Plokščių tektonika - šiuolaikinė geologinė paradigma apie litosferos judėjimą. Ji teigia, kad Žemės plutą sudaro santykinai stabilūs blokai - tektoninės plokštės, kurios tarpusavyje juda. Plokščių judėjimas vyksta dėl šiluminės kilmės mantijos srautų - konvekcijos, kurios iš Žemės branduolio plinta į mantiją ir sukelia horizontalius judesius viršutinėje dalyje. Viršutinėje šio ciklo dalyje medžiagos juda horizontaliai ir traukia tektonines plokštentes.
Žemyninės plokštės yra lengvesnės ir storesnės (25-70 km), jos dengia apie trečdalį Žemės paviršiaus. Seniausios jų uolienos siekia apie 4 mlrd. metų ir jas dengia storas nuosėdų sluoksnis. Vandenyninės plokštės yra sunkesnės ir geologiškai žymiai jaunesnės - jų klodai dažnai mažesni kaip 200 mln. metų amžiaus, o nuosėdų sluoksnis plonas. Jų storis apie 6-11 km; vidutinis slūgsojimo gylis - apie 4,5 km žemiau jūros lygio.
Plokščių sistema sudaro didžiąsias ir mažąsias plokštėses. Didžiausios plokštės apima Ramiojo vandenyno, Šiaurės Amerikos, Afrikos, Eurazijos, Indo-Australijos, Pietų Amerikos ir Antarktidos plokštes. Tačiau kai kuriuose šaltiniuose įvardijamos papildomos plokštės, pavyzdžiui, Kokosų, Nazcos, Indijos-Arabų, bei įvairios mikroplokštės. Dėl skirtingų klasifikacijų skaičius svyruoja nuo 12 iki 14 pagrindinių plokščių, o mikroplokščių skaičius priklauso nuo taikomos definicijos.
Plokščių judėjimas ir jų ribos
Plokščių ribose vyksta trys pagrindiniai pakraščiai: konstruktyvieji (divergencija), destruktyvieji (konvergencija) ir konservatyvieji (transformacija). Konstruktyvieji pakraščiai atsiveriant plokštėms susiformuoja nauja pluta, o tai vandenynuose matoma kasmet keliais centimetrais plečiančiais procesais. Destruktyvūs pakraščiai apima situacijas, kai vienos plokštės grimzta po kitomis arba susiduria dvi vandenyninės plokštės, sudarydamos subdukcijos zonas, vulkaninius lankus bei giliuosius povandeninius lovius. Konservatyvios ribos - tai slydimo vietos šalia vienos plokštės kitos atžvilgiu, kur pluta nei formuojama, nei nyksta (transformaciniai lūžiai)."""
Didžiausias konservatyvios ribos pavyzdys - San Andreas lūžis Šiaurės Amerikos plokštės ir Ramiojo vandenyno plokštės sandūroje. Konstruktyviojo plėsties pakraščiai matomi Islandijoje, Didžiojo Rytų Afrikos lūžiuose ir kituose regionuose, kur plokščių plėtra kyla į sausumą ar vandenynų dugną. Destruktyvieji pakraščiai gali sukurti laukinius vulkaninius kalnus arba salų lankus, pavyzdžiui, Andų kalnus Žemynuose ar Marijano salyną Ramiajame vandenyne, o Himalajų ir Alpėjų kalnų grandines - susidūrus dviejoms žemyninėms plokštėms.
Konversijos, spredingo ir subdukcijos mechanizmai
Spredingo (divergentinio) plokštinių atsivėrimo zonoje į viršų kyla magma, kuri į viršų veržiasi ir palaipsniui suformuoja naują plutos dalį. Jei šis procesas vyksta vandenynų dugne, kasmet vyksta plėtra iki kelių centimetrų - pavyzdžiui, Atlanto vidurinių kalnagūbržių atveju. Didžiausias konstruktivinius lūžiai sausumoje yra Didysis Riftinis slėnis rytinėje Afrikoje, kur susidaro nauja sausumos pluta.
Destruktyviojo pobūdžio ribose pirmasis scenarijus - vandenyninės plokštės nyra po lengvesnėmis kontinentinėmis plokštėmis, formuodamos gilųjį povandeninį lovį, o tada - nirimą (subdukciją) zoną. Per subdukciją uolienos lydosi, magma kyla į paviršių ir sukelia ugnikalnių grandines bei kalnynus, tokius kaip Andai ir Kaskadiniai kalnai. Jei susiduria dvi vandenyninės plokštės, senesnioji slysta po jaunesniąja, formuojasi vulkaninės salos lankai (pavyzdžiui, Marianų, Vanuatu, Saliamono salos). Kai tarpusavyje susiduria dvi žemyninės plokštės, kyla aukštos kalnų grandinės - Himalajai, Alpės.
Transformacinės (konservatyvios) ribos
Šios ribos pasižymi slydimo judėjimu palei vieną kitą, nes pluta ten nei gaminama, nei nyksta. Stūmiai gali būti kairiarankiai arba dešiniarakiai, o santrumpa San Andreas yra vienas garsiausių pavyzdžių. Transformacijos ribos sukelia intensyvų žemės drebėjimų aktyvumą ir kartais įkaitinimą vietoje, kur slysta plokštės.
Istorinė perspektyva: nuo geosinklinalių teorijų iki plokščių tektonikos
Ankstesnės teorijos, pateisinusios plokščių judėjimą, buvo geosinklinalių hipotezės medžiagos. Alfredas Vegneris (Vegener) 1912 metais išprovokavo idėją apie žemynų dreifą, kurios metu kontinentalinės masės juda dėl jėgų, atsirandančių Žemės plutoje. Žemynų dreifo teoriją palaikė paleoklimatinės rekonstrukcijos, paleontologijos ir biogeografijos duomenys, tačiau pagrindinis klausimas - kas judina plokštes - liko atsakyto ne. Po Vegenerio mirties ši teorija buvo atmesta, ir ilgai dominuodavo geosinklinalių modelių samprata. Tačiau 1960-aisiais pasirodė naujosios plataus masto įžvalgos: vandenynų vidurio kalnagūbritės, magnetinės anomalijos ir jūros dugno plėtimasis. 1962-1963 m. Dietzas ir Hesas iškėlė spredingo teoriją (jūros dugno plėtimasis), teigiančią, kad mantijoje vyksta konvekcija, o kontinentai yra paslankūs po plokštėmis esančia mantija.
Ši modernioji plokščių tektonikos teorija dabar yra įtvirtinta GPS stebėjimais ir kvazarų interferometrija. Ji teigia, kad Žemės pluta sudaro septynias didžiąsias plokštes ir daug mažesnių - mikroplokščių, kurios nuolatos judėja ir sąveikauja, todėl planeto paviršius keičiasi laikui bėgant. Klasifikacijoje įvardijama, kad plokščių ribose vyksta ne tik plokščių judėjimas, bet ir įvairūs geologiniai reiškiniai: žemės drebėjimai, vulkanija, kalnų formavimasis ir vandenynų duburai.
Didžioji Eurazijos plokštė ir jos sąsajos
Eurazijos plokštelė apima didžiąją dalį Europos ir Azijos žemynų, taip pat apima kai kurias šiaurės rytų Atlanto regiono dalis. Ji ribojasi su kitomis plokštėmis: Indijos, Arabijos, Eurazijos ir kt. jos ribos susiformavo per tūkstantmečius dėl konvergentinių, divergencinių ir transformuojančių procesų. Dauguma didžiųjų plokščių plotas viršija 20 mln. km2, o didžiausios - Ramiojo vandenyno, Šiaurės Amerikos ir kt. plokštės.
Pasaulinė plokščių pusiausvyra ir ateities perspektyvos
Šiuolaikiniai tyrimai pabrėžia, kad plokščių judėjimas turi įtakos klimato, gyvūnų migracijos ir evoliucijos procesams, vulkaninei veiklai ir geologinių struktūrų formavimuisi. Pirmą kartą sukurtas išsamus plokščių judėjimo modelis reprodukuoja milijardą metų į priekį per pavieną 40 sekundžių trukmės vaizdo klipą, parodant kilnias plokščių sąveikas laikui bėgant. Modeliai rodo, kad vidurio Atlanto kalnagūbris yra divergentinė riba, Himalajai - konvergentinė, o San Andreas - transformacinė riba.
Kartu su informacija apie plokščių judėjimą, ateities tyrimai leis geriau prognozuoti planetos pokyčius ir išteklius. Jau dabar mokslininkai įtraukia plokščių dinamiką į diferencinius scenarijus apie klimato pokyčius, ugnikalninius išsiveržimus, gyvybės palaikymą ir resursų paiešką švariai energetikai. Atitinkamai, plokščių tektonika lieka esminis mechanizmas Žemės paviršiaus evoliucijoje.
Santrauka pagrindinių plokščių ir jų pavyzdžių sąrašu
- Ramiojo vandenyno plokštė - didžiausia plokštė, judanti į šiaurės vakarų kryptimi 7-10 cm per metus.
- Nazca plokštė - vakarinėje Pietų Amerikos pakrantėje.
- Indijos plokštelė - ribojasi su Eurazijos, Arabijos ir Australijos plokštėmis.
- Afrikos plokštė - viso žemyno pluta su atšakomis į pietrytinę Atlanto dalį.
- Eurazijos plokštelė - didžioji dalis Europos ir Azijos, kai kurios šiaurinės Atlanto zonos.
- Indo-Australijos plokštelė - Indija ir dalis Indijos vandenynų.
- Antarktidos plokštė - Antarktidos žemynas ir aplinkiniai vandenynai.
- Šiaurės Amerikos plokštė - didžioji dalis Šiaurės Amerikos regiono.
- Kokoso plokštė, Filipinų jūros plokštė, Scotių plokštė, Čuano de Fukos plokštė, Pietų Amerikos plokštė - mikro- ir mažosios plokštės su svarbiomis ribomis.
Troškimai įrašyti į metainformaciją
Meta description: Straipsnis apie Eurazijos tektonines plokštes: struktūra, judėjimas, ribos, evoliucija ir įtaka Žemės paviršiui bei klimato kaitai.
tags: #geografines #plokstes #eurazijos