Mašinų stovėjimo aikštelėms, esančioms lauke, pramoninėms grindims, pastoviai ar periodiškai veikiamoms drėgnos bei chemiškai aktyvios aplinkos, ar net didelio ploto rezervuarų dugnams naudotini sausi mineraliniai pabarstai, suteikiantys giluminio poveikio betono hidroizoliaciją kristalizacijos būdu. Šie pabarstai yra dengiami ant šviežiai sukloto betono, laikantis tos pačios technologijos kaip ir dengiant pabarstus, suteikiančius atsparumą dilumui, bei gali būti tiekiami įvairių atspalvių. Pabarstams gavus drėgmę iš šviežiai sukloto betono mišinio vandens, jų sudėtyje esančios aktyviosios cheminės medžiagos jonų pavidalu migruoja gilyn betono mišiniu. Kristalizacija vyksta aktyviems cheminiams junginiams reaguojant su cemento hidratacijos produktais. Tai yra nekenksmingos cheminės medžiagos, kurios visam laikui hidroizoliuoja betoną, apsaugant jį nuo vandens ar agresyvių cheminių junginių įsiskverbimo iš bet kurios krypties.
Nuo įtrynimo diskine trintuve lygio priklausys, kokio šiurkštumo paviršius bus išgautas. Dėl panaudotos įtrynimo technologijos viršutinis grindų sluoksnis įgauna didesnį stiprį ir atsparumą dilumui negu apatiniai betono sluoksniai, kartu suteikiama giluminė hidroizoliacija ir atsparumas cheminėms medžiagoms (naftos produktai, tepalai, žiemą ant kelių dangos laistomi chloridai). Tokiu būdu, esant daugiaaukštėms stovėjimo aikštelėms ar kitiems statiniams, papildoma horizontali hidroizoliacija pasidaro nebūtina. Pabarstus patartina naudoti, betonuojant grindis ant pagrindo, esančio žemiau gruntinio vandens lygio.
Pramoninės paskirties statinių grindims, daugiau veikiamoms mechaninių apkrovų, naudojami mineraliniai pabarstai, suteikiantys betono paviršiui didelį kietumą ir atsparumą dilimui. Tiek mineraliniai pabarstai, tiek pabarstai su metaliniais priedais barstomi ant šviežiai sukloto betono mišinio. Ruošiant šį mišinį, nerekomenduojama naudoti plastiklių lignosulfonatų, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 5% cukraus, pagrindu. Tačiau mišinys gali būti dispersiškai armuotas bet kokiu plaušu. Papildomas pabarstų paruošimas, prieš juos naudojant, nėra reikalingas. Jie tolygiai beriami ant grindų betono mišinio paviršiaus, sutankinto su vibrosija, praėjus 1,5-3 valandoms nuo jo suklojimo. Šis laiko tarpas priklauso nuo aplinkos temperatūros ir gali būti ilgesnis. Pabarstus barstyti galima rankiniu būdu, tačiau praktiškiau naudoti specialius mechaninius dozatorius, kurie užtikrina tolygų pabarstų paskleidimą. Nuo sklaidos tolygumo priklausys dangos kokybė.
Reikiamas pabarstų kiekis gali būti suklojamas per du kartus: užbėrus pusę reikiamos išeigos, paviršius išlyginamas trintuve, palaukiama kol milteliai sudrėks nuo mišinio vandens, paskui beriamas kitas kiekis. Svarbu pabarstus sukloti, prieš pradedant kietėti betono mišiniui. Kuomet ant paviršiaus galima vaikščioti, pabarstai toliau apdirbami mechaninėmis trintuvėmis. Rankinis trynimas galimas tik grindų kraštuose ar esant mažiems plotams. Dilumui atsparus sluoksnis mineralinių medžiagų pagrindų gali būti dengiamas ir jau ant esamų betoninių grindų. Tam naudojamas didelio slankumo mišinys (120-160 mm), kurio sudėtyje yra dilumą mažinančių užpildų ir plaušo, dispersiniam armavimui.
Tokią dangą dažnai taikoma remontuojant senas betonines grindis arba norint padidinti esamų grindų atsparumą dilimui (pvz., pasikeitus eksploatavimo sąlygoms). Dangos sluoksnio mažiausias storis yra 12 mm, atsparumas gniuždymui po 28 parų - 60 MPa, atsparumas šalčio poveikiui - F100. Dėl šių savybių danga gali būti dengiama tiek lauke, tiek viduje. Prieš betonuojant mažo dilumo sluoksnį, pagrindas tinkamai paruošiamas: suslėgto vandens srove nuvalomi nešvarumai, jeigu reikia, užnešamas sukibimą gerinantis sluoksnis. Pagrindas suskirstomas sekcijomis, atkartojant temperatūrines ir deformacines siūles. Suklotas mišinys sutankinamas vibrosija, kurios galai remiasi ant kreipiančiųjų. Sluoksnį išlyginti galima ir su lyginimo lenta, mišinį vėliau sutankinant paviršiniu tankintuvu. Naudojami slapukai.
Tęsdami tinklalapio naršymą, jūs sutinkate su jų įrašymų jūsų įrenginyje. Daugiau » Kaip ir visos statybinės medžiagos, gelžbetonis laikui bėgant sensta. Dėl išorinio poveikio agresijos jame gali prasidėti irimo procesai, todėl ilgainiui gelžbetonio konstrukcijų kokybė prastėja, t. y. Jau statybų metu padarytos projektuotojų ir statybininkų klaidos gali paskatinti greitesnę paviršinių betono sluoksnių eroziją (mechaninį ardymą) dėl vėjo ar kritulių poveikio. Dažnai betono erozija ir jo struktūriniai pokyčiai - korozija - vyksta vienu metu. Betone gali prasidėti mechaninė ir cheminė korozija. Filtruojantis vandeniui per betoną iš cementinio akmens gali būti išplaunamos kalkės (tuomet betono paviršiuje matyti baltos apnašos). Šios mechaninės betono korozijos padarinys - mažėjantis medžiagos stiprumas. Kai kalkių išplaunama daugiau nei 30-35 proc., gniuždomasis betono stipris gali būti lygus nuliui. Kartu su šia korozija priklausomai nuo drėgnų ir sausringų periodų trukmės kaitos vyksta ir betono karbonizacija. Ši korozija yra kalcio hidroksido ir anglies dvideginio, esančio ore, cheminė reakcija. Susidaręs kalcio karbonatas sutankina betono struktūrą ir padidina jo stiprumą. Rečiau pasitaiko sulfatinė betono korozija - cheminė sieros junginių reakcija su cementinio akmens komponentais. Šios reakcijos metu susidarantys produktai (gipsas, etringitas) turi ypatybę plėstis. Todėl betono porose gali susidaryti slėgis, kuris gali paskatinti paviršinių sluoksnių aižėjimą. Šių trumpai aptartų gelžbetonio senėjimo procesų kur kas intensyviau gali vykti nebaigtame statinyje, todėl stabdant statybas reikia imtis skubios apsaugos nuo žalingo aplinkos poveikio - konservuoti statinį ir jo konstrukcijas.
Geros gelžbetonio konstrukcijų būklės išlaikymas šiuo laikotarpiu priklauso nuo daugelio veiksnių: gelžbetonio medžiagų stiprinių ir deformacinių ypatybių, statiniostatybos kokybės ir sustabdymo trukmės, tinkamų konstrukcijų konservavimo priemonių parinkimo, techninės konservuoto statinio priežiūros kokybės. Todėl nebaigto statinio gelžbetonio konstrukcijų numatomų konservavimo darbų apimtis ir turinys gali gerokai skirtis. Statinio konservavimo darbų tvarką reglamentuoja STR 1.08.02:2002 (5 priedas). Jei antžeminės gelžbetonio konstrukcijos būna apsaugotos nuo tiesioginio kritulių poveikio, t. y. pašalinta vandens filtracijos per betoną galimybė, konstrukcijose nėra ertmių, plačiai atsivėrusių plyšių ir paviršių, kuriuose galėtų kauptis vanduo ar drėgmė, specialiai jas konservuoti nereikia. Tokios būklės konstrukcijos gali išbūti ilgą laiką, jei užtikrinamos pirminės (projektinės) apsaugos priemonės: pakankamas apsauginio armatūros betono sluoksnio storis, projektavimo normų rekomenduojama ne žemesnė kaip C30/37 betono klasė, kokybiški betono mišinio tankinimo, technologinių betonavimo siūlių, konstrukcijų jungčių įrengimo darbai ir pan.
Statytojai privalo iš anksto ruoštis konservuoti numatomą nebaigtą statinį. Prieš konservavimą atliekami išsamesni konstrukcijų būklės tyrimai ir įvertinimas, rengiamas statinio konservavimo projektas. Prieš gelžbetonio konstrukcijas padengiant specialia antikorozine danga, svarbu tinkamai paruošti betono paviršių. Gera dangos sukibtis priklauso nuo betono stiprumo (klojant dangą turėtų būti ne žemesnė kaip C20/25 betono klasė), santykinio oro drėgnio (ne daugiau kaip 80 proc.), betono paviršiaus sausumo ir grublėtumo, įvairių Betono apsauga nuo sulfatų poveikio yra itin svarbi siekiant užtikrinti konstrukcijų ilgaamžiškumą. Betonas įvairiose konstrukcijose neišvengiamai patiria betono koroziją, kuri atsiranda dėl cheminių reakcijų veikiant rūgštinei ir agresyviai aplinkai, pavyzdžiui, rūgštiniam lietui, užterštam vandeniui, pramoninėms nuotekoms ar rūgštiniam gruntiniam bei upių vandeniui. Vienas pavojingiausių veiksnių yra sulfatų poveikis betonui, kuris ilgainiui sukelia konstrukcijų irimą. Šios reakcijos metu sulfatai reaguoja su trikalcio aliuminatais cemento sudėtyje ir sukelia etringito susidarymą, kuris vėliau plečiasi, užpildo poras ir pakenkia mikrostruktūrą.
Cheminė betono erozija kasmet darosi vis aktualesnė problema. Vienas efektyviausių sprendimų - betono apsauga nuo sulfatų naudojant kristalinę hidroizoliaciją, pavyzdžiui, Xypex technologija. Neorganinė kristalinė struktūra susidaro, kai Xypex medžiagos reaguoja su betone esančiomis druskomis ir nehidratuotomis cemento dalelėmis. Dėl to pagerėja betono atsparumas cheminiam poveikiui ir ženkliai sumažėja sulfato įsiskverbimas. Xypex vis plačiau naudojamas visame pasaulyje, o atlikti laboratoriniai tyrimai patvirtina šios technologijos efektyvumą. Sulfatų poveikis betonui ypač aktualus nuotekų valymo įrenginiuose, pramonėje, tiltuose bei požeminėse konstrukcijose.
1996 metais Japonijoje atlikti bandymai, siekiant įvertinti betono atsparumą sulfatų ir rūgštinės aplinkos poveikiui. Bandiniams buvo naudojamas įprastas portlandcementas, maišomas su kalcio karbonatu santykiu 1:1, o vandens kiekis sudarė 60 % cemento masės. Buvo pagaminti dviejų tipų bandiniai: 10×10×40 cm stačiakampiai ir cilindriniai. Po 24 valandų bandiniai buvo išimti iš formų ir 14 dienų laikomi vandenyje. Vėliau jie suskirstyti į dvi grupes: viena padengta Xypex Concentrate, kita - be apsaugos. Po 10 savaičių bandiniai veikė 5 % sieros rūgšties tirpale. Rezultatai rodo masės praradimą ir dinaminio elastingumo koeficiento bei atsparumo gniuždymui pokyčius: apsaugoti bandiniai kur kas mažiau ardėsi nei neapsaugoti.
Remiantis tyrimais, Xypex kristalinė hidroizoliacija kristalų forma išauga tiksliai tada, kai botas gauna drėgmės kontaktą, todėl užpildo poras ir užkerta kelią vandenį, druskas bei agresyvią aplinką. Literatūros duomenimis, kristalinė hidroizoliacija ženkliai sumažina cheminę eroziją ir užtikrina ilgesnį betono gyvavimo laiką. Taip pat analizuojama III tipo korozija ir įvairios sulfatų koncentracijos XA3 aplinkoje, kur laboratoriniai tyrimai patvirtina, kad su Xypex priedu dažniausiai galima pasiekti žymesnes apsaugos galimybes, kartais iki 8 kartų ilgesnį atsparumą nei be papildų. Tačiau realios sąlygos visuomet priklauso nuo betono klasės, santykio ir aplinkos veiksnių.
Kitas sprendimas - VANDEX SUPER kristalinė hidroizoliacija. Ši sistema purškiama ant betono, skatinant kristalų augimą betono porose, kuriais atsiranda mažesnė porų pralaidumas vandeniui ir skysčiams. Dvi sluoksnio VANDEX SUPER apdengimo sistemos dar labiau sumažina porėtumą ir laidumą skysčiams, užtikrina drėgmės barjerą bei drenažo sistemų įrengimą grindims. Tačiau būtina pažymėti, kad pačios grindys turi būti hidroizoliuojamos Kristalinei hidroizoliacijai, o ne paviršinėms membranoms, kurios tik apsaugo nuo drėgmės patekimo į patalpą, bet betonui toliau kenkia neigiamas drėgmės poveikis. Todėl vienintelė išeitis grindims hidroizoliuoti - kristalinė hidroizoliacija VANDEX SUPER, kuri veikia giliau į betoną, augina kristalus ir didina atsparumą vandens ir drėgmės įgeriamumui.
Kristalinių hidroizoliacijų pasirinkimas - tiek naujai statybai, tiek rekonstrukcijai - labai svarbus etapų sprendimas siekiant ilgaamžiškumo. Pasirinkus tinkamą sprendimą galima įgyti didesnį atsparumą cheminiam ir mechaniniam poveikiui, sumažinti erozijos riziką ir užtikrinti konstrukcijų stabilumą bei saugumą ilgą laiką.
VELOSIT kristalinės hidroizoliacijos sistemų paaiškinimas
Turinys ir praktiniai patarimai
- Naudoti mineralinius pabarstus su gilumine hidroizoliacija kristalizacijos būdu, dengiant ant šviežiai sukloto betono.
- Teikti prioritetą dengiantiems sluoksniams, kurie suteikia atsparumą dilimui ir cheminiams poveikiams, ypač pramoninėse grindyse.
- Nustatyti tinkamą pabarstų kiekį ir laiką, kai paviršius dar gali būti tvarkomas (1,5-3 valandos po suklojimo, priklausomai nuo temperatūros).
- Konstrukcijų konservavimas nebaigus statybos laikotarpiu reikalauja išsamios būklės įvertinimo ir konservavimo projekto parengimo.
- Kol kas paviršinės membranos negali užtikrinti visapusiško hidroizoliacijos sprendimo grindims; alternatyva - kristalinė hidroizoliacija VANDEX SUPER, kuri giliau įsiskverbia į betoną.
Techniniai duomenys apie įtempių ir atsparumo parametrus
- Dangos sluoksnio minimalus storis - 12 mm; gniuždymo atsparumas po 28 parų - 60 MPa; atsparumas šalčiui - F100.
- Kontaktavimo metu būtina užtikrinti, kad pagrindas būtų tinkamai paruoštas: paviršius nesudžiūvęs ir sausas, grublėjimas atitinka reikalavimus, sienelių siūlės atkartojamos temperatūros deformacijoms.
- Betono (C20/25 ar aukštesnės klasės) sukibimas su hidroizoliacinėmis dangomis priklauso nuo oro drėgmės ir paviršiaus sausumo.
Korozijos ir ilgalaikio patvarumo kontekstas
Gelžbetonio konstrukcijų senėjimo procesai ateina iš daugelio šaltinių: mechaninės erozijos, cheminio poveikio rūgštiniam bei agresyviam aplinkos poveikiui, sulfatai gali sukelti gilius pakitimus mikrostruktūroje, o tai vėliau lemia laikinosios ar nuolatinės žalojimo. Kristalinės hidroizoliacijos technologijos sprendžia šias problemas, užtikrinant mechaninį atsparumą, cheminį atsparumą ir ilgesnį eksploatavimo laiką. Tyrimai Japonijoje, Čekijoje ir kitose šalyse rodo, kad Xypex ir VANDEX SUPER sistemos gali ženkliai sulėtinti koroziją ir sumažinti masės praradimą bei dinaminių savybių pokyčius paviršiniuose sluoksniuose, kai betonas kontaktuoja su sulfatų turinčiu vandeniu ar rūgštinėmis terpėmis.
Siekiant efektyvios apsaugos nuo hidroizoliacijos ir korozijos, būtina pasirinkti tinkamą sprendimą priklausomai nuo projekto specifikacijų: antikorozinė danga, betono įterpimas, pabarstai su kristaline hidroizoliacija ir kiti sprendimai turi būti derinami su projekto oce tomis ir laikantis STR reglamentų bei normų.
tags: #betono #konstrukcijos #apsauginis #sluoksnis