Įprastas vinilas - matosi aiškūs tamsesni koncentriniai takeliai, kurie yra tarpai tarp dainų. Tai vienas būdingiausių požymių, pagal kuriuos galima atskirti normalų vinilą nuo gramofono plokštelės. Plokštelės - tai tokie disko pavidalo plastmasiniai daiktai, į kuriuos senovinėje senovėje buvo įrašoma muzika. Tokie daiktai būdavo gaminami iš kažkokių tai sakų, tai būdavo brangūs, tačiau jais grodavo pirmi garso atkūrimo įrenginiai pasaulyje - gramofonai. Galima sakyti taip, kad plokštėlė - tai šiaip kažkoksai plokščias daiktas, o vat vinilai - tai jau toksai pagerintas daiktas.
Dar būdavo ir kitų plokštelių, pvz., CD - apie juos kalbainiai aiškino, kad tai esančios kompaktinės plokštelės, nes esą sakyti žodį "diskas" negerai ir negalima, nes diskai lietuvių kalboje neegzistuoja. Nėra tokio daikto, kaip diskas, nes jis tik kitose pasaulio vietose būna, bet ne Lietuvoje. Mes gi čia pabrėžiame, kad nuosekliai liurbinant lietuvių kalbą, negalima sakyti ir žodžio "kompaktinės", nes šitas žodis irgi visaip negražus. O jei kas nors išvedžios kad esą yra kokie tai singlai, kurie esą irgi maži, tai čia iš anksto jums pasakysime, kad "singlas" irgi yra nelietuviškas žodis, nes reikia sakyti "vienetukas". Dar kiti asmenys siūlo plokšteles vadinti albumais, bet tai yra nesąmonė, nes visi žino, kad albumai yra skirti tiktai fotografijoms laikyti, o plokštelės neturi fotografijų, jos išvis yra su muzika ar kitais garso įrašais. Kaip galima garso įrašą įtalpinti į kokį tai daiktą, kurį kažkur būtų galima padėti? Taigi nesąmonė visiška.
78 apsisukimų per minutę - tai gramofono plokštelė su grubiais plačiais takeliais, kurių platumas toks, kad vien iš tų takelių jau galima visai girdimu garsu atkurti muziką, netgi be jokio stiprintuvo, tiesiog mechaniškai. Tokios plokštelės būdavo skirtos gramofonams, tačiau jas moka groti ir kai kurie, ypač senų modelių, patefonai. Būdinga, kad šitos plokštelės yra storos ir sunkios. 45 apsisukimų per minutę - dažniau būna naudojamos muzikiniuose automatuose, singlų formatu. Turi didelę skylę viduryje. 33,3 apsisukimų per minutę - tai taip vadinamos ilgai grojančios plokštelės, nes viena plokštėlės pusė gali sutalpinti iki 22 minučių muzikos, o dvi pusės - net 44 minutes. Tai pagrindinis plokštelių formatas šiais laikais.
Atsiliepdamas į Ginto nuogąstavimus dėl Glūkoidų svetainės recesijos, atsakingai pareiškiu: visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. „Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ - tokiom ir panašiom antraštėm pastaruoju metu mirga Britanijos laikraščiai.
Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meile yr“. Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius 3 metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur prekyba tarp kolekcionierių? Manau, dar kokį milijoną diskų reiktų pridėti, jau nekalbant apie prekybą Internete visame pasaulyje. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais - tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate - skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima parsisiųsti viską, ko tik širdis geidžia.
Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. „Chebrai“ teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ koveris ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu kartu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas, buvo Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Vaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį.
1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo - ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę - kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui.
1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę - ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Prieš keliasdešimt metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą - $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno.
Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Šią retą kompiliaciją įšleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas - dar neišpakuota plokštelė, ir tokių po saule tikrai yra. Toliau seka „second state covers“ - plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi.
Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios!
Dar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas - pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou, tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi įšvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje.
Šį plokštelė- puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas- buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas - aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozes laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai- tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti.
Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač lyginant su prieš tai įšėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu. Šis gi buvo labai kuklus - baltame viršelyje buvo išspausta užrašas“The Beatles”. Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus.
Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradės nuo nepavykusio koncerto Vestminsterio rūmuose, kai jie bandė atlikti “God Save The Queen”, ir buvo suimti. Nepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą - 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižinį karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”.
Šio įvykio metu EMI Records nusprendė išleisti spalvotą singlą kaip dovaną, o jo spalva turėjo būti purpurinė, tačiau dėl skubos gavosi mėlyna. Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos darbuotojams ir svečiams per baliuką, kartu su proginiais bokalais. Dabar toks rinkinyje įkainuojamas apie 5000 svarų, tačiau prie jo yra dar ne numeruoti ir be voko diskai, kurie laikomi testiniais - kilus gana diskusijų, iš kur jie atsirado kolekcionierių tarpe. Atskira kategorija - „soundtrack“ ar muzikos filmams - laikomos brangiausios dėl retumo, ypač 1940-1960 metų Holivudo garso takelių.
Pačia vertingiausia ir rečiausia plokštelė su filmo „Keino sukilimas“ garso takeliu: mono įrašas su daugeliu dialogų iš filmo ir vos girdima Makso Štainerio muzika. Tikėtina, kad draudimą parduoti inicijavo Hermanas Vukas, kuris pagal knygą parašytą scenarijų, atsinešė grasinantį laišką RCA vadovybei. 60-ųjų pabaigoje britų rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu, o 1996-aisiais Deivido Bovi spalvotas Space Oddity pasirodymas sukėlė nepaaiškinamą įvykį, kurį vėliau aiškino, kad tai eksperimentinis tiražas. Ši plokštelė buvo įrašyta stereo formatu ir įkvėpta kosminės tematikos, su daugybe garso efektų.
Pabaigai - trumpas testas: šioje plokštelėje įrašyta arija iš Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“, kurią atlieka garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas. Plokštelė išleista 1927 metais. Kokybė ideali visais atžvilgiais. Beveik ideali kokybė. Greičiausiai niekada nebuvo naudota, vinilinė plokštelė gros puikiai, be garso atkūrimo defektų. VG+ įrašu pažymėta vinilinė plokštelė turės požymių, jog ji buvo grota ar kitaip naudota ankstesnių jos šeimininkų. Defektai turėtų būti daugiau kosmetinio pobūdžio, neįtakojantys faktinio garso atkūrimo kaip visumos. Vinilinė plokštelė gali būti nusidėvėjusi, t. y. gali turėti nedidelių įbrėžimų ar labai lengvų įbrėžimų, kurie neturi įtakos įrašo klausymuisi. Vinilinės plokštelės viršelis gali būti apdraskyti, ypač apačioje arba šonuose. Plokštelė gali būti įtrūkusi, deformuota ir grojimo metu gali kilti garso pasikartojimai, nutrūkimai. Išorinis vokas gali būti įkirptas, įbrėžtas ar be kampelio. Daugelis VG + įraše esančių defektų bus aiškiau pastebimi VG kokybės plokštelėje. Grojant įrašui akivaizdžiausiai girdėsis įrašo defektas-papildomas triukšmas, ypač dainos pradžioje (intro) ir garso sušvelnėjimo metu, tačiau kitaip garso įrašo neįtakos ir neapsunkins. Garsas nešvarus ir nusidėvėjęs, plokštelė turi švelnių įbrėžimų, kurie turi įtakos garsui. Etiketė gali būti prirašinėti, ant jų gali būti priklijuota lipdukų ar jų dalių. Tas pats galioja ir apie vidinius bei išorinius vokus.
Naršydami toliau Jūs sutinkate su būtinaisiais slapukais. Taip pat galite sutikti ir su kitų slapukų naudojimu.
Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, B. Vilimaitė iškart sukūrė savitą trumpos kondensuotos novelės modelį, kuriam liko ištikima. Minimalizmo nuostata buvo iššūkis sovietmečio oficiozinei pompastikai ir tuščiakalbystei, prozos gigantomanijai - storiems romanams, plepioms apysakoms, raštų serijoms. Pasakojimo „baltos dėmės“ paliekamos pasitikint adresato vaizduotės kompetencija (vienas novelių rinkinys taip ir vadinosi - Baltos dėmės).
Bitės Vilimaitės gyvenimas susijęs ir su Kaunu. Čia prabėgo jos nelengva, paženklinta vargo ir nepriteklių, vaikystė ir jaunystė. 1966 m. išleido debiutinį novelių rinkinį „Grūdų miestelis“. Netruko pasirodyti ir kiti rinkiniai - „Baltos dėmės“ (1969), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Užpustytas traukinys“ (1996), „Papartynų saulė“ (2002). Kai kurias apsakymų knygas papildydavo ir savais eilėraščiais - „Mano knygelės“ (1984), „Vasara auksinė“ (1986). Išleido apysakas „Obelų sunki našta“ (1975), „Rojaus obuoliukai“ (1981).
Tarp tuometinio skatinamo tuščio plepsėjimo, Bitės Vilimaitės mažoji proza išsiskyrė netikėta stilistika, lakoniškumu, žodžio taupumu, pasakyčiau, netgi šykštumu. Bitės Vilimaitės kūryba buvo ne kartą įvertinta - 1975 m. ji buvo apdovanota Žemaitės premija, 1997 m. - G. Petkevičaitės-Bitės premija, o 2003 m. Į Dzūkiją, į savo gimtuosius Avižienius ji persikėlė 2010 m., po vienturčio sūnaus, sirgusio sunkia liga, mirties. Sūnėno Dariaus surasti rankraščiai - ypatingos svarbos įvykis. Visų pirma, tai neįprastas rašytojai žanras - dramaturgija bei stambioji proza - romanas. „Rudens veidas“ ir „Juodos dienos“ - vienaveiksmės pjesės, kuriose rašytoja atsiskleidžia kaip dialogų bei išmoningai pinamos intrigos meistrė. Be abejo, B. Vilimaitė ir dramaturgijoje išlieka gyvenimo tikrovės ir aplinkos įdėmi stebėtoja, ištikima savo įprastam novelistikos stiliui - taupiom, taikliom charakteristikom, lakoniškumui. Tačiau romanas „Pelkių drugiai“ nustebina ne tik neįprasta Bitės Vilimaitės stilistika, ne tik vaizduojamų įvykių tragedija, bet ir romane vyraujantis novelių skyrių principas: vienas veikėjų rinkinys veikia skirtingose aplinkybėse.
Bitė Vilimaitė - liksime prie klausimo: ar išlikti, ar kovoti iki paskutinio kraujo lašo? Ar kova už laisvę beprasmiška? Ar priesaika žūti yra neatšaukiama? Partizanų paveikslai „Gėlių mergaitė“, „Petrelio“, „Podės“, „Gimnazisto“ ir kt. - sodrūs ir įsimintini. Bitė Vilimaitė vėl sugrįžta.
Kaip pasiekėme vinilo atgimimą: pagrindiniai faktai
Vinilų atgimimas skatina kolekcionieriai ir plačioji publika, o išskirtiniai egzemplioriai tampa kultūriniais pasakojimais. Pateikiama istorija apie garsųjį „butcher cover“ (Mėsininko viršelis) iš Capitol Records, apie Sex Pistols apdovanojimą „Queen’s Award“ ir apie kitus įvykius, kurie sukūrė vinilo magnetą kolekcionieriams.
Bitlai ir jų įrašų palikimas
Trumpai: Quarrymen - pirmoji „Bitlų“ plokštelė įrašyta 1958 m. liepos 14 d. jų mieste, persikeleriantis į legendinės ketveriukės kelionę. Pirmoji įrašų sesija kainavo 17 šilingų ir 6 pensus. „That’ll Be The Day“ ir „In Spite Of All The Danger“ - dainos, iš kurių dalis buvo sukurta Polui Makartniui ir Džordžui Harrisonui. Vėliau plokštelė tapo retenybe: jos vienintelės egzemplioriai suaugo į didžiules sumas rinkoje.
„Capitol Records“ 1966 m. išleido „butcher cover“ rinktinę, kurią beišpakuota dalis buvo užklijuota kita nuotrauka dėl skandalo. Tokia istorija verčia prisiminti, jog retumas gali būti apgaulingas, bet kartu žavi kolekcionierius visame pasaulyje. Svarbu pažymėti - pirmieji leidimai yra vertingiausi, o jų vertė nuolat auga priklausomai nuo viršelio būklės ir egzemplioriaus retumo.
Retų soundtracų kolekcionavimas ir vidinės detalės
Ypatinga grupė - „soundtrack“ plokštelės, ypač iš 1940-1960 metų Holivudo filmų. Keino sukilimas ar kiti garso takeliai tampa brangiausiais kolekcionierių trofėjais. Dažnai tokie leidiniai pasitaiko mono formatais su įrašų ištekliais, kurie vertinami dėl išskirtinio garso ir istorinės vertės. Deja, daugelis jų buvo uždrausti dėl autorinių teisių pažeidimų ar teisiniu ribojimu. Tokios plokštelės kartais randamos tik išskirtiniuose aukcionuose ar specialiuose rinkiniuose.
Vinilo dydžiai, forma ir sąlygos vertinimas
Vinilo kokybės kriterijai apima: VG, VG+, G ir pan. - aprašymo tikslumas svarbus norint suprasti plokštelės garso atkūrimo galimybes. VG+ laikoma gera kokybė su kai kuriais kosmetiniais pažeidimais, o G ar G+ - reiškia įrašą su reikšmingais defektais ir triukšmais. Viršeliai gali būti įkirpti, įbrėžti ar su kitokiais defektiniais požymiais, o įdėklai gali būti pažeisti vandeniu ar įtrūkę. Visi šie požymiai turi būti aiškiai įvertinti, kai perkate kolekcionierių tikslams skirtas plokšteles.
Elektroninis meta aprašymas (SEO)
tags: #b #vilimaites #vinilines #ploksteles #wikipedija