Kamile Gabrilaitė profilis: mokytoja, kuri įkvepia pasitelkiant inovacijas ir šypseną

Vos susitikus su mokytoja Kamile Gabrilaite, į akis krinta nė sekundei nedingstanti jos šypsena. Ši Visagino „Verdenės“ gimnazijos anglų ir ispanų kalbų pedagogė birželį baigė pirmuosius savo darbo metus mokykloje. „Taip, man dažnai sako, kad esu panaši į ispanę“, - darsyk šypteli.

Prieš kelerius metus K. Gabrilaitė Vilniaus universitete baigė anglų ir ispanų kalbų filologiją. O šiemet birželį įgijo dar ir pedagogo kvalifikaciją - studijos užtruko metus. „Vaikystėje žaisdavau mokyklą, bet vėliau tikrai nesvajojau, kad dirbsiu šį darbą. Aš mokytoja? Aš mokykloje? Ne! K. Tačiau, kai išmušė pasirinkimo valanda, ji, tuomet abiturientė, nusprendė, kad eis plano B keliu - studijuos kalbas.

Po studijų K. Gabrilaitė ne išsyk nuėjo į mokyklą. „Gyvenimas pasisuko staiga - mane pakvietė būti mokytoja. Tiesa, sprendimas užtruko, mat mergina vis svarstė: „Aš mokytoja? Aš mokykloje? Ilgainiui Kamilė nutarė nebebėgti nuo likimo. „Iš pradžių nerimavau, kaip bus. Bet buvę mano mokytojai manęs labai laukė. Kai kurie prieš tai ir asmeniškai kalbino. Sakė, kad esu reikalinga, kad ir ispanų kalbos labai reikia.

Pirmi mėnesiai išties buvo beprotiškai sunkūs. Tu nesiorientuoji, ką daryti, kokios tos programos, juk jos pasikeitusios! O ir kaip stovėti prieš auditoriją? „Bet labai greitai įsiliejau į kolektyvą, net nesitikėjau, kad taip greitai tai pavyks. Jau prigijusi mokykloje K.

„Manau, pirmieji metai būna apsipratimo metai. Kadangi būti mokytoja nusprendžiau staigiai ir sulaukiau didelio paskatinimo iš šeimos ir draugų, kurie ragino pabandyti, nes tikėjo, kad man tai tinka, blaškiausi. Pirmi mėnesiai išties buvo beprotiškai sunkūs. Tu nesiorientuoji, ką daryti, kokios tos programos, juk jos pasikeitusios! O ir kaip stovėti prieš auditoriją, kai tave mato daug jaunų žmonių? Mokau vaikus nuo penktos iki devintos klasės. Tai yra 130 mokinių. Su penktokais kalbi vienaip, su vyresniais - paaugliais - kitaip, o tada ateina devintokai, kurie jau gimnazistai, susipratę, susivokę. Pirmus du mėnesius nevalgai, nesiilsi, tik galvoji, kaip suspėti, kaip stovėti prieš klasę. Vaikai viską mato. Įžengi pro duris ir jie tave nuskenuoja nuo galvos iki kojų. Pastebi kiekvieną smulkmeną - kaip kalbi, kaip atrodai“, - sakė K.

„Savo darbe bandau vaikams sugrąžinti tą tikrą vaikystę, kurią ir aš turėjusi. Nupirkau žaislų, ugdančių smulkiąją motoriką, korteles. Tai vaikai ir per pertraukas tuo užsiima“, - rodydama į savo penktokus, šypsojosi K. Gabrilaitė ir pridūrė, kad šie žaidimai sudomina ir aštuntokus bei devintokus. „Pirmieji metai buvo sunkūs, bet jie mane labai augino kaip asmenybę. Vaikai juk mokosi ne tik kalbų, bet ir bendrauti tarpusavyje. Šiuolaikinė didaktika ir yra apie tai, kad mokytojas turi būti mentorius, o ne tiesiog dalyko mokytojas.

Dirbdama mokykloje K. Gabrilaitė ir pati save geriau perprato. „Nemaniau, kad galiu būti tokia kantri, kokia esu. Kitur gyvenime tikrai nesu kantrus žmogus. Nemanau, kad dirbsiu iki pensijos. Visuomet į darbą einu ne dėl finansinių sumetimų, ne dėl algos. Einu ten, kur matau prasmę ir kad galiu būti reikalinga.“

„Pamokos Visagine, studijos - Mykolo Romerio universitete Vilniuje, paskaitos vykdavo ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį. Dalis nuotoliniu būdu, dalis gyvai. Tad laiko atsipūsti, pailsėti nelikdavo. Turi tik šeštadienio vakarą kiek atsigauti, pabūti su šeima, o sekmadienį ruošiesi pirmadieniui, planuoji pamokas, norisi sugalvoti ką nors įdomesnio. Labai stengiuosi įnešti į mokyklą inovatyvumo. Vaikus tikrai myliu“, - kalbėjo K.

Kamilė jau skaičiuoja ne tik besibaigiančių mokslo metų derlių, bet ir planuoja būsimus. „Nors pirmi metai buvo sunkūs, jaučiuosi gerokai stipresnė, drąsesnė, ryžtingiau žengiu mokyklos koridoriumi. Ir šiemet to siekiau: surengėme debatus, atlikome projektinį darbą. Bet noriu dar daugiau vaikams duoti, kad jiems akys degtų, tik kartais tiesiog neturėdavau fizinių resursų ir pakankamai valandų paroje, kad suspėčiau. Nuo kitų mokslo metų ji turės tris grupes šeštokų, kurie kaip antrąją užsienio kalbą mokysis ispanų.

„Yra vaikų, kurie rinksis rusų kalbą. Mat taip paprasčiau, juk būna vaikų ir iš rusakalbių šeimų, o ir iš egzamino vėliau gali šimtuką gauti. Bet renkasi pas mus ir vokiečių kalbą. O dabar bus ir ispanų - labai džiaugiuosi. Ji pati ispanų kalbą rinkosi galvodama, kad nori ne vieną kalbą išmanyti. „Ispanų kalba ir kultūra labai traukė. „Bet studijų metu nuo didmiesčio šurmulio pavargau. O ir gamtos stigo. Juk Visaginą supa gamta. Vilniuje man buvo per daug triukšmo, per daug žmonių. Supratau, kad galimybių susikurti galima ir gimtajame mieste. Pamėginau grįžti.

„Nemanau, kad dirbsiu iki pensijos. Visuomet į darbą einu ne dėl finansinių sumetimų, ne dėl algos. Einu ten, kur matau prasmę ir kad galiu būti reikalinga. O mokykloje dirbsiu tol, kol jausiuosi čia reikalinga. Dirbsiu tol, kol jausiuosi pajėgi tai daryti. O jei nebebūsiu inovatyvi, nebegebėsiu sugalvoti ką nauja, jei matysiu, kad nesusitvarkau su kartomis - jos juk keičiasi, jos skirtingos, - pasitrauksiu. Manau, svarbu suprasti, kada reikia keisti erdvę. Turi būti dinamiškas, turi augti“, - kalbėjo K.

Nors pirmi metai buvo sunkūs, jaučiuosi gerokai stipresnė, drąsesnė, ryžtingiau žengiu mokyklos koridoriumi. Ir šiemet to siekiau: surengėme debatus, atlikome projektinį darbą. Bet noriu dar daugiau vaikams duoti, kad jiems akys degtų, tik kartais tiesiog neturėdavau fizinių resursų ir pakankamai valandų paroje, kad suspėčiau. O mokykloje dirbsiu tol, kol jausiuosi čia reikalinga. Dirbsiu tol, kol jausiuosi pajėgi tai daryti.

Inovatyvumas ir vaikų įtrauktis - tai raktiniai žodžiai Kamilės pedagogo veikloje. Ji savo pamokose diegia žaidybines užduotis, skatina mokinius išreikšti save ir plėsti kalbų suvokimą per kultūrinius kontekstus. „Pirmieji metai buvo sunkūs, bet jie mane labai augino kaip asmenybę. Vaikai juk mokosi ne tik kalbų, bet ir bendrauti tarpusavyje.“

tags: #kamile #gabrilaite #profile