Juvelỹriniai ãkmenys, juvelyriniams dirbiniams gaminti vartojami mineralai, uolienos arba suakmenėjusios organinės medžiagos.
Juvelyrinių akmenų klasifikacijų yra daug, bet svarbiausias jų skirstymas yra pagal vartojamąsias savybes ir santykinę vertę.
Lietuvoje dažniausiai naudojamasi Tarptautinės juvelyrikos, sidabro dirbinių, deimantų, perlų ir juvelyrinių akmenų konfederacijos (pranc. Confédération Internationale de la Bijouterie, Joaillerie, Orfèvrerie des Diamants, Perles et Pierres, angl. International Confederation of Jewellry, Silverware, Diamonds, Pearls and Stones - CIBJO) ir J. Kijevlenkos klasifikacijomis.
CIBJO klasifikacijoje skiriamos 2 grupės: brangakmenių, juvelyrinių, dekoratyvinių akmenų grupė ir organinių medžiagų grupė; juvelyriniai akmenys pateikti abėcėlės tvarka.
Apibendrinus klasifikacijas vertingiausi mineralai yra brangakmenių grupėje (deimantas, rubinas, safyras, smaragdas); jiems būdingos išskirtinės fizinės (kietumas, ilgaamžiškumas) ir optinės (skaidrumas, blizgesys, didelė šviesos sklaida ar graži spalva) savybės, jie chemiškai neaktyvūs, atsparūs oro ir drėgmės poveikiui, reti.
Juvelyrinių dekoratyvinių akmenų grupei priskiriami skaidrūs spindintys gražių spalvų mineralai (turmalinas, topazas, akvamarinas, tanzanitas, opalas, turkis, avantiurinas) ir vertingos uolienos.
Dekoratyvinių akmenų grupei priskiriami neskaidrūs mažiau vertingi mineralai ir uolienos (jaspis, obsidianas, spalvotasis marmuras).
Organinės medžiagos, naudojamos juvelyriniams dirbiniams, yra puošnios, spalvingos (perlas, gintaras, koralas, vėžlio kiautas).
Juvelyrinių akmenų vertė nustatoma pagal masę (juvelyrinių mineralų masės matas yra karatas, perlų - granas, lygus 0,25 karato, uolienų - gramas arba kilogramas), spalvą, švarumą (skaidrumą), šlifavimo formą, kokybę.
Šlifuojant juvelyrinius akmenis ir dirbtines medžiagas siekiama išgauti kuo didesnį optinį efektą, todėl jiems suteikiama daugiasienio forma su periodiškai pasikartojančiomis sienelėmis, atsižvelgiama į kiekvienos mineralo rūšies kristalo struktūrą ir optines savybes, parenkama racionaliausia sienelių išsidėstymo forma.
Kiekvienai gamtinei mineralo formai parenkamas konkretus šlifavimo būdas, siekiama išsaugoti didžiausią masę.
Dažniausiai skaidrūs mineralai yra šlifuojami briliantine, modifikuotomis briliantinėmis, pakopinėmis ir mišriomis sienelių išsidėstymo formomis, rečiau - specialių šlifavimo formomis.
Anksčiau buvo taikomos rožės šlifavimo formos.
Mažos masės skaidrДля украшения мыла, свечей, тортов и других изделий используются декоративные камни, например, круглые плоские кристаллы горного хрусталя. Они бывают разных цветов, как показано на изображении, и имеют размер около 8 мм. Эти камни отличаются высоким качеством и блеском.
Gamtoje juvelyriniai akmenys randami magminės (pirminiuose telkiniuose), metamorfinės kilmės telkiniuose ir sąnašynuose (antriniuose telkiniuose).
Kai kurie juvelyriniai akmenys (deimantas, rubinas, safyras, aleksandritas, špinelė, ametistas, kalnų krištolas ir kiti) sintetinami.
Dažniausiai naudojamiems gamtiniams juvelyriniams akmenims (išskyrus juvelyrinį turmaliną) yra sukurti sintetiniai analogai.
Pirmasis pasaulyje 1877 buvo susintetintas rubinas, sintetinis deimantas pagamintas 1953.
20 a. pabaigoje kai kuriuos sintetinius mineralus (smaragdą, rubiną, safyrą, aleksandritą) pradėta gaminti su intarpais, imituojančiais gamtinius, todėl sudėtinga juos atskirti nuo gamtinių.
Lietuvoje randama gintaro.
Įvairių gamtinių ir dirbtinių (sudėtinių, imituojančių) juvelyrinių akmenų išliko religinėje atributikoje ir paveiksluose.
Nuo 17 a. vidurio jie į Lietuvą buvo vežami iš Prancūzijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos.
1781 Vilniaus universitete įsteigtas Mineralogijos kabinetas, kuriam buvo dovanojamos ir perkamos mineralų ir uolienų kolekcijos iš Prancūzijos, Vengrijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos; jose buvo ir juvelyrinių akmenų (agatų, serpentinų, jaspių, labradorų).
Iš Gardino atvežtoje kolekcijoje buvo kardas, puoštas topazais ir briliantais, 3 reti raudoni koralai, iš Sankt Peterburgo - šlifuotų rubinų, smaragdų, chrizolitų, opalų, safyrų, turkių ir berilo, topazo, chalcedono, įstatytų į aptaisą agatų, nešlifuotų deimantų.
Meno dirbinių su įvairiais juvelyriniais akmenimis turėjo ir Lietuvos didikai.
Juvelyrinių akmenų yra Vilniaus universiteto Geologijos ir minerogijos katedros, Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto muziejuose.
1996 Arūnas Kleišmantas Kaune įkūrė Brangakmenių muziejų.
