Gelžbetinės konstrukcijos šiuolaikinėje statyboje bene dažniausiai naudojamos dėl santykinai mažos kainos, ilgalaikiškumo, atsparumo ugniai ir išoriniam aplinkos poveikiui, dėl mažų eksploatacinių išlaidų ir kitų teigiamų savybių. Be to, betoną, kuris yra viena iš gelžbetonio sudedamųjų dalių, galima pagaminti iš vietinių žaliavų, tad gelžbetonis šiuo požiūriu pranašesnis už plieną. Be šių ir kitų teigiamų savybių ir pranašumų, gelžbetonis turi ir trūkumų, kaip antai: pleišėjimas ir santykinai didelis savasis svoris. Tiesa, doc. M. Augonis atkreipia dėmesį, kad didelis savasis svoris kartais gali būti ir pranašumas, nes masyvios konstrukcijos mažiau jautrios nedidelėms perkrovoms, o minėtieji trūkumai gali būti šalinami pagal galimybes projektuojant konstrukcijas su tuštymėmis ar iš anksto įtemptas konstrukcijas.

Gelžbetonis konstrukciniu, gamybos ir įrengimo požiūriu gali būti surenkamasis, monolitinis ir surenkamasis-monolitinis. „Jei statomuose pastatuose yra daug pasikartojančių tipinių konstrukcinių elementų (pamatų, kolonų, sijų, perdangos plokščių ir pan.), taip pat siekiant greitos statybos dažniausiai naudojamas surenkamasis gelžbetonas, - pastebi statybinių konstrukcijų specialistas. Pasak M. Augonio, anksčiau surenkamasis gelžbetonis kokybės požiūriu buvo pranašesnis už monolitinį, nes surenkamojo gelžbetonio konstrukcijos gaminamos gamyklose, o monolitas formuojamas tiesiog statybų aikštelėse. Tačiau pasitelkus šių dienų technologijas monolitinių konstrukcijų kokybė iš esmės nebenusileidžia surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų kokybei.

„Siekiant sumažinti monolitinių perdangų svorį, netgi siūlomos technologijos jose įrengti tuštymes, naudojant plastikinius rutulius ar specialius plastikinius tuštymių formavimo elementus“, - naujas technologijas komentuoja specialistas. Beje, specialios technologijos leidžia išgauti tokios kokybės šiuolaikinių monolitinių konstrukcijų paviršių, kad atskirose pastatų patalpose ar erdvėse netgi atsisakoma sienų lyginimo ir dažymo. „Žinoma, visapusiškai pagerinti monolitinio betono savybes nėra labai paprasta, nes atskiri betono priedai vienas savybes gali pagerinti, o kitas - pabloginti. Monolitinio gelžbetonio pranašumų ar trūkumų, pasak docento, negalime vertinti vien pagal technologines ar fizines savybes, nes tokiu atveju pasirinkimą iš esmės lemtų tik statybos trukmė ir kaina.

„Plėtodami monolitinę statybą architektai įgauna daugiau laisvės realizuoti įvairesnes pastatų ar jų fasadų formas (skliautai, arkos ir pan.)“, - įsitikinęs M. Augonis. Pasak specialisto, architektūriniu požiūriu svarbu išskirti ir pastatų interjerą. Taikant monolitinį gelžbetonį, galima išgauti lygius atitvarų paviršius ir išvengti ne tik sandūrų (tarp plokščių), bet ir briaunų, kurias sudaro sijiniai perdangų elementai. Žinoma, čia turimos omenyje besijės perdangos. „Jei naudosime įvairias briaunotas monolitines perdangas, tai plokščių lubų neišgausime, šiuo požiūriu vis dėlto būtų patogiau taikyti tuštymėtas surenkamąsias perdangas“, - pastebi M. Augonis.

Konstrukciniu požiūriu monolitinis gelžbetonis dažniausiai taip pat pranašesnis. „Visų pirma monolitinių konstrukcijų karkasai (rėmai) išsiskiria didesniu pastovumu nei surenkamojo gelžbetonio, - konstatuoja doc. M. Augonis. - Skaičiuodami tokių rėmų klupimą pagal STR 2.05.05:2005 galime pastebėti, kad skaičiuojamasis ilgis daugiaaukščio pastato dviejų ir daugiau tarpatramių monolitinio rėmo kolonai priimamas 30 % mažesnis. Pasak M. Augonio, standžius mazgus galima įrengti ir surenkamojo gelžbetonio rėmuose, tačiau tam reikia gana daug darbo ir išlaidų. Monolitinių perdangų jungiamieji mazgai yra apskritai patvaresni ir ilgalaikiškesni, nes jie įrengti be papildomų įdėtinių detalių, neišvengiamų, jei naudojamas surenkamasis gelžbetoni

Gelžbetoninių monolitinių perdangų statyba: principai, technologijos ir praktiniai sprendimai

Gelžbetinės konstrukcijos šiuolaikėje statyboje laikomos vienomis iš populiariausių dėl santykinai mažos kainos, ilgalaikiškumo, atsparumo ugniai ir išoriniam poveikiui, taip pat dėl mažų eksploatacinių išlaidų. Be to, betoną, kuris yra gelžbetonio sudedamoji dalis, galima gaminti iš vietinių žaliavų, tad gelžbetonis šiuo požiūriu yra konkurencingas prieš plieną. Tačiau gelžbetonis turi ir trūkumų, kaip antai pleišėjimas ir santykinai didelis savasis svoris.

Docentui M. Augoniui pritarus, didelis savasis svoris kartais gali būti pranašumas, nes masyvios konstrukcijos mažiau jautrios nedidelėms perkrovoms, o trūkumai gali būti šalinami pagal galimybes projektuojant tuštymėmis arba iš anksto įtemptas konstrukcijas. Gelžbetonis konstrukciniu, gamybos ir įrengimo požiūriu gali būti surenkamasis, monolitinis ir surenkamos-­monolitinis derinys. Jei pastatuose daug pasikartojančių tipinių konstrukcinių elementų, kaip pamatų, kolonų, sijų ir perdangos plokščių, dažnai naudojamas surenkamasis gelžbetonis.

Tačiau technologijų pažanga lėmė, kad monolitinių perdangų kokybė iš esmės nebenusileidžia surenkamojo gelžbetonio kokybei. Monolitinės perdangos dažnai montuojamos ten, kur reikia didesnio erdvės standumo arba kai perdangos turi būti konstruktyviai sudėtingos formos ar didelės nuoseklumo, užtikrinant papildomą erdvės tvirtumą.

Perdangų tipai ir jų pasirinkimo pagrindai

Perdangų tipą lemia pastato paskirtis, konstrukcija ir planuojamos apkrovos. Monolitinės perdangos montuojamos ekstremaliomis sąlygomis, kai veikia stiprios dinaminės apkrovos ar kai reikia erdvinio standumo sudėtingos formos pastatui. Sienų, kolonos ir kitų pažangių jungčių atžvilgiu jos dažnai turi universalumą ir ilgaamžiškumą. Medinės bei plieninės (sijinės) perdangos dažnai pasirenkamos dėl greito įrengimo ir mažesnių pradinių išlaidų, ypač mažo aukšto tūrio ar individualių namų projektų. Tačiau medinės perdangos turi silpnesnią garso izoliaciją ir didesnę atsakomybę dėl jų ilgaamžiškumo, todėl jas galima palaikyti su papildomomis izolacijomis, bet tai gali išlaikyti aukštas išlaidas.

Surinktos perdangos (pvz., „Teriva“ sistemos) pasižymi lengvumu, didesniu greičiu montuoti be krano pagalbos, geresne šilumos ir garso izoliacija, o jų plokštės gali būti pritaikytos gana plačioms pritaikymo galimybėms. Tačiau jų svoris vis tiek didesnis už kai kurias plokščių sistemas, o galutinis pasirinkimas priklauso nuo pastato paskirties, biudžeto ir architektūrinės vizijos.

Monolitinės gelžbetoninės perdangos dažnai įrengiamos, kai reikia didelio atlaikymo gebos ir kai per dangą turi būti užtikrintas erdvinis standumas, ypač sudėtingos formos pastatuose ar visuomeninėse/gamybos įstaigose. Tokios perdangos reikalauja klojinio, armavimo ir betono liejimo, tačiau užtikrina vientisą tvirtą plokštę, kuri nepavirsta jungimo siūlių žalojamais plokštėmis.

Prieš statant ar renovuojant pastatą: perdangos plokščių ir jų įrengimo svarstymas

Gelžbetoninės perdangos plokštės gali būti monolitinės arba surenkamos. Monolitinės perdangos išlieka patikimos, tačiau jų įrengimas su klojiniais ir armavimu užima daugiau laiko ir kainuoja daugiau negu surenkamos plokštės. Surenkamos perdangos dažnai montuojamos greičiau ir reikalauja mažiau krano naudojimo, tačiau sulaukia papildomų šilumos ir garso izoliacijos reikalavimų, kai reikia užpildyti tuštumų blokeliais ir įrengti tinkamą armatūrą.

Technologijų pažanga leidžia formuoti plokštes su angomis inžineriniams tinklams, laiptams ar vėdinimo sistemoms, taip pagreitinant statybos procesą. Taip pat naudojamos kilmės plokštės su specialiomis tuštymių formomis, kurių dėka sumažinamas svoris ir pagerinamos tam tikros mechaninės savybės.

Lengvesnės, bet efektyvios perdangos: naujos technologijos ir konstrukcijų sprendimai

Naujos technologijos leidžia įrengti tuštymes monolitinėse perdangose, naudojant plastikinius rutulius ar specialius plastikinius tuštymių formavimo elementus. Tokios technologijos padeda sumažinti perdangos svorį, o tuo pačiu išlaikyti arba net pagerinti jos laikančiąją gebą ir paviršiaus kokybę. Tačiau betono papildomos priemonės gali būti reikalingos siekiant pagerinti šilumos ir garso izoliaciją.

Techninės specifikacijos ir projektavimo nuostatos lemia perdangos plotį, storį ir armavimo tinklelius. Pavyzdžiui, skaičiuojant gelžbetoninės plokštės plokštumą, būtina įvertinti armatūros plotą, ypač pagrindinės ir skirstomosios armatūros žingsnius, bei užtikrinti, kad plokštė būtų pakankamai stori ir atspari įstrižiems plyšiams.

Teriva ir kitos perdangos plokštės: skaičiavimai, energetika ir eksploatacijos sąnaudos

„Teriva“ perdangos atitinka DIN 488 standartą, naudojant plieną BST 500, ir gali būti lengvesnės bei labiau energetiškai efektyvios, tačiau plonos perdangos gali turėti prastesnes šilumos ir garso izoliacines savybes, todėl reikalingi papildomi izoliacijos sluoksniai. Tačiau jų šilumos izoliacija dažnai viršija 0,37-0,39 m2K/W, o konstrukcinė galia gali būti panaši į didesnės storio monolitinę ar surenkamąją perdangą.

Perdangų įrengimo kaštus formuoja ne tik perdangos tipo kaina, bet ir transporto pristatymo į objektą, montavimo darbų, reikalingų mechanizmų nuomos ir kitų išlaidų santykiai. Pavyzdžiui, vieno metro gelžbetoninių sijų svoris gali būti apie 12 kg, o PTK perdanga gali svorį irgi įvertinti kaip panašų, tačiau turinti skirtingas privalumus šilumos ir garso izoliacijos požiūriu.

Praktiniai patarimai: ką reikėtų žinoti projektuotojams ir statytojams

• Perdangų tipą parenka inžinierius konstruktorius, skaičiuodamas pagal pastato paskirtį ir planuojamas apkrovas (nuolatinė perdangos svoris ir kintama naudojimo apkrova).
• Monolitinės perdangos dažnai užima daugiau laiko ir reikalauja klojinio bei tinkamo armavimo, tačiau suteikia vientisumo ir didesnį erdvinį standumą.
• Surenkamųjų perdangų plokštės montuojamos be krano, tačiau jų paviršiai ir konstrukcijos gali būti ribojamos dėl įrengiamų angų ar skirtingos izoliacijos poreikio.
• Medinės perdangos gali būti pigesnės, tačiau garso izoliacija yra prastesnė, o šildymo sistemoms gali būti sunkiau įrengti; iš jų dažnai pereinama prie kitų sprendimų.
• Specialūs pritaikymo planai perduodami į statybų aikštelę, įskaitant montavimo atramas, plokščių išdėstymo reikalavimus ir papildomų angų vietas.

Žemė drebėjimo atsparumas ir pastovumas

Kai kalbama apie pastato pastovumą, svarbu nepamiršti žemės drebėjimo poveikio aspektų. Monolitinės perdangos jungiamieji mazgai dažnai laikomi patvaresniais ir ilgaamžiškesniais, nes jie sujungia sudedamąsias dalis be papildomų įdėtinių detalių, kurios galėtų būti silpnybės vieta. Tokie įsivaizduojami mazgai dažnai skatina didesnį pastovumą, o senovinė ar nestandartinė forma gali būti lengviau įgyvendinama su monolitiniu gelžbetoniu.

Apibendrinant: kada rinktis ką?

Trumpas gairės projekto fazėje: jeigu reikalingas didelis erdvinis standumas, sudėtingos formos pastatas ar didelės nuoseklumo reikalavimai, labiau tiks monolitinės gelžbetoninės perdangos. Jeigu prioritetas - greitas montavimas, mažesnė pradinių išlaidų ir pakankama šilumos bei garso izoliacija - verta rinktis surenkamąsias perdangas su atitinkamomis tuštymių formomis. Medinės perdangos dažnai pasirenkamos mažesniems namams, kai norima sumažinti išlaidas ir suteikti galimybę savarankiškai įrengti dalį konstrukcijų, tačiau reikia įvertinti jų garso ir šilumos izoliacijos galimybes.

Techniniai pavyzdžiai ir specifikacijos

Žemiau pateikiami svarbiausi skaičiavimai ir duomenys, kurie gali būti naudingi inžinieriams projektuojant perdangas:

1. Monolitinės perdangos: atsparumas apkrovas skaičiuojamas pagal STP reikalavimus; BST 500 plienas paprastai žymiai padeda pasiekti didesnį atsparumą su mažesniu storio perdanga; plokštės storis priklauso nuo apkrovų ir planuojamos paskirties.
2. Surenkamos perdangos: plokščių storis 5-6,5 cm; geba būti iki 2,42 m pločio ir iki 10 m ilgio; plokščių masė iki 125 kg/m2; trumpiausia instalacija be krano; plokštės turi įmontuotą armatūrą ir plienines santvaras.
3. Teriva perdangos: atitinka DIN 488; plienas BST 500; šilumos izoliacija apie 0,37-0,39 m2K/W; reikalavimai dėl papildomos izoliacijos.

tags: #gelzbetoniniu #monolitiniu #perdangu #statyba