Dažnai nežinome ar abejojame dėl žodžių darybos vietos kalbos sistemoje. Tradicinėse gramatikose prie morfologinio kalbos dalių aprašo yra pridedamas ir gana savarankiško kalbos lygmens - žodžių darybos - aprašas. Po Vinco Urbučio veikalo „Žodžių darybos teorija“ (1978) galima teigti, kad vis dėlto žodžių daryba užima atskirą vietą kalbos sistemoje. Tam, kad taip būtų, būtina savarankiška reikšmių ir formų sistema, o tai duoda progą pasamprotauti ir apie tų reikšmių bei formų ypatybes.
Kaip nustatėme pirmosiose paskaitose, kalbinių reikšmių esama trijų tipų: leksinės, gramatinės ir darybinės. Taigi, darybinė reikšmė - derivatema yra arčiau leksinių nei gramatinių reikšmių. Nesunku susigaudyti, kad šie dariniai yra visiškai skirtingų tipų: dariniai (a) su darybos formantais ir dariniai (b) be darybos formantų. Įdėmiau žvilgtelėjus į darinius (b), nesunku nustatyti, kad iš dalyvio padarytas būdvardis tik pasikeitus sintaksinei aplinkai (be jokių kitų darybos priemonių). Taigi, tradicinėje daryboje darinius (a) galima vadinti morfologiniais (nes kinta morfeminė žodžio struktūra), o darinius (b) - sintaksiniais. Atitinkamai lietuvių kalboje turime du didelius darybos skyrius: funkcinę (sintaksinę) darybą ir morfologinę.
- Morfolinė daryba vadinama tokia žodžių daryba, kai dariniai savo struktūroje turi morfologines darybos priemones ‒ priesagas, priešdėlius, galūnes.
- Funkcinė (sintaksinė) daryba nagrinėja darinius, kurie remiasi sintaksinėmis konstrukcijomis - be papildomų morfologinių priemonių arba naudojant jas tik kaip papildomus elementus.
NB Čia reikia pabrėžti, kad tokia skirtis yra tradicinė. Gilesnis žvilgsnis kelia abejonių dėl funkcinės darybos galimybių sintetinėje lietuvių kalboje - juk keičiant vietomis savarankiškas kalbos dalis nepakeisti gramatinio (galūninio) įforminimo neįmanoma. Darybos procesams suvokti reikia sutarimo dėl kelių ar keliolikos sąvokų: paprastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas, darybos reikšmė, darybos tipas, darybos kategorija, darybos būdas, darybos opozicija, darybos okazija, darybos potencija, derivacinio ryšio tipas.
Nors senovėje ir dabartyje paprasta įžvelgti skirtumą tarp etimologijos ir žodžių darybos, šiame tekste akcentuojama, kad etimologiniai procesai gali būti diskutuojami atskirai nuo įprastų darybos ryšių. Pavyzdžiui, paprastieji žodžiai kartais turi kilmę iš kitų bendrašaknių savos ar svetimos kalbos žodžių; tokia kilmės analizė kartais peržengia morfologijos ribas ir pereina į etimologiją. Tačiau sinchroninis žodžių darybos tyrimas dažnai neoperuoja etimologizacija, o tiria santykį tarp pamatinio žodžio ir darinio.
Taigi, įvertinus šias nuostatas, lietuvių kalboje turime du didelius darybos skyrius: morfologinę darybą (derivaciją) ir sintaksinę darybą. Morfologinė daryba apima prefiksaciją, sufiksaciją, paradigmaciją ir refleksyvaciją - tai pagrindiniai lietuvių kalbos darybos būdai. Darybos formanto, pamatinio žodžio, ir jų reikšmių derinimas lemia darinio reikšmę: pvz., uogauti : uoga, riešutauti : riešutas, grybauti : grybas. Tačiau kai kurie darybos modeliai yra nestandartiniai arba mažiau produktyvūs, tokie vadinami okaziniais dariniais.
Kalboje atsiranda ir dūrinių (kompozitų) - dariniai, kurie remiasi žodžių junginiais ar prielinksnių konstrukcijomis (dūriniai). Tradicinėse gramatikose dūriniais laikomi tik dviejų ar daugiau skiemenų dariniai; ši nuostata keičiasi, kai įtraukiami papildomi sintaksiniai principai.
Žodžio darybos procesai atlieka svarbų vaidmenį kaip žodžių sintaksinių ryšių rodikliai. Svarbu suvokti, kad galūnė yra vienas iš svarbiausių žodžių formos komponentų, vaidinantis tiek gramatinio įforminimo, tiek semantinių ryšių įforminimo funkcijas. Todėl darybos procese galūnė gali įforminti žodį ir keisti pamatinio žodžio reikšmę (pvz., įlanka : įleñkti) arba suteikti tik gramatinį vaidmenį (grėbliakotis : grėblio kotas).
Pagrindiniai darybos būdai apsprendžiami per darybos formantus: prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija ir refleksyvacija - šie būdai sudaro derivaciją. Iš pamatinio kamieno ir darybos formanto atsiranda darinys, kurio reikšmė priklauso nuo darybos pamato ir formanto derinimo. Pavyzdžiai: uogauti : uoga, riešutauti : riešutas, grybauti : grybas. Be to, lietuvių kalboje egzistuoja potenciniai dariniai - dariniai, kurie theoretisiškai gali būti sukurti, bet dar nėra įsitvirtinę kalboje.
Okaziniai dariniai dažnai lieka mažai išsivysčiusiais ar net neturi įsitvirtinimo. Tačiau kartais jie gali įgyti produktyvumo ir plačiau plisti, pavyzdžiui, „Čingizo Aitmatovo žodis mankurtas“ arba „snikeriuok“ - „snikeris“. Toks procesas rodo, kad darybos modeliai gali staiga išpopuliarėti, kai atsiranda tinkamas kontekstas.
- Transpozicija - derivacinis ryšys, kai darybos priemonės perkelia pamatinį žodį iš vienos gramatinės klasės į kitą nekeisdamos leksinės reikšmės (pvz., ėjimas : ėjo).
- Modifikacija - kai darybos priemonės keičia pamatinio žodžio leksinę reikšmę, nekeisdamos priklausymo kalbos daliai (mutacija).
Kalbos darybos tyrinėjimai Lietuvoje dažnai akcentuoja morfologinę derivaciją, tačiau dūryba (kompozitas) ir kiti darybos modeliai nėra visiškai ignoruojami. Tradiciškai dūryba laikoma ne derivacija, nors ji gali būti laikoma galūninės darybos tipu, kai formantai susijungia su kamienu su galūniniais pokyčiais. Tai rodo, kad darybos schema yra dinamiška ir apima įvairius mechanizmus, įskaitant galūnių pokyčius ir šaknų/skamienų derinius.
Sintetinėse kalbose galūnė vaidina svarbų vaidmenį kaip žodžių sintaksinių ryšių, jų vaidmenų rodiklis. Todėl net ir dūriyboje galūnė išlieka svarbi - ji gali įforminti naują žodį arba laikyti tik gramatinį ženklą. Su darybos formantu susijusią sąvoką galima sieti su darybos būdu - prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija ir refleksyvacija - tai pagrindiniai lietuvių darybos būdai, vadinami derivacija. Iš pamatinio kamieno ir darybos formanto išvedama darinio reikšmė.
Kalbos tyrėjai pastebi, kad lietuvių kalba turi gausią žodžių darybą ir tradiciniuose aprašuose dažnai susitelkiama į morfologinę derivaciją, nors egzistuoja papildomi darybos modeliai. Kaip įdomus pavyzdys, lyginant su anglų kalba, lietuvių daryba tradiciškai yra labiau morfologinė, o dūryba taip pat turi savo vietą, nors ji retai laikoma derivacija. Tai lemia, kad darybos modeliai skirstomi pagal jų produktivumą ir funkcijas kalbos sistemoje.
Sąvokų įvairovė ir praktiniai taikymai
Kalbai būdingos skirtingos darybos rūšys - morfologinė derivacija, sintaksinė daryba, vediniai (derivatai, turintys vieną pamatinį žodį) ir dūriniai (kompozitai) - lemia tiek semantinį, tiek sintaksinį žodžių elgesį. Sintaksės samprata Lietuvoje yra tarsi dviejų krypčių derinys: formos prie turinio (formalus/gramatinis požiūris) ir turinys prie formų (semiantinis/aspektas). Dažnai abi kryptys derinamos, tačiau pirmenybė teikiama vienai iš jų priklausomai nuo tyrimo tikslų.
Sintaksė tyrinėja žodžių tarpusavio santykius, sakymų struktūras, sakinių dalis ir jų vaidmenis, taip pat teksto sintaksę kaip sakinių sąveiką tekste. Kalbos vartosena stipriai priklauso nuo sintaksinių konstrukcijų taisyklingumo, o užsienio kalbų modeliai dažnai įsiskverbia į lietuvių kalbą dėl vertimo ir šnekamosios kalbos įtakos.
Valentingumas (junglumas) - pagrindinis konceptas, apimantis gebėjimą jungtis su kitais žodžiais. Veiksmažodžių galimybė jungtis skirstoma į vienvalenčius, dvivalenčius, trivalentinius ir kt.; taip pat egzistuoja bezvalenčiai veiksmažodžiai - kurie neturi palydovų. Gramatinis valentingumas apibūdina, kaip žodys veikia sakinyje per gramatinę klasę ir formą. Plečiant tam tikrą kontekstą, matyti, kad būtini palydovai dažnai aprėpia subjekto ir objekto sritis, o aplinkybės tik retai laikomos būtinaisiais palydovais.
Sintagminiai santykiai atsiranda tarp žodžių, kai įvyksta valentingumo realizavimas. Žodžių tvarka lietuvių kalboje nėra pagrindinis sintaksinių ryšių reiškimo įrankis dėl jų gausios morfologinės sistemos; dažnai žodžių tvarka yra fiksuota arba inversinė tik tam tikrais atvejais. Pavyzdžiai liudija, kad skiriama dviejų tipų tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (laisva).
Semantika - ryšys tarp žodžio reikšmių, semantinių laukų ir pragmatinių kontekstų. Semantinis laukas sukelia įvairius metodus klasifikacijai: paradigmų sakmenys, tezaurai, semantinės nuorodos. Tradiciškai semantinius laukus sudaro ontologijos ir tezaurai (WordNet), o šiuolaikiškai jų kūrimui taikomi automatizuotos technikos, dideli teksto resursai bei statistinė analizė. Veiksmažodžių semantika dažnai projektuojama į sintaksinius sprendimus; metaforos laikomos dažnu semantinių segmentų užpildytojomis.
Kalba yra dinamiška; semantinės integracijos ir pragmatikos įtaka lemia kalbos pokyčius. Pavyzdžiui, žodžiai gali turėti metoniminį ar metaforinį semantinį vaizdinį, o socialiniai veiksniai gali keisti lingvistinę formą ar vartoseną. Tai iliustruoja, kaip semantika susilieja su sintakse ir pragmatika, formuodama kalbos kalbėjimo modelius.
Apibendrinant, lietuvių kalboje egzistuoja įvairūs žodžių darybos tipai ir modeliai: morfologinė derivacija, sintaksinė (funkcinė) daryba, vediniai ir dūriniai (kompozitai). Tradiciniai darybos aprašai daugiausia sutelkti į morfologinę derivaciją, tačiau pastebima ir kitos darybos formos. Žodžių daryba yra dinamiška ir gali įgyti produktyvumo laikui bėgant, o darybos ryšiai su semantika ir sintakse sudaro kompleksinį kalbos veikimo režimą.
Santrauka ir praktiniai pastebėjimai
Dažnai naudingi šie patarimai tyrėjams ar studentams kalbos darybos srityje: pasikliauti žodynais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“) kaip ribos tarp etimologijos ir darybos; nepiktnaudžiauti asmenine nuojauta, nes žodynuose turi būti didelis, iki 70 tūkst. žodžių fondas, iš kurio gali būti išvesti darybos ryšiai. Taip pat svarbu suprasti skirtingus darybos tipus ir jų sąsajas su gramatinės klasės pokyčiais, jos integraciją į semantinę erdvę, bei kaintą įvartiną į kontekstą.
tags: #formalusis #ir #semantinis #rysys #tarp #pamatinio