Plokščių tektonika - šiuolaikinė geologinė paradigma apie litosferos judėjimą.
Ji teigia, kad Žemės plutą sudaro santykinai stabilūs blokai - tektoninės plokštės, kurios tarpusavyje juda.
Litosferos plokštės juda labai lėtai, bet nuolatos juda.
Vienose vietose jos įsiremia viena į kitą, kitose tolsta, trinasi ar susiduria.
Dėl tokio plokščių judėjimo, plokščių pakraščiai yra aktyviausi žemės plutos ruožai.
Čia veržiasi ugnikalniai, vyksta smarkūs žemės drebėjimai, kyla kalnai, susidaro vulkaninės salos.
Konstruktyvieji pakraščiai susidaro ties viena nuo kitos tolstančiomis plokštėmis.
Atsirandantį plyšį užpildo į viršų besiveržianti karšta magma, kuri vėsdama pati tampa plokštės dalimi.
Jeigu konstruktyvusis pakraštys yra vandenyno dugne (pvz., Atlanto vidurio kalnagūbris, Pietvakarių Indijos vandenyno kalnagūbris), šie procesai vandenyną kasmet paplatina keliais centimetrais.
Vulkanizmas - plačiąja prasme suprantamas kaip magmos judėjimas Žemės plutoje ir paviršiuje, siaurąja prasme - kaip ugnikalnių susidarymas, veikimas.
Lava - skysta arba klampi magminė masė, išsiliejusi į Žemės paviršių išsiveržus ugnikalniui.
Vulkaninė sala - sala, susidariusi iš virš vandenyno iškilusio ugnikalnio.
Kadangi stipriausi žemės drebėjimai vyksta tektoninių plokščių susidūrimo ir panirimo vienos po kita vietose.
Destruktyvieji pakraščiai susidaro, kai plokštės spaudžia viena kitą.
Pirmuoju atveju, kai sunkesnė vandenyninė plokštė susiduria su lengvesne žemynine plokšte, ji nyra gilyn, formuodama gilius povandeninius lovius, o dar giliau - nirimo, arba subdukcijos, zoną.
Šioje zonoje plokščių pakraščiai dėl trinties trupa ir lydosi.
Ištirpusi plokštės uoliena yra lengvesnė, negu mantija, todėl magma kyla aukštyn ir išsiverždama formuoja ugnikalnius bei ištisas vulkaninių kalnų grandines, tokius kaip Andai, Kaskadiniai kalnai.
Antruoju atveju, susidūrus dviem vandenyninėm plokštėm, senesnioji (taigi labiau atvėsusi ir sunkesnė) grimzta po jaunesniąja, ir tokioje sandūroje formuojasi vulkaninių salų lankai, pavyzdžiui, Marianų, Vanuatu ir Saliamono salos Ramiajame vandenyne, Antilų salos Atlanto vandenyne.
Jeigu tarpusavyje susiduria dvi žemyninės plokštės, formuojasi raukšliniai kalnai (Himalajai, Alpės).
Himalajai susidarę alpinės kalnodaros metu.
Kalnai iškilo Indijos plokštei susidūrus su Eurazijos plokšte.
Indijos plokštė ir toliau 67 mm per metus greičiu remiasi į Eurazijos plokštę, dėl to Himalajai vis dar palengva kyla.
Islandija atsirado prieš 20 mln. metų išsiveržus ugnikalniams Vidurio Atlanto kalnagūbryje.
Konservatyvieji pakraščiai - tai vienos palei kitą slystančių plokščių pakraščiai.
Jų sandūroje Žemės pluta nei formuojasi, nei nyksta.
Tokia uolienų dislokacija vadinama stūmiu, kuris gali būti kairysis (jeigu uolienos pasislenka į kairę) arba dešiniuoju (poslinkis į dešinę).
Vienas iš garsiausių konservatyviųjų lūžių yra šv. Andrejaus lūžis (angl. San Andreas fault) Šiaurės Amerikoje, nutįsęs skersai Kalifornijos pakrantės regionų.
Batolitas - magminių uolienų masyvas, įsiterpęs į Žemės plutą.
Lakolitai - lęšio pavidalo magminių uolienų masyvas nuosėdinių uolienų storymėje.
Intruzija - magma, įsiterpusi į Žemės plutos sluoksnius ir sudaranti įvairius geologinius masyvus (batolitus, lakolitus).
Geizeris - karštoji versmė, iš kurios periodiškai veržiasi į orą vanduo bei vandens garai.
Karštasis taškas - po litosfera esančios karštos mantijos medžiagos santalka, kurios temperatūra žymiai aukštesnė už šios santalkos aplinkinės medžiagos temperatūrą.
Jie susidaro tiek vandenynuose, tiek žemynuose.
Vandenynuose jų daugiau, nes čia litosfera plonesnė, todėl magma lengviau prasiveržia į paviršių.
Ugnikalnių tipai - labiausiai paplitęs ugnikalnių skirstymas pagal antžeminę paviršiaus formą: plyšinis, skydiškasis, kūgiškasis, kalderinis (kaldera).
Veikiantis vulkanas - aktyvus vulkanas arba išsiveržęs istoriniais laikais.
Vulkanų išsiveržimai | „National Geographic“
Plokščių judėjimas yra Žemės vėsimo pasekmė, kai dalis šiluminės energijos virsta mechaniniu darbu.
Plokščių judėjimas vyksta dėl šiluminės kilmės mantijos srautų - konvekcijos.
Šios energijos šaltinis - šilumos pernešimas iš labai įkaitusio Žemės branduolio (apie 5000 °C).
Įkaitusios uolienos plečiasi, jų tankis mažėja, ir uolienos kyla aukštyn, užleisdamos vietą atvėsusioms ir tankesnėms medžiagoms.
Viršutinėje šio ciklo dalyje medžiagos juda horizontaliai ir traukia tektonines plokštes.
Greta šiluminės energijos egzistuoja ir daugiau jėgų, įtakojančių litosferos plokščių judėjimą, būtent, vandenyninei plutai grimztant į mantiją, bazaltinės uolienos virsta eklogitais - uolienomis, tankesnėmis ir sunkesnėmis už įprastines mantijos uolienas - peridotitus.
Vandenyninė plokštė - litosferos plokštė, sudaryta iš plonos (apie 5-10 km) ir jaunos (apie 200 mln. metų) medžiagos.
Žemyninė plokštė - litosferos plokštė, sudaryta iš storos (apie 25-75 km) ir senos (apie 3,7 mlrd. metų) medžiagos.
Litosferą sudaro septynios didžiosios plokštės ir dešimtys vidutinių ir mažųjų plokščių.
Tektoninės plokštės - litosferą sudarančios plokštės, plūduriuojančios ant pusiau išsilydžiusių sunkesnės mantijos uolienų.
Žemyninės plokštės lengvesnės ir storesnės (25-70 km), jos dengia apie trečdalį Žemės paviršiaus.
Seniausioms žemyninėms uolienoms jau 4 mlrd. metų, jas dengia storas nuosėdų sluoksnis.
Vandenyninių plokščių storis apie 6-11 km, vidutinis slūgsojimo gylis apie 4,5 km žemiau jūros lygio.
Jos sunkesnės ir geologiškai žymiai jaunesnės už žemynines plokštes - seniausi jų klodai tėra vos 200 mln. metų amžiaus, o nuosėdų sluoksnis plonas.
Tektoninės plokštės skirstomos į didžiąsias ir mažąsias.
Tektoninių plokščių klasifikacija nėra universali, nes kai kurie šaltiniai mini dešimt didžiųjų plokščių, aukščiau pateiktąjį sąrašą papildydami Kokosų, Naskos ir Indijos plokštėmis.
Dar kiti šaltiniai Australijos ir Indijos plokštę įvardija kaip Indijos-Australijos plokštę ir t. t.
Magma, kaip ir lava, yra išsilydžiusių uolienų masė, tačiau nuo lavos skiriasi tuo, kad magma tūno po žemės paviršiumi.
Mineralas - cheminis junginys, turintis specifinę sudėtį ir kristalinę struktūrą, tuo tarpu uoliena yra vieno ar kelių mineralų mišinys, kuriame mineralai sudaro skirtingas proporcijas.
Uolienos skirstomos į tris pagrindines grupes pagal susidarymą: magminę, nuosėdinę, metamorfinę.
Akumuliacija - nuosėdų ar sąnašų kaupimasis sausumoje arba vandens telkinių dugne, o erozija - žemės paviršiaus ardomoji tekančio vandens, bangų, vėjo, ledynų veikla.
Mechaninio dūlėjimo pagrindinė savybė yra ta, kad jam vykstant, nesikeičia uolienos cheminė sudėtis.
Uoliena tik smulkėja ir trupa.
Judantis smėlis sukuria įvairias reljefo formas: daubų, kalvų, upių slėnų, kopų, įdubų.
tags: #kas #vyksta #issiskirianciu #ploksciu #pakrasciuose