Eglės Ridikaitės darbai yra vizualus gyvenamųjų erdvių archyvas, geriau už fotografiją perteikiantis miestiečių buitį ir būtį. Šiuolaikinės lietuvių dailės kontekste jos tapyba išsiskiria kaip itin glaudžiai susijusi su architektūra ir jos žymėjimu - graffiti. Purškiamų dažų ir trafaretų naudojimas suteikia ant sienos prikaltiems darbams šiuolaikišką pavidalą, tačiau sukuria ir keisto nerealumo įspūdį. Daugelis prisimena Eglės Ridikaitės parodą „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ 2016 m. pabaigoje - 2017 m. pradžioje. O visai neseniai menininkė nutapė atkastas didžiosios Vilniaus Sinagogos grindis. Geras meno kūrinys yra kaip optinis prietaisas, parodantis tai, ko nepastebėjome.
Kokią žiūrą renkasi Ridikaitė? Ji rodo, kaip reikia žiūrėti visu kūnu: apeinant, įžengiant, išeinant. Didelio mastelio Ridikaitės darbai ekspozicinę erdvę paverčia egzistencine. Juk ornamentas yra raštas, o grindų mozaikos - pėdomis skaitomi urbanistiniai memuarai. Praėjus amžiams, jie atsiduria mums prieš akis - dabar galime skaityti tuos įrašus horizontaliai, vertiklaliai ir įstrižai su visomis nuorodomis, paraštėmis ir korektūros klaidomis.
Apie kūrybą, tikslą ir gyvenimo ritmą
Su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Egle Ridikaite kalbamės apie jos kelią į meno pasaulį. Ved. Laima Kreivytė. Panašios abejonės dažnam menininkui nesvetimos. Kaip kažkada yra sakiusi pati E. Ridikaitė, dar akademijos dėstytojai nuolat kalė į galvą, kad „dailė ir dailininkai šiais laikais niekam nereikalingi.“ „Išeitų - pats sau esi reikalingas. Kaip sakoma, jeigu gali netapyt - netapyk. Bet jei negali - tai darai. Nežinau, reikalingi dailininkai, ar ne - kaip ir visi turbūt... Dabar nieko pakeisti negalėčiau ir nenorėčiau. Dar turiu ką pasakyt“, - kalbėjo menininkė.
Tapti dailininke E. Ridikaitė svajojo nuo pat vaikystės. Sakėsi taip to norėjusi, kad daugiau apie nieką ir negalvojo. „Šeimoje menininkų nebuvo, bet kiek pamenu save - visada piešiau, tai atėjo per pomėgį. O kai į namą atsikraustė dailininkų pora, juos pamačiusi pagalvojau - vau, pasirodė tarsi Dievai. Žinojau, ir aš noriu to siekti“, - prisiminė pašnekovė.
Tikslumas ir identiteto ieškojimas buvo svarbūs per visą jos kelią. Kūrybiniai polinkiai E. Ridikaitei visada buvo prie širdies, dar būdama vaikas „statė“ spektaklius kiemo draugams. Tad paklausta, jei būtų galimybė atgimti, kokią kitą kelią sau matytų, dailininkė nė kiek neabejojo, kad bet kokiu atveju - rinktųsi kūrėjos kelią.
Didžiausią žinomumą atnešė jos kurtas septyniolikos darbų ciklas „Palikimas (Babutas skarialas)“ ir grindų mozaikas atvaizduojančių paveikslų serija „Kultūringos grindys“. Pastaroji ekspozicija „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (kuratorė Vilma Mačianskaitė) rodyta Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, dailės kritikų pavadinta amžiaus paroda.
Inspiriacijos ir kūrybos procesas
Inspiracijų šiems darbams dailininkė prisipažino ieškojusi ir atradusi savyje. „Iškratai savo istoriją, patį save, bandai kažką atrasti - sudėlioti, ištraukti. Svarbu, kad menininko darbas eitų per jį patį. Tada visai kitaip kūriniai kalba“, - įsitikinusi ji.
Nerimas slypi viduje, o ne bėgime. Gyvenime E. Ridikaitė prisipažino siekianti balanso, bet ne visada pavyksta jį išlaikyti. „Taip, ieškai ramybės, bet tai visiškai nereiškia, kad šiai atėjus, labai jos norėsis“, - apie kūrėjams būdingą nuolatinio nepasitenkinimo būseną prakalbo menininkė. Aplink daug triukšmo, tampa vis sunkiau įsiklausyti į save. Pandemijos metu kai kurie žmonės pradėjo labiau susivokti savyje, tačiau Ridikaitė teigė, kad net ir tada jos darbas buvo grindžiamas nuolatinėmis mintimis apie kūrybą.
E. Ridikaitė taip pat atskleidė, kad idėjos dažnai aplanko naktį: „Naktį sprendžiasi visos problemos, - nusijuokė ji. - Bet naktimis netapau, labiau patinka rytas, kad būtų kuo daugiau dienos šviesos. Ne visada pavyksta ateiti į dirbtuvę anksti ryte, bet iš tikrųjų esu dieninė. Naktinis darbas kitoks, mažiau vaisingas.“
Ji taip pat pabrėžė, kad visos gyvenimiškos situacijos gali tapti įkvėpimo šaltiniu. „Gali paveikti bet kas, to neužprogramuosi. Negaliu pasakyti, kas konkrečiai. Kai dirbi - yra ir idėjų, viskas vystosi. Nesėdi ant kelmelio ir nelauki“, - teigė Ridikaitė.
Nepaisant nuomonių, kad menininkas turi būti alkanas, Ridikaitė sako, kad žmogui reikia kuro, o alkanumas nėra sąlyga kūrybiniam procesui. „Žiūrint, ką laikysime alkanu. Prisivalgęs turbūt nepajudėsi - puškėsi“, - juokauja ji.
Jos darbų lūkuriuojantis, neegzistuojantis lygmuo išryškinamas tuo, kad paveiksluose visada yra vietų, kur mato savo klaidas, bet kiti jų nepastebi. Tačiau Ridikaitė teigia, kad tos klaidos ją nuvedė toliau. Kelių svarbiausių ciklų įkvėpimas - „Dievo spalva“, „Meilės rašteliai“ ir dabar - „Palikimas (Babutas skarialas)“ - sudaro nuoseklų menininkės kūrinių siūlą.
Biografija ir laureatai
Vilniuje gyvenanti ir kurianti E. Ridikaitė gimė 1966 m. Kupiškyje, 1982-1986 m. mokėsi St. Žuko dailės technikume (meninio stiklo apdirbimas), Kaune. 1991-1997 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Yra surengusi keturiolika personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. Jos darbų yra Nacionalinės dailės galerijos, MO muziejaus kolekcijose, „Lewben Art Foundation“, Estijos ambasadoje, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. Parodose E. Ridikaitė dalyvauja nuo 1993 metų. 1996 m. stažavosi Paryžiuje, 1998 m. Stokholme; 2014 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ pelnė geriausios mugės menininkės apdovanojimą. Dailininkė yra pelniusi Vilniaus miesto savivaldybės mero premiją (2017 m.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2018 m.).
Jei norite įsigilinti į jos pavardės raidos ir kūrybos mechanikas, svarbu pažymėti:
- Temų šakos: tapyba, grindų mozaikos, urbanistiniai memuarai.
- Ekspozicijų kontekstas: „Titanikas“ - amžiaus paroda, kurioje grindys tampa istorijos skaitmeniniu užrašų metraščiu.
- Metaforiniai įvaizdžiai: ornamentas kaip raštas, grindų mozaikos - pėdomis skaitomi prisiminimai.
tags: #kulturingos #grindys #titanikas