Nuo tada, kai buvo pradėti statyti pirmieji namai, iškilo problema: kuo uždengti namo stogą? Manoma, kad pirmųjų namų stogams uždengti buvo naudojamos natūralios medžiagos: medis, šiaudai, lapai, nendrės ir pan. Spėjama, kad Lietuvoje keraminės čerpės atsirado kartu su mūrine pilių, rūmų ir bažnyčių statyba - XII - XIV amžiuje. Gali būti, kad pirmosios pilys ir bažnyčios buvo dengtos lentelinėmis dangomis arba brangiais švino lapais, vežamais iš užsienio. Tačiau XIV amžiuje keraminių čerpių danga jau buvo populiari, čerpės dažnai randamos kultūriniuose sluoksniuose. Tokio tipo čerpėmis Lietuvoje yra dengtų pilių, vienuolynų ir kitų istorinių objektų.
Čerpinių stogų istorijos perėjimas ir naujos dangos formos
Spėjama, kad pirmieji čerpiniai stogai Lietuvoje buvo dengti “vienuolis/vienuolė” tipo čerpėmis. Tai daugiau pietų šalyse naudojamų “totoriškų” čerpių atmaina, pritaikyta šalims, kur nestokoja medienos ir kur viešpatauja gotikinis stilius. Renesanso ir baroko laikais stogai sulėkštėjo. Tradicinė čerpių danga pasidarė per sunki. Tada ir buvo išrasta “S” tipo - olandiška čerpė. Olandiška čerpė buvo dengiama vienu sluoksniu, todėl dangos svoris sumažėjo beveik dvigubai, kas yra labai svarbu lėkštesniems stogams, kurių pagrindinė apkrova yra nuosavas svoris ir sniego apkrova.
XVIII-XIX a. revoliucijos ir masinė čerpė
XIX a. laikui bėgant, pramoninė revoliucija išstūmė rankinį darbą čerpių gamyboje. Pagerėjo čerpių kokybė. Sumažėjo jų kaina. Čerpės tapo prieinamos gyvenamų namų statyboje. Žymiai supaprastėjo jų klojimo technologija. Čerpės klojamos sausai, pritvirtinamos nerūdijančiais tvirtinimo elementais. Čerpių klojimas žymiai pagreitėjo ir atpigo. Atsirado daug naujų čerpių formų. Žymiai padidėjo čerpių nomenklatūra: be eilinių ir kraiginių čerpių atsirado šoninės (vėjalentinės), ventiliacinės, anteninės ir kt. čerpės. Atsirado čerpės su dvigubu falcu, leidžiančios dengti lėkštus stogus. Beveik visų formų čerpės pradėtos štampuoti.
Techninės specifikacijos, atsparumas šalčiui ir standartai
Atsparumas šalčiui - pagrindinė keraminės čerpės savybė. Jeigu prieš dešimt metų reikalaujamas atsparumas šalčiui buvo 35 tūrinio šaldymo-atšildymo ciklų, tai 2000 m. sertifikuotos čerpės turėjo išlaikyti 150 ciklų. Priėmus Europos standartus, taikomus čerpėms ir jų bandymų būdams, pasikeitė čerpių bandymo būdai ir Lietuvoje. Čerpės šaldomos ir atšildomos suklotos ant grebėstų, imituojant natūralias sąlygas (D metodas). Mažiausia čerpių ardančioji apkrova lenkiant priklausomai nuo jų tipo turi būti nuo 600 N iki 1500 N, jos turi nepraleisti vandens.
Šiuolaikinis šlaitinis stogas, jo konstrukcija ir danga turi atitikti šiuos esminius reikalavimus (STR 2.05.02:2001 "Statinių konstrukcijos"). Manoma, kad didelis čerpių svoris nėra trūkumas: atstumo tarp gegnių negalima didinti, nes tada didės grebėstų matmenys. Rekomenduojamas gegnių žingsnis yra nuo 0,8 iki 1,0 m. Palyginus čerpes su kitomis dangomis, sniego apkrova retai viršija dangos svorį, todėl deformacijų svyravimai yra mažesni. Čerpių masė didina dangos šilumos inerciją (masyvumą). Vasarą čerpės nekaitina stogo.
Šiuolaikinių čerpių įvairovė ir keraminės dangos taikymas
„Tondach“ čerpės gali būti įvairių spalvų: nuo natūralaus molio iki raudonos, rudos ar juodos angobuotos bei glazūruotos. Wienerberger atstovybė siūlo platų aukštos kokybės čerpių pasirinkimą. Čerpės klojamos sausai, pritvirtinamos nerūdijančiais tvirtinimo elementais. Žymiai padidėjo čerpių nomenklatūra: be eilinių ir kraiginių čerpių atsirado šoninės (vėjalentinės), ventiliacinės, anteninės ir kt. čerpės. Atsirado čerpės su dvigubu falcu, leidžiančios dengti lėkštus stogus. Beveik visų formų čerpės pradėtos štampuoti. Bloga kokybė, siaura gaminių nomenklatūra ir netinkama dengimo technologija prisidėjo prie žmonių neigiamo požiūrio į keraminių čerpių dangą Lietuvoje.
- Čerpių sąlyginis svoris ir stogo apkrova.
- Šaltojo ir šiltojo sezoniškumo įtaka dangos ilgaamžiškumui.
- Technologijų pažanga: sausus klojimas, nerūdijančių tvirtinimo elementų naudojimas.
- Medžiagų įvairovė: nuo natūralaus molio spalvų iki glazūruotų dangų.
Žymiai svarbu suvokti, kad čerpės turi būti atsparios šalčiui, nepraleidžiamos vandens ir atitinkančios eigos testavimo reikalavimus. Tai užtikrina ilgaamžiškumą ir patikimą stogo apsaugą net ir ekstremaliomis sąlygomis.
Pastogės ir mansardos patalpose lengviau palaikomas optimalaus mikroklimato ir energijos efektyvumo rodikliai, kai įrengiama kokybiška čerpėmis dengta stogo sistema. Sumažėjęs dangos svoris (lėkštesnės čerpės) leidžia plėsti architektūrinius sprendimus ir taikyti įvairias architektūrines išraiškas, išlaikant techninį saugumą.
Taikomos rekomendacijos Lietuvoje
- Atitinkamas gegnių žingsnis, rekomenduojama nuo 0,8 iki 1,0 m.
- Pasirinkti čerpes pagal klimato sąlygas, atsparumas šalčiui ir vandens nepraleidžiamumas.
- Naudoti šiuolaikinius klojimo metodus (sausai, su nerūdijančiais tvirtinimo elementais).
- Atsižvelgti į spalvų pasirinkimą ir estetinį derinimą su pastato architektūra.
„Tondach“ ir Wienerberger siūlo platesnį asortimentą, leidžiantį derinti techninius parametrus su dizaino sprendimais. Taigi cerpes actua 1352 specifikacija remiasi senovės tradicijų ir šiuolaikų technikų integromis, užtikrinančiomis patikimą stogo dangą ilgam laikui.