XIII-XIV a. Kernavėje, Aukuro kalno piliakalnyje, buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija. Joje archeologai aptiko tik didikų aplinkai būdingų prabangių atvežtinių dirbinių ir dvi rašymo priemones - geležinius stilius. Rašymui ant beržo tošies arba vaškinių lentelių skirti rašikliai - stiliai - yra dažnas radinys to meto Europos miestų kultūriniuose sluoksniuose. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptikti geležiniai arba raginiai dirbiniai, identifikuoti kaip stilių fragmentai, datuojami tik XV a. Dar vėlesniais amžiais datuojami ir kiti Lietuvoje rasti stiliai. Kernavėje šie dirbiniai rasti kultūriniame sluoksnyje, susiformavusiame iki 1390 m., kai miestą ir pilis sudegino kryžiuočiai. Rasti du stiliai yra ankstyviausios kol kas žinomos rašymo priemonės Lietuvoje. Taigi tuomet Kernavėje greta kunigaikščio būta raštingų žmonių.
Rusėniškų LDK miestų Naugarduko ir Volkovysko XI-XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkama daug raštingumą liudijančių radinių. Tūkstančiais skaičiuojamos Novgorode surastos beržo tošyje įrėžtos žinutės nesietinos tik su kunigaikščio kanceliarija. Jose randame ir už tvoros gyvenančius kaimynus juodinančias paskalas, ir bjauriausius keiksmažodžius. Klausimas, kada Lietuvoje buvo užrašytas seniausias alfabetinis tekstas, neduoda ramybės įvairiems tyrėjams. Atmestinos lietuviškų rašmenų paieškos priešistorinėje baltų ornamentikoje, akmenyse iškaltuose ženkluose ar kituose neraštingą priešistorinę visuomenę supusiuose objektuose.
Raštija Vidurio bei Rytų Europoje plito kartu su Krikščionybe. Bažnytinė praktika sunkiai įsivaizduojama be tam reikalingų tekstų, parašytų žmonėms suprantama kalba. Kalbininkai mano, kad lietuvių rašomosios kalbos istoriją reikia pradėti ne nuo pirmos spausdintinės lietuviškos knygos - Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pasirodymo (1547), bet anksčiau, vos ne nuo Mindaugo laikų. Bet faktas yra tas, kad jokių lietuviškos raštijos šaltinių, datuotinų XIII-XIV a., nėra. Manoma, kad raštininkų vaidmenį tuomet galėjo atlikti iš Prūsijos ar Livonijos kilę katalikų dvasininkai vokiečiai. Žinoma ir rusiška Polocko kunigaikščio Girdenio sutartis su Livonija (1263). Gediminaičių laiškai taip pat rašyti skirtingomis kalbomis. Gedimino laiškai popiežiui rašyti lotynų, Ordinui - vokiečių kalba. Algirdo sutartys su Rusijos kunigaikščiais sudarytos rusų kalba. Gediminui galėjo talkinti Vilniuje buvę dominikonų ar pranciškonų vienuoliai, Algirdui - stačiatikių dvasininkai.
Pasak istorikų, iki Vytauto valdymo laikų (1392-1430) valstybinės raštinės ir profesionalių raštininkų Lietuvoje nebuvo, tik XV a. Kernavėje surastus stilius galime datuoti tik plačiu Kernavės miesto egzistavimo laikotarpiu, aprėpiančiu Mindaugo, Traidenio ir visų Gediminaičių, valdžiusių Lietuvą iki Vytauto, laikus. Negalime jų susieti su konkrečiu čia galėjusiu reziduoti kunigaikščiu ir jo vykdyta politine veikla. Svarbios tarpvalstybinės sutartys, laiškai buvo rašomi ne stiliais vaško lentelėse, o plunksna ant pergamento. Įvairaus dydžio vaškinės lentelės gamintos iš medžio, iškiliais kraštais sudarančiu rėmelį, kuriame ir buvo rašoma. Lentelių būta dvipusių ir sudarytų iš knygą primenančių kelių lentelių. Tačiau norėdami jį paversti oficialiu raštu, griebiamės spausdintuvo ir darbą vainikuojančio antspaudo. Panašiai ir tuomet Traidenio mintis pilyje buvęs raštingas žmogus turėjo versti į numatomam korespondentui suprantamą kalbą, stiliumi įrėžti tekstą vaško lentelėje ir, kūrybinių kančių iškankintam kunigaikščiui nuėjus ilsėtis, griebtis brangaus pergamento.
Žvelgiant LDK mastu, rašymo priemonės - stiliai - buvo paplitę anksčiau ir plačiau. Nemuno aukštupio miestų Naugarduko ir Volkovysko XI-XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptikta beveik 30 stilių. Slaviškuose miestuose raštija plito kartu su Krikščionybe. Novgorode rasti net X a. pab. datuojami stiliai ir vaškinės lentelės su išlikusiais religinio turinio įrašais. Tačiau tiek šiame mieste, tiek LDK sudėtyje buvusiuose rusėniškuose miestuose raštingumą liudija ne tik stiliai ar vaškinės lentelės. “Novgorode rasti net X a. pab. Tūkstančiais skaičiuojamos Novgorode surastos beržo tošyje įrėžtos žinutės nesietinos tik su kunigaikščio kanceliarija. Jose randame ir už tvoros gyvenančius kaimynus juodinančias paskalas, ir bjauriausius keiksmažodžius. Taigi raštinga buvo ženkli rusėniško miesto bendruomenės dalis.
Tuo tarpu ilgamečiai archeologiniai tyrinėjimai Kernavės miesto Pajautos slėnyje į dienos šviesą neištraukė nei menkiausio kokiais nors rašmenimis išrašyto dirbinio. Įspūdingų tošies pavyzdžių, ornamentuotų tik šiame mieste žinota raginių spaudų technologija, aptikta ne viena dešimtis, buityje naudotų tošinių dirbinių fragmentų surinkta šimtai, tačiau nė viena raidelė juose nebuvo įrėžta. Pastarųjų metų istorikų darbuose teigiama, kad tyrinėtoje Kernavės dalyje gyveno stačiatikiai rusai.
Žinių apie Henriko Mindaugo laikus rodo ir įvairūs kultūriniai priminimai. Gedimino laiškai ir kitų Lietuvos lofikacijų rašymo praktika rodo, kad raštija buvo glaudžiai susijusi su užsienio dvasininkijos įtaka, o rašymo priemonės plito tarp LDK regionų anksčiau nei vieno konkretaus kunigaikščio rezidencijoje. Galiausiai, nors Kernavėje stilius buvo rasta, jų tiesioginis ryšys su konkrečiu rezidence ar politine veikla liko neišaiškintas.
Kryžminiai signalai: stiliai, lentelės ir raštinės technologijos
Įvairaus dydžio vaškinės lentelės gamintos iš medžio, iškiliais kraštais sudarančiais vašku užpildytą rėmelį, kuriame ir buvo rašoma. Lentelių būta dvipusių ir sudarytų iš knygą primenančių kelių lentelių. Tačiau norėdami jį paversti oficialiu raštu, griebiamės spausdintuvo ir darbą vainikuojančio antspaudo. Panašiai ir tuomet Traidenio mintis pilyje buvęs raštingas žmogus turėjo versti į numatomam korespondentui suprantamą kalbą, stiliumi įrėžti tekstą vaško lentelėje ir, kūrybinių kančių iškankintam kunigaikščiui nuėjus ilsėtis, griebtis brangaus pergamento.
Raštija Vidurio bei Rytų Europoje plito kartu su Krikščionybe. Bažnytinė praktika sunkiai įsivaizduojama be tam reikalingų tekstų, parašytų žmonėms suprantama kalba. Kalbininkai mano, kad lietuvių rašomosios kalbos istoriją reikia pradėti ne nuo Mindaugo laikų, o kur kas seniau. Tačiau iki šiol lietuviškų raštijos šaltinių XIII-XIV a. tiksliai neišliko. Todėl dauguma šaltinių rodo į tarpdisciplininį ir tarpregioninį raštijos vystymosi paveikslą.
- Novgorode rasti stiliai ir vaškinės lentelės su religinio turinio įrašais rodo ankstyvą raštingumo žymę kultūroje.
- Naugarduko ir Volkovysko sluoksniuose aptinkama beveik 30 stilių, liudijančių raštijos plėtrą.
- Kernavėje rastų stilių sunku tiesiogiai susieti su konkrečia rezidencija, tačiau jie atspindi plačią raštijos tradiciją LDK.
Raštinė plito ne tik didžiosiomis miestų erdvėmis, bet ir už jų ribų. Lietuvos didžiojo kunigaikštystės istorijoje stiliai ir jų fragmentai liudija, kad raštija buvo gilesnė ir įvairesnė nei vienas vienas centras galėjo manyti. Tiesa, tam tikros regioninės variacijos ir kilmės klausimai išlieka mįslingi, atverdami tyrėjams dar daugiau klausimų ir galimybių.
Kokybiniai ir kiebiniai pavyzdžiai keičia supratimą apie Lietuvos raštą
Naujų iškasenų ir tyrimų dėka Kernavėje atsiranda naujų įžvalgų: nors stiliai nekeltas tiesioginį ryšį su konkrečiu kunigaikščiu, jie rodo raštijos funkciją kaip visuomenės dalį, o tam tikros buityje naudojamos tošinių detalės atspindi kasdienybę ir religinį gyvenimą. Taip pat svarbu suvokti raštijos plėtrą Europoje, kur raštija plito kartu su krikščionybės skleidimu, o dėmesys dėl oficialių dokumentų reikalavimų skatino raštingų asmenų atsiradimą ir plėtrą įvairiuose regionuose.
Momentinės išvados
- Kernavėje rasti stiliai yra ankstyvosios rašymo priemonės Lietuvoje.
- Raštijos plėtra LDK apėmė didelius regionus, nors konkrečių rezidencijų įtaka yra sunkiai įrodyta.
- Novgorodo, Naugarduko ir Volkovysko kultūriniai sluoksniai rodo plačią raštingumo situaciją Vidurio ir Rytų Europoje.
tags: #gipsiniai #knygu #laikikliai