Iki šiol nė vienam plokščiažemiui nepavyko rasti įrodymų, kurie turėtų jus įtikinti jų teorijos tikrumu, net jei atmetate visus įrodymus, kad Žemė iš tikrųjų yra apvali. Nepaisant Italijoje esančio visuotinio užsidarymo, pora iš Venecijos neseniai nusprendė kartą ir visiems laikams įrodyti Žemės lygumą plaukdami į pasaulio kraštą, kuris, jų manymu, buvo kažkur netoli Sicilijos. Plokščiažemių pora laikė Žemės kraštu Lampedūzos salą, esančią Italijos Pelagijos salyne Viduržemio jūroje, pusiaukelėje tarp Maltos ir Tuniso.
„Jie išvyko iš Veneto regiono į Lampedūzos salą esant visuotiniam karantinui ir užsidarymui, pažeisdami visus apribojimus“, - sakė Salvatore Zichichi iš Sveikatos apsaugos ministerijos Jūrų sveikatos biuro. Termini Imereso miestelyje (Sicilijoje) jie pardavė savo automobilį ir nusipirko nedidelį laivą. Kelionėje, kurios baigtis jau buvo aiški, iškart atsirado keletas kliūčių. Pirma, jei planuojate vykti į patį pasaulio pakraštį, tai šiuo metu, kai pagal įstatymus daugumai pasaulio buvo liepta likti namuose, galbūt nebuvo geriausias pasirinkimas.
Naudodamiesi kompasu (ironiška - navigacijos sistema, kuri remiasi principu, kad Žemė nėra plokščia), pora išplaukė savo laiveliu ir bandė plaukti per Pelagijos salas, kad pasiektų Lampedūzą. Tikriausiai nenustebins, kad pora, kuri pardavė savo automobilį, kad pasiektų pasaulio pabaigą, galbūt vis dėlto neapgalvojo kelionės niuansų ir netrukus pasijuto pasimetę, pavargę ir pasiklydę atsidūrė Usticos saloje (į šiaurės vakarus nuo Sicilijos).
Esant visuotinei pandemijai, sveikatos priežiūros pareigūnai porą buvo uždarę į karantiną, tačiau, nusprendę rasti Žemės kraštą, jie pabėgo ir vėl išplaukė. Po trijų valandų jie buvo sugauti. Po kelių dienų keltu pora grįžo ten iš kur buvo pradėję savo odisėją. Žemę dengia kupolas, o už kupolo yra VANDENYS. Jei kas nors skrenda, tai tik po kupolu. O aplink Žemę skristi negalima, nes Žemė NĖRA rutulys. Galima skristi tik ratu. Beje, keliavimas aplink žemės rutulį taip pat vyksta ratu. Kaip bėgikai stadione.“
Kodėl teiginiai apie plokščią Žemę skamba patraukliai
Kol kas nepavyko rasti jokių mokslinių tyrimų ar profesionalių astronomų, fizikų ar kitų mokslininkų pareiškimų, kurie patvirtintų „plokščios Žemės“ teoriją. Tačiau yra autoritetingų mokslinių įrodymų, kad kosmosas (kosminė erdvė) egzistuoja, jau seniai yra tyrinėjamas žmonių ir kad į jį ne kartą buvo siunčiami tiek savaeigiai, tiek pilotuojami erdvėlaiviai. Be kita ko, šie tyrinėjimai turėjo svarbią istorinę ir politinę reikšmę.
Ši nuoroda į kosmines lenktynes ir tolimesnį žmogaus iškėlimą į Mėnulį suteikia kontrastą su plokščia Žemei skirtais teiginiais. Nors plokščiažemiai teigia, kad Žemė negali būti rutulė, realūs įrodymai rodo priešingai: Mėnulio užtemimai, laivo stiebo danga horizonto, bei tai, kaip šviesa keliauja per atmosferą, iliustruoja, jog Žemė yra apvali. Tačiau mitai vis dar gyvuoja socialinėje erdvėje, ypač dėl informacijos skaitmenizacijos ir vaizdo įrašų plitimo.
Istorinių įsitikinimų įvairovė ir jų kilmė
„Plokščios Žemės draugija“ gyvavo nuo 1956 m. iki 2001 m. ir pasiekė apie 3,5 tūkst. narių. Grupuotė kūrė ir skleidė naujienlaiškius, o jų teiginiai rėmėsi Biblijos interpretacijomis. 2009 m. judėjimas atsinaujino ir įgavo naują pagreitį. Dalis idėjų kyla iš XVII-XIX a. mąstytojų rinkinų, įskaitant Laktancijų, Kozmą Indikopleustą, Vakarų Bažnyčios teologiją ir viduramžių kosmologinę tradiciją. Šis istorinis kontekstas parodo, kad mitas plokščia Žeme nėra tik XXI a. reiškinys, o turi gilias šaknis.
Viduramžių kosmologijos tyrimai rodo, kad daugelis teologų ir mokslininkų laikė Žemę rutuline; jos formą patvirtino taip pat tokie veikėjai kaip Tomas Aquinas, Oresme, d’Ailly, Beatus ir daugelis kitų. Tačiau mitas apie plokščią Žemę ilgainiui įsitvirtino kultūroje, ir kai kurie šiuolaikiniai šaltiniai pavartojo istorinę “viduramžių kvailystės” nuotaiką politiniais ar kultūriniais tikslams.
Fizika ir įsivaizduojamos plokščios Žemės scenarijus
Fiziniai kompresai rodo, kad plokščia Žemė praktiškai neįmanoma dėl gravitacijos reguliavimo. Jei Žemė būtų plokščia, tikėtina, kad viskas trauktųsi į disko centrą, o ne žemyn; o iš centrinių regionų į plokštumos kraštus trauka būtų skirtinga. Tačiau praktikoje, pagal parabolės dėsnį, traukos dedamoji žemyn mažėja, o lygiagreti paviršiui - didėja link centro, kas sukelia nestabilumą kraštuose. Tokios analizės iliustruotos grafiko forma. Tokiu atveju gyvenimas ant disko reikalautų netikėtos inžinerinės koncepcijos, pavyzdžiui, antžeminio statymo kampų keitimo.
Be to, plokščiažemių žymėjimai apie ledynų sienas ir diską, kuriame Saulė ir Mėnulis skrieja aplink centrą, yra mitų kūrinių dalis. Daug įrodymų sako kitaip: oro refrakcija, Fata Morgana ir kiti atmosferos reiškiniai paaiškina, kodėl kai kuriose situacijose objektai atrodo aukščiau ar žemiau nei tikėtasi.
Ar vis dėlto galima įsivaizduoti plokščią Žemę įsipareigojimo modeliu?
Autorius pristato hipotetinį scenarijų, kuriame Žemė būtų plokščia ir traukos jėga būtų tokia, kad centruotų į disko centrą. Kaip pavyzdys - kampų pokyčiai disciplinuoja, jog namo statyba prie ekvatoriaus pareikalautų įrenginių, kurių nuolydis siektų apie 18 laipsnių. Tačiau praktikoje tokia konstrukcija turi daugybę įgijimų ir negali būti įteikta mokslinei tikrovei.
Šių idejų tikslas nėra teigti, kad plokščia Žemė iš tikrųjų egzistuoja, bet iliustruoti, kokios loginės pasekmės gali kilti, jei tokia sistema būtų teisinga. Teigiama, kad ji išplito dėl kultūrinių, religinių ir istorinių įtakų, o šių įsitikinimų genealogija yra nagrinėjama literatūroje, kurioje apžvelgiama, kaip mitai atsiranda, plinta ir suvokiamai keičiasi.
Išvada: ką mums sako mokslas ir istorija
15min vertina šią temą kaip klaidingą ir akcentuoja, kad moksliniai tyrimai ir kosminės kelionės įrodė Žemės apvalumą. Žemė yra apvali - įrodyta per gyvų misijų, šviesos kelią per atmosferą ir palydovinę techniką. Vis dėlto mitas gyvuoja, įkvėptas istorinės kultūros, religinės tradicijos ir dabar populiariuose interneto kanaluose. Dera suvokti, kad mitai - tai ne tik istorija, bet ir socialinis reiškinys, patvirtinantis skaitmeninės amžiaus kūrybiškumą bei skepsį prieš autoritetus.
Nuo Samuelio Rowbothamo iki Šv. Augustino ir d’Ailly, išsileidžiančių idėjų kritika rodo, kaip sunku išlaikyti senovės įsitikinimus prieš įrodymus. Tačiau mokslas toliau priima iššūkius ir tikslina mūsų supratimą apie Saulės sistemą bei mūsų planetos formą. Žemė yra apvali.
Turimos iliustracijos ir palaikomi šaltiniai
- Jurijus Gagarinas ir pirmosios kosminės misijos įrodytos datos.
- Sputnik palydovo istorija ir jos reikšmė kosmoso tyrinėjimų pradžioje.
- Apollo programa - Mėnulio nusileidimas ir programos tikslai.
- Tarp įtakingų plokščiažemių mitų kūrėjų aptariamos asmenybės ir jų teiginiai.
Priežastys, dėl kurių mitas vis dar gyvuoja
Viduramžių laikotarpio interpretacijos, katalikų tėvų teisingas Žemės formos supratimas, istorinių šaltinių analizė ir šiuolaikinės informacijos sklaida prisidėjo prie mitų kūrimosi ir jų resonanso. Tačiau moksliniai įrodymai apie Žemės apvalumą yra stiprūs ir patikimi, o viduramžių mitas laikotarpiausiai paneigiamas daug kartų. Mokslininkai ir istorikai ragina naudoti kritinį mąstymą ir remtis patikimais šaltiniais, kai kalbama apie pasaulio formą.
| Reikšmė | Paaiškinimas |
|---|---|
| Gravitacija | Taikoma prielaida: plokščias diskas reikalauja netikėtos gravitacijos struktūros |
| Atmosferos refrakcija | Dėl temperatūros skirtumų atmosfera keičia šviesos kelią |
| Žemės šešėlis | Užtemimų metu rodo apvalų paviršių |