Eglė baltoji „Laurin“ (Lot. Picea glauca 'Laurin') - kūgio formos, labai tanki baltosios eglės veislė. Panaši į 'Conica', tik žymiai mažesnė. Veislės ypatybės: Auga itin lėtai ir pasižymi itin tvarkinga kūgio formos laja. Auginti reikėtų saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje.
Priežiūra ir augimo sąlygos
Jos spyglių spalva ir tankumas suteikia augalui nepriekaištingą išvaizdą ištisus metus. Joks sklypas neatrodys išbaigtas, prižiūrėtas ir dekoratyvus be spygliuočių medžių ir krūmų. Jie išskirtinai dekoratyvūs bet kuriuo metų laiku, taip pat ir žiemą, jiems nereikia beveik jokios priežiūros, spygliuočiai mėgstami ir dėl formų bei pritaikymo želdinių grupėse įvairovės, sodinami pavieniui ar grupelėmis po 3-5, tinka gyvatvorėms, saugo nuo vėjų, triukšmo.
Gerai atrodo skirtingose sodų, parkų kompozicijose, miesto gatvėse ir aikštėse. Vienas svarbiausių daugumos spygliuočių medžių privalumų yra tas, kad jie yra visžaliai, skirtingai nei lapuočiai mūsų klimatinėje zonoje. Už tai suaugusios spygliuočiai gana neblogai pakelia persodinimą.
Sodinimas ir vieta
Spygliuočius galima sodinti tik du kartus per metus. Tinkamiausias metas spygliuočių sodinimui yra pavasaris (balandžio pabaiga ir gegužės pradžia) ir ruduo (rugpjūčio pabaiga-rugsėjo pabaiga). Pasodinus vėliau, augalai nesuspėja įsišaknyti. Eglės geriausiai prigyja pasodintos rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pirmojoje pusėje, kai jos jau baigusios augti, šakelių galuose susiformavę pumpurai. Pušis, tujas, kadagius geriau sodinti pavasarį, žemei gerai įšilus.
Daugelio spygliuočių šaknys paviršinės, suaugusios į tankius kuokštus, todėl ruošiant iškasimui numatytus sodmenis reikia gerai palaistyti. Į nuolatinę vietą rekomenduojama sodinti 4-8 metų amžiaus spygliuočius. Sodinama būtinai su žemės gumulu, atitinkančiu augalo dydį. Duobė turi būti didesnė nei šaknų kuokštas. Prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės. Sodinant netoli duobės centro iš vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas medeliui pririšti. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo - jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme. Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. Augalo šaknis būtina užžerti derlinga žeme. Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Sodinukas turi būti pasodintas tokiame gylyje, kokiame augo medelyne. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkiose dirvose pasodinus per giliai, galima augalams pakenkti. Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis, kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai per kelis kartus palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga. Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia laistyti gausiai, 3-5 kartus. Rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant reikia nuolat gausiai laistyti.
Kadagiai ir jų augimo ypatybės
Kadagiai: praktiškai visos kadagio rūšys turi gulsčiaūges šakas. Spalvinė spyglių gama įvairi. Kadagio ūgliai dažnai aktyviai įsišaknija, tokiu būdu krūmai išplinta dideliame plote. Kadagys geriau auga žvyringoje dirvoje, stačiame šlaite, atviroje, saulėtoje vietoje ar prie laiptų, neaukštų terasų ir atraminių sienelių. Vienas iš mažiausiai reiklių spygliuočių augalų - kazokinis kadagys (Juniperus sabina). Tai labai gražus krūmas, bet greitai augantis į plotį (per 10 metų skersmuo sieks 2-3 m). Ši kadagio rūšis sodinama ir pavieniui, ir grupėmis klombose, palei sienas, rokarijuose ir alpinariumuose.
Eglė baltoji „Laurin“: charakteristikos ir palyginimai
Eglė baltoji 'Laurin' (Lot. Picea glauca 'Laurin') - kūgio formos, labai tanki baltosios eglės veislė. Panaši į 'Conica', tik žymiai mažesnė. Paprastoji eglė 'Nidiformis' (Lot. Picea abies) - viena populiariausių žemaūgių paprastosios eglės veislių, dar vadinama lizdine eglute. Eglė sidabrinė 'Super Blue' (Lot. Picea pungens 'Super Blue') - užauga iki 5 m per 10 metų, forma - platai piramidė, spygliai ryškiai mėlyni. Eglė dygioji (sidabrinė) 'Edith' - kūginės formos medis horizontaliomis sluoksniuotomis šakomis, šakelės tankiai apgaubtos ilgos spygliais, dailiai dengia vieną kitą. Ši skiepyta veislė išsiskiria tvirta laja ir augimo ypatybėmis. Viena iš gražiausių siauralajų medžių - jos augimo tempas lėtas, per 10 metų pasiekia 3-3,5 m aukštį ir 0,5-0,6 m plotį.
Baltoji eglė - atsparumas ir pritaikymas
Baltoji eglė sėklų subrandina gausiai, todėl paukščiai ir smulkūs gyvūnai dažnai jas ėda. Baltoji eglė gali išgyventi iki 300-350 metų. Lietuvoje kai kurios senosios eglės auga dvarų parkuose, Palangos botanikos sode ir Girionių parke. Didžiausi privalumai - atsparumas šalčiui ir sausroms, nereikli dirvai, galimybė augti daliniame pavėsyje ir šlapiose vietose. Mediena naudojama statybose, baldams ir popieriui. Iš sodinukų galima formuoti tankią ir aukštą gyvatvorę, apsaugančią nuo stiprių vėjų.
Populiarios baltosios eglės veislės ir jų taikymas
Želdynuose ši rūšinė eglė sodinama gana retai, vis labiau populiarėja jos žemaūgės veislės. Viena iš labiausiai žinomų - „Conica“, kartais dar vadinama kanadine eglute. Ši nedidelė ir tanki eglutė buvo aptikta kaip savaime augantis mutantas Kanados miškuose daugiau nei prieš 100 metų. Jos spygliukai ryškiai žali ir labai tankūs. Lietuvoje „Conica“ gali pasiekti 2-3 m aukštį per daugelį metų, šiltesnėse šalyse - didesnė. Vasarą gali nukentėti nuo voratinklines erkutės, ypač jei augalas auga labai saulėtoje ir sausoje vietoje.
„Sander's Blue“ eglučių spygliukai būna melsvos spalvos; „Daisy's White“ ir „Maigold“ - jaunieji spygliukai beveik balti. „Dendrofarma Gold“, „Echiniformis“ ir „Nana“ medeliai auga rutulio formos, pirmojo spygliai geltoni, kiti dviejų - melsvi. „Laurin“ ir „Piccolo“ veislės augalas ypač lėtai ir turi siauras koloniškas formas. Visos minėtos baltosios eglės veislės auga lėtai, todėl puikiai tinka auginti mažose erdvėse - kapinėse, balkonuose, vazonuose. Joms tinka dalinis pavėsys, drėgnoji ir vidutiniškai derlinga žemė. Pavasarį galima patręšti spygliuočiams skirtomis trąšomis arba puse normos universalių trąšų. Mažųjų eglučių šaknų sistema nepasižymi gilia, todėl sausroms ar augimui vazonuose būtina stebėti ir palaistyti. Net ir žiemą, jei augalas auginamas vazone ir vazonas stovi lauke, žemė gali išdžiūti.
Sužinokite apie egles
Papildomos įžvalgos apie priežiūrą: pavasarį galite patręšti spygliuočiams skirtomis trąšomis, o kai augalai auga vazonuose - ypač svarbu laikytis nuolatinės drėgmės ir stebėti žemės paviršiaus drėgmės lygį. Apskritai Baltosios eglės veislės - dekoratyvios ištisus metus, mažai reiklios priežiūros ir idealiai tinka mažoms erdvėms (vazonams, kapinėms, balkonams).
Trumpas praktinis sąrašas sodininkams
- Sodinimo metas: pavasaris arba ruduo; rugpjūčio-rugsėjo laikotarpis - galinga prigyja;
- Dirva: drėgnoji, vidutiniškai derlinga; rūgštingumas neutralus iki šiek tiek šarminis;
- Gylyje: šaknys paviršinės, todėl laikykitės saikingos laistymo;
- Mulčiavimas: durpės ar kompostas apsaugo nuo piktžolių ir palaiko drėgmę;
- Apsauga: vasarą gali prireikti apsaugos nuo saulės perkaitimo ir nuo voratinklinių erkučių;
- Prieglauda žiemą: laikykite vazonus durpėmis ar kompostu, nepamirškite apsaugoti nuo šaltų vėjų.