Miškai, jų ekosistemos pasižymi didele rūšių įvairove. Milijonus metų miškuose gyvena tūkstančiai įvairių gyvūnų ir augalų rūšių. Dauguma miško gyvųjų organizmų prisitaikė gyventi senuose medžiuose ir sausuoliuose. Pirmykščiai - tai vietinių medžių rūšių miškai, kuriuose nėra žmogaus veiklos padarinių. Natūralūs - tai miškai, kurie buvo atkurti vietinėmis medžių rūšimis ir jiems yra būdingi natūralios miškų ekosistemos požymiai. Pasaulyje apie trečdalis miškų yra pripažįstami kaip pirmykščiai, tačiau jų plotai nuolat mažėja. Lietuva tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu garsėjo pirmykščiais miškais, tačiau šiuo metu mūsų šalyje, kaip ir visoje Europoje, tokie miškai beveik išnykę. Vis dėlto Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, išsaugojusi santykinai didelius natūralių miškų plotus. Biologinės įvairovės puoselėjimui kuriamos saugomos teritorijos. Pasaulyje apie 460 milijonų hektarų miškų yra skirta biologinės įvairovės išsaugojimui.
Norint išlaikyti sveikas miško ekosistemas ir biologinę įvairovę, labai svarbu tvariai valdyti ir naudoti miško biomasę. Vis dėlto atsakinga miškininkystės praktika apima platesnį požiūrį, derinant miško biomasės išsaugojimą su praktiniu panaudojimu. Valstybinė miškų tarnyba skaičiuoja, kad miškingumas Lietuvoje didėja, tačiau menkaverčiai krūmynai ir ūkininkavimo miškuose liekanos dažnai vis dar lieka nepanaudojamos, nors yra potenciali žaliava biokurui. Šia žaliava šildoma didžioji dauguma centrinio šildymo tinklus turinčių Lietuvos savivaldybių. Savo ruožtu nepanaudojus menkavertės medienos liekanų, jos supus miške išskirdamos šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tiesa, dalis tokių liekanų privalo pasilikti miške ir virsti naudingomis medžiagiomis likusiai ekosistemai, tad būtini subalansuoti sprendimai.
Kas sudaro biomasę? Miško biomasė - tai bendra gyvų ir negyvų organinių medžiagų masė miško ekosistemoje. Svarbiausias miško biomasės komponentas yra gyvi medžiai. Medžiai augina biomasę fotosintezės proceso metu, saulės šviesą paverčia energija, o anglies dvideginį - organiniais junginiais. Krūmai ir kita pomiškio augmenija taip pat prisideda prie gyvosios biomasės. Negyvąją organinę medžiagą sudaro nukritę nebegyvybingi medžiai, šakos ir kitos sumedėjusios liekanos miško paklotėje. Ilgainiui ši medžiaga suyra, išskirdama maistines medžiagas atgal į ekosistemą, todėl dalis jos nuolatos privalo likti miške, tačiau tvariai valdomuose miškuose šios medžiagos kiekiai viršija poreikį. Augimo, žūties, skilimo ir maistinių medžiagų naudojimo ciklas yra būtinas norint išlaikyti sveiką miško ekosistemą. Taikant tvarią miškininkystės praktiką šie procesai palaikomi ir užtikrinama pusiausvyra tarp biomasės panaudojimo ir ekosistemos išsaugojimo.
Miško liekanas paprastai sudaro medžių viršūnės, šakos, žievė, spygliai ir kita menkavertė mediena. Dažnai ji lieka miškuose po įvairių paskirčių kirtimų. Šios žaliavos naudojimo trūkumas - padidintas peleningumas, dėl kurio tokios rūšies biokurą deginančius katilus tenka dažniau valyti. Miško biomasę galima paversti bioenergija deginant, dujinant arba anaerobinio skaidymo proceso metu. Taip gaunama bioenergija gali būti naudojama šilumos ir elektros gamybai.
Ūkininkaujant miškuose be pramonės poreikiams nukertamos medienos visuomet lieka jos šalutiniai produktai - kirtimo atliekos, tvarkymų liekanos ir pan. Visos jos galėtų būti panaudojamos kaip žaliava biokurui. Žinoma, medienos atliekų deginimas yra nuolat kvestionuojamas dėl poveikio aplinkai. Tačiau nagrinėjant šią temą būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių detalių. Augdamas medis kaupia anglies dvideginį, o sudegdami medienos likučiai jį išskiria į atmosferą. Deginant miško liekanas, išsiskiriantį CO2 augalai naudoja naujai biomasei kurti jau minėtos fotosintezės būdu. Bet kokiu atveju, teršalų į orą išmetamą gerokai mažiau nei deginant akmens anglį ar naftos produktus.
Biologinės įvairovės apsauga miškuose įgyvendinama įvairiais būdais. Nacionaliniai parkai, rezervatai ir draustiniai saugo trečdalį miško ploto bei užtikrina genetinę įvairovę ir retas buveines. NATURA 2000 tinklas integruoja Europos Sąjungos saugomas buveines į bendrą saugomų teritorijų sistemą. Genetinė įvairovė leidžia rūšiai prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų; kertinių buveinių saugojimas padeda išsaugoti natūralią miško augmeniją bei nykstančias rūšis. Lietuvos miškų biologinė įvairovė saugoma nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose, o saugomų teritorijų plotai vis didėja.
Biologinių įvairovės apsaugos praktikoje ypatingą dėmesį skiriama tvariam miškų valdymui: miškininkystė derina išsaugojimą su praktišku miško biomasės panaudojimu. Vykdant tokias praktikas, sudaromas balansavimas tarp poreikio išsaugoti ekosistemą ir naudoti biomasę energijai ar kitoms reikmėms.
Biologinės įvairovės apsauga realiame lauke atsispindi ir praktikoje: saugomų teritorijų tinklas, NATURA 2000 įgyvendinimas, bei vietos iniciatyvos, siekiančios užtikrinti miškų ekologinį stabilumą. Svarbu atsiminti, kad tinkamas liekanų valdymas leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp biomasės panaudojimo ir ekosistemos išsaugojimo, o anglies dioksido išmetimo kontekste būtina skatinti subalansuotą deginimą arba kitus biokurso sprendimus.
Biomasės dalys ir jų vaidmuo
- Gyvi medžiai - pagrindinis biomasės šaltinis ir fotosintezės motoras.
- Krūmai ir pomiškio augalija - papildomas gyvosios biomasės šaltinis.
- Nukritę medžiai, šakos, žievė - negyvoji org. medžiaga, kuri suyra ir grąžina maistines medžiagas į ekosistemą.
Biokuras ir jo poveikis aplinkai
Biokuras gali būti gaunamas deginant, dujinant arba anaerobiniu skaidymu. Deginimas generuoja šilumą ir elektros energiją, tačiau kelia diskusijas dėl CO2 išmetimo. Vis dėlto, lyginant su išmetamu anglies dioksidu deginant akmens anglį ar naftos produktus, išmetama mažiau teršalų. Be to, dalis liekanų vis tiek privalo likti miške, kad išlaikytų ekosistemos balansą, todėl būtini subalansuoti sprendimai ir grįžtama prie tvarios miškininkystės praktikos.
Biologinės įvairovės apsaugos iššūkiai Lietuvoje
Lietuvoje pirmykščiai miškai yra itin reti, o jų plotai sparčiai mažėja. Vis dėlto šalis išsaugo didelius natūralios miškų teritorijos plotus ir aktyviai plečia saugomų teritorijų tinklą. Pasauliniu mastu apie 460 milijonų hektarų miškų skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Siekiant toliau plėsti apsaugą, būtina tobulinti tvarią miškininkystę, teisingai valdyti biologinę įvairovę ir skatinti gebėjimą prisitaikyti prie klimato pokyčių.
Genetinė įvairovė ir kertinės buveinės
Genetinė įvairovė leidžia rūšiai geriau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, o kertinių buveinių išsaugojimas užtikrina daugelio nykstančių augalų bei gyvūnų išlikimą. NATURA 2000 reglamentuoja retų buveinių apsaugą bei jų įtraukimą į ES saugomų teritorijų tinklą.
- Miško biomasė kaip gyva sistema - išteklius ir palaikymo mechanizmus sudarančios dalys.
- Biologinės įvairovės apsaugos priemonės - parko ir rezervato statusai, tinklų plėtra, retų rūšių išsaugojimas.
- Praktikos gairės - tvari miško vadyba, biokuro panaudojimas, liekanų saugojimas ekosistemai.
Biomasės panaudojimas turi būti subalansuotas, kad išlaikytų ekosistemų atsparumą ir sumažintų klimato pokyčių poveikį. Lietuvos ir kitų Europos šalių patirtis rodo, kad atsakinga miškininkystė gali derinti ekonominę naudą su biologinės įvairovės išsaugojimu bei turi būti plėtojama nuosekliai ir atsižvelgiant į vietos sąlygas.