygų, medį dažnai daromi ir dabar. Pirmieji lietuviškų obuolių veislių selekcininkai buvo patys sodininkai, atrinkinėję ir kryžminę naudingus požymius turinčius augalus. Taip atsirado ir iki šių dienų išlikusios, visų mėgstamos ‘Alyvinių’, ‘Beržininkų ananasų’, ‘Jono pepino’ ir kt. veislės. Šios vietinės veislės išgyvena renesanso laikus, mat vis dažniau imamos sodinti naujakurių, dėl savo atsparumo vietinėms ligoms bei šalčiams. Plačiai apie sodininkystę ir obelų veisimą Lietuvoje galite skaityti ČIA.
An apple a day keeps the doctor away (Valgyk obuolį kasdieną, daktaro nereiks nė vieno) - taip sako anglų patarlė, ir joje slypi dalis tiesos. Nors vitaminų, lyginant su kitais vaisiais, obuoliuose nedaug, juose gausu mineralinių medžiagų, ląstelienos, pektinų, antioksidantų ir kitų organizmui naudingų medžiagų. Pektinai veikia kaip sorbentai, valantys iš organizmo sunkiuosius metalus, toksines medžiagas ir patogenines bakterijas, taip pat padeda sureguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje ir sumažinti kraujagyslių ligų riziką. Flovonoidai obuoliuose mažina vėžio riziką. Reguliariai valgantys obuolius turi mažesnę tikimybę susirgti diabetu, astma, artritu, Alzheimerio liga ar nutukimu.
Veislės ir jų savybės
Pasaulyje suskaičiuojama apie 7500 obelų veislių. „Beržininkų ananasas“ atsparus daugeliui obelų ligų ir šalčiams, derėti pradeda rugpjūčio pabaigoje. Obuoliai stambūs, sultingi, aromatingi ir gerai išsilaiko žiemą. „Popierinis (Alyvinis)“ kilęs iš Pabaltijo; nokti pradeda liepos pabaigoje, sunokę būna balti, labai skanūs, saldūs ir sultingi, tačiau nuskinti išsilaiko apie dvi savaites. Vidutiniškai atspari ligoms ir šalčiams, pramečiuoja. „Žemaičių grietininis“ pasižymi augumu ir vidutiniu atsparumu šalčiams bei kenkėjams; obuoliai skinami rugpjūčio mėnesį.
Stiebas ir mediena
STIEBAS - augalo dalis, prie kurios tvirtinasi šakos su lapais. Stiebas turi daugybę svarbių funkcijų: atraminę, apytakos ir kaupimo maisto medžiagų. Daugiamečių žolinių augalų po žeme esanti stiebo dalis vadinama požeminiu stiebu. Formos atžvilgiu požeminiai stiebai yra trejopi: šakniastiebiai, stiebagumbiai ir gumbasvogūniai. Viršutinis išorinis žievės sluoksnis - epidermis; po juo - kamštis, kuris yra negyvos ląstelės, kurių sienelėse kaupiasi lipidas - suberinas. Kamštis nelaidi vandeniui, apsaugo nuo išgaravimo drėgmės, mikroorganizmų patekimo. Po epidermiu yra chloroplastų turinčių ląstelių, todėl stiebai atrodo žali. Senų medžių kamštyje yra lenticelių, pro kurias vyksta dujų apykaita. Epidermis ir kamštis yra dengiamieji audiniai. Toliau - karniena, kuriame yra rėtiniai indai ir plaušai, suteikiantys lankstumą. Rėtiniais indais teka organinės medžiagos. Rėtinių indų ląstelės yra gyvos, neturi branduolių, ribosomų ar Goldžio komplekso. Ląstelių galuose yra rėtinės plokštelės per kurias tęsiasi plazmodezmos. Kiekviena ląstelė turi lydimąją ląstelę, padedančią išnešioti maisto medžiagas. Lydimosios ląstelės turi daug mitochondrijų, ribosomų; branduolys reguliuoja veiklą. Brazdas - po žieve. Tai plonos ląstelės, nuolat dalijasi, sudarydamos karnienos ir medienos sluoksnius. Medienos ląstelių prigamina daugiau už karnienos ląstelių, kiekvienais metais sudaro metinę rievę. Medienos plaušai sudaro atramą, o karniena sukuria transporto tinklą tarp lapų ir šaknų.
Medienos ir stiebo fiziologija
Medicininė ir statybinė mediena naudojama nuo senovės iki šiol. Medienos pernašą atlieka vandens indai, o maistinių medžiagų pernašai - translokacija per rėtines plokšteles. Viršūninė medienos dalis kaupia drėgmei atsparius junginius, o medienoje būna šerdis, kurioje gali kauptis raugo ir dažų medžiagos. Ligninas suteikia tvirtumą ir atsparumą išoriniams poveikiams; jo skilimo produktai gali įtakoti medienos išvaizdą ir sudėtį. UV spinduliai ir drėgmė skatina ligninų skilimą, dėl ko mediena gali įgauti pilkšvą atspalvį ir pradėti šiek tiek pūti. Lietuvoje esantys oro drėgnumo ir temperatūros svyravimai lemia įvairius biologinius ardytojus: naminius grybus Meribius lacrymans, Poria vaporaria, Coniophora cerebela, Lensites separaria, Paxillus acheruntius. Pelėsiai gali išplitti ir neturėti stipraus atsparumo, ypač kai vietos yra drėgnos ar stokojama oro apykaitos. Medienos kenkėjų ligos - vabzdžių lervos ar kirmėlaitės, kurios įsirausia į medieną. Medienos degumas yra didelis, todėl mediena lengvai įsidega. Šiuolaikinė statyba naudoja medieną nuo 10 iki 90 procentų visų medžiagų kiekio statinyje. Dėl aplinkos veiksnių, tokių kaip rūkas, lietus ar užteršiai, mikroorganizmų dauginimasis gali būti spartus, todėl svarbu laikytis higienos ir tinkamai vėdinti pastatus, ypač šaltuoju metų laiku. Pelėsių valymas turi būti atliekamas atsargiai, nes jų sporas galima išplisti į aplinką.
Obuolių nauda sveikatai
Reguliariai vartojant obuolius galima naudotis jų teikiama nauda organizmui: skaidulos, pektinai ir antioksidantai padeda stiprinti imunitetą, gerinti žarnyno veiklą ir reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Obuoliai taip pat gali prisidėti prie mažesnės rizikos susirgti kai kuriomis ligomis bei pagerinti bendrai sveikatos rodiklius.
Praktiški patarimai sodininkams
- Rinkitės vietas, kurios užtikrins pakankamą saulės šviesos kiekį ir gerą vėdinimą, siekiant sumažinti pelėsių riziką.
- Skiepijant naudokite patikrintas veisles, kurios atitinka klimato sąlygas ir turi gerą atsparumą ligoms.
- Užtikrinkite tinkamą dirvos drėgmės balansą, o esant aukštai drėgmei - naudokite išorinį ventiliavimą ar specialias apsaugines dangas.
- Laikykite pastatus sausus ir vėdintus žiemą, kad sumažintumėte medienos ardo riziką.
- Skiepai į Lietuvoje naudojamą miškinę obelį dažnai daromi ir dabar.
- Veislės pasižymi atsparumu ligoms bei šalčiams, derėti gali skirtingais laikais.
- Medienos struktūros ir stiebo anatominiai sluoksniai lemia medienos ir karnienos transportavimą bei atsparumą išorės veiksniams.
Žmogus, kvėpuodamas užkrėstu pelėsių, grybų sporomis oru arba per odą, akis yra alergizuojamas, ir gali užsikrėsti įvairiomis sunkiomis ligomis. Dauguma sodo, užmiesčio, kaimo namų žiemą nėra šildomi ar vėdinami, todėl susidaro palankios sąlygos mikroorganizmams ir pelėsiams ant įvairių paviršių, ypač medienos. Nereikalinga sausai valyti pelėsių - tai gali paskleisti sporas dar plačiau.