TRANSPORTAVIMAS IR SANDĖLIAVIMAS OSB plokštes transportuoti ir sandeliuoti reikia taip, kad išvengtumėte pažeidimų. Plokštes geriausia laikyti uždaroje patalpoje su gera ventiliacija. SANDĖLIAVIMAS STATYBOS VIETOJE Jei neįmanoma sandėliuoti po stogu, reikėtų paruošti lygų paviršių (nuo žemės izoliuoti plėvele, palikti oro tarpą, kad užtikrinti ventiliaciją iš apačios). Plokštės su lygiais kraštais sujungiamos ant lagių, paliekant min 3mm tarpelį plokštės perimetru. Montavimo metu prie sienos ar montuojant “plaukiojančias grindis” reikėtų palikti 12mm tarpą tarp sienos ir plokštės.
Plokštes kloti pagrindine ašimi lygiagrečiai lagėms, plokščių kampai turi nesutapti. Ilgieji kraštai, nesire-miantys ant lagių, turi turėti išfrezuotus kraštus, atitinkamą atramą ar sujungiančią kabę. Jei perdanga neturi stogo, tai turėtu būti padarytos drenažinės skylės, kad lietaus metu galėtų nubėgti vanduo. Esant mediniam pirmo aukšto perdengimui, kuris liečiasi su gruntu, reikėtų padaryti apsaugą nuo vėjo iš apatinės perdengimo konstrukijos pusės ir įrengti papildomą hidroizoliaciją ant grunto.
Plokščių tvirtinimui reikėtų naudoti 51mm (2") ilgio suktas vinis arba įpjautines nuo 45mm (1¾") iki 75mm. Vinys kalamos kas 30cm į tarpines atramas ir kas 15cm plokščių sujungimo vietose. Norint padidinti grindų tvirtumą, plokštes reikia priklijuoti prie lagių montažiniais klijais, kurių sudėtyje yra cheminių skiediklių. Montuojant “plaukiojančias grindis”, išfrezuotus galus reikėtų klijuoti (pvz. D3 tipo klijais), paliekant 12mm tarpą tarp grindų ir sienos.
Prieš plokštės montavimą, rekomenduojama 24val. ją palaikyti montavimo aplinkoje. Rekomenduojama, kad plokščių drėgmė neviršytų 15%. Esant tokiam drėgmės lygiui, išvengiama pelėsių ir grybų atsiradimo.
OSB plokščių tipai ir jų savybės
OSB 2 - naudojama sausoje aplinkoje, patalpų viduje. OSB 3 - konstrukcinė plokštė. Galima naudoti nelabai drėgnoje aplinkoje tiek viduje tiek ir išorėje. Tai pati populiariausia plokštė statyboje. OSB 4 - konstrukcinė plokštė, naudojama nešančiose konstrukcijose, esant padidintam mechaniniam spaudimui ir ypač dideliam drėgnumui, tiek viduje tiek ir išorėje. Plokštes Kronopol OSB 3 ir OSB 4 reikia būtinai apsaugoti nuo ilgalaikio vandens poveikio, tiek sandėliavimo, tiek ir statybos darbų metu. Šias plokštes sumontavus lauke, ant sienų ar ant stogo, reikėtų apsaugoti nuo neigiamai veikiančių kritulių. Ilgą laika veikiant drėgmei, OSB 3 ir OSB 4 plokščių kraštai gali nežymiai išsipūsti pagal nustatytą normą: OSB 3 iki 15% OSB 4 iki 12%. Tokiu atveju, norint išgauti vientisą lygią plokštumą, gali tekti papildomai šlifuoti kraštus.
Plokštės pagal kraštų formą yra trijų rūšių: plokštė su lygiais kraštais; plokštė su išdroža ir dygiu dviejose kraštinėse; plokštė su išdroža ir dygiu visose keturiose kraštinėse. Plokštę, naudojamą stogui ar grindims, reikėtų montuoti užrašais į apačią. Ši lentelė yra orientacinė. Kronopol OSB plokštės ant sienų gali būti montuojamos tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai. Tarp plokščių, bei apie durų ar langų kiaurymes būtina palikti min. 3mm tarpelį. Esant 400mm ir 600mm tarpui tarp statramsčių, sienoms rekomenduojama naudoti 12mm storio plokštę. Norint papildomai apšiltinti, sienas rekomenduojama užpildyti akmens vata. Sieninių plokščių tvirtinimui rekomenduojama naudoti 51mm (2") ilgio suktas arba nuo 45mm (1¾") iki 75mm įpjautines vinis. Vinys kalamos kas 30cm į tarpines atramas ir kas 15cm plokščių sujungimo vietose. Išoriniame sienos kampe vinys kalamos kas 10cm. Tarp plokščių, neturinčių dygio ir išdrožos, reikia palikti 3mm tarpelį, kad plokštė turėtų galimybę “dirbti”.
Plokštė turi būti padėta mažiausiai ant dviejų atramų, o jos sujungimai turėtų būti ant atramų. Plokščių montavimo metu darbininkai turi laikytis darbo saugumo reikalavimų. Jei stogo konstrukcija turi išsikišusius vamzdžius, plokšės turi būti atitrauktos 12mm nuo vamzdžio. Stogo montavimo metu reikėtų laikytis aukštuminių darbų saugumo taisyklių. Tvirtinant Kronopol OSB plokštes ant stogo, reikėtų naudoti 51mm (2") ilgio suktas arba nuo 45mm (1¾") iki 75mm įpjautines vinis. Vinys kalamos kas 30cm į tarpines atramas ir kas 15cm plokščių sujungimo vietose. Prieš montuojant plokštes, reikia patikrinti, ar gegnės yra vienoje ašyje, ar jos tiesios ir lygios. Kreivos ar nelygios gegnės turės didelės įtakos galutiniam stogo vaizdui. Plokštės, kurios sušlapo per lietų, reikėtų išdžiovinti ir saugoti nuo biologinės korozijos, iki kol stogas bus padengtas stogo danga. Neapšildomi plotai po grindimis ar palėpėje turi būti gerai vedinami. Ventiliacinės angos turi sudaryti nemažiau 1/150 viso horizantalaus paviršiaus. Plokštes montuoti ilgąja kraštine statmenai gegnėms. Po plokščių trumpųjų galų sujungimais visada turi būti atramos. Ši lentelė yra orientacinė.
Fasado armavimas
Fasado armavimas yra vienas svarbiausių konstrukcinės apsaugos sprendimų, kuris pastato išorinius paviršius apsaugo nuo įtrūkimų, drėgmės ir mechaninių pažeidimų. Tai nėra apdailos detalė, o fundamentali saugumo priemonė, nulemianti, kiek metų jūsų namas atlaikys klimato ir laiko išbandymus. Senos mūrinės sienos dažnai turi susilpnėjusius sluoksnius, kuriems reikia gilesnio armavimo ir tvirtos, aukšto stiprumo medžiagos. Drėgnas klimatas arba tiesioginis kontaktas su lietumi reikalauja korozijai atsparių medžiagų, tokių kaip stiklo pluošto ar bazalto pluošto armatūra. Plieninė armatūra tokiomis sąlygomis dažnai surūdija jau po kelerių metų, net su apsaugine danga. Kalbant apie biudžetą: pigiausias sprendimas nėra geriausias. Svarbiu kriterijumi yra ir pastato paskirtis. Gyvenamasis namas reikalauja kitų standartų nei pramoninis ar istorinis pastatas. Medžiaga, kuria jungiama armatūra su siena, lemia visos sistemos ilgaamžiškumą. Per negiliai išgręžtos skylės neišlaikys apkrovos net su tiksliai pasirinkta armatūra. Prieš galutinai apsisprendžiant, rekomenduojama atlikti fasado būklės ekspertizę. Kvalifikuotas specialistas įvertins esamą būklę, nustatys silpniausias vietas ir pasiūlys tinkamiausią armavimo sistemą.
Fasado armavimas yra konstrukcinis pastato išorinių sienų stiprinimo metodas, kai į sienų masyvą ar apdailos sluoksnius integruojami metaliniai, stiklo pluošto ar bazalto pluošto strypai. Išorinis fasado armavimas. Montuojamas ant paruošto fasado paviršiaus. Vidinis fasado armavimas. Integruojamas į patį sienų masyvą statybos etape. Armuoti fasadą būtina keliose situacijose. Renovuojant senus pastatus su susidėvėjusiais sluoksniais, armavimas sustiprina silpnas vietas ir sustabdo tolesnį įtrūkimų plitimą. Fasadai su didelėmis stiklo angomis ir minimalia atraminio karkaso apsauga taip pat negali apsieiti be papildomo sustiprinimo. Be to, kiekvieną kartą, kai pastatas patiria stiprių temperatūros svyravimų, sienų masyvas įsitempia ir atsipalaiduoja. Ir nauji pastatai kartais yra pažeidžiami. Lengvos konstrukcijos fasadai su polistirenu ar plonomis tinko dangomis dažnai reikalauja papildomo sienų armavimo jau po pirmo dešimtmečio. Šis faktas stebina daugelį savininkų, tačiau jis pagrįstas statybos ekspertizių duomenimis.
Svarbu suprasti ir tai, kad fasado armavimas nėra tiesiogiai susijęs su šiluminiu izoliavimu. Jis nesustiprina šiluminių savybių ir nekeičia pastato energetinio efektyvumo. Sėkmingas darbas prasideda nuo teisingų komponentų parinkimo. Drėgnoms vietovėms ir plytų fasadams visada rinkitės nerūdijančias rūšis. Plieninę armatūrą naudokite tik su kokybiška epoksidinės ar cinko apsaugine danga, prieš tai kruopščiai nušlifuotą. Rinkoje taip pat galima rasti mišrių sprendimų: plieninius strypus su stiklo pluošto viršutiniu sluoksniu arba bazalto kompozitą su epoksidine danga. Tokie produktai siūlo didesnį atsparumą, tačiau jų kaina yra atitinkamai aukštesnė. Apsaugos priemonės yra privalomos, o ne rekomenduojamos. Dėvėkite apsauginius akinius, tvirtas pirštines ir uždarą avalynę.
Fasado armavimą galima įgyvendinti trijų etapų tvarka. Kiekvienas reikalauja tikslumo, nes klaidos ankstyvuose etapuose negali būti ištaisytos vėliau be papildomų išlaidų. Pradėkite nuo visiško fasado paviršiaus valymo. Pašalinkite dulkes, pelėsius, senus dažus ir visus atsilupusius tinko sluoksnius. Tuomet, naudodami lazerinį gulsčiuką ir matavimo juostą, pažymėkite horizontaliąsias ir vertikaliąsias linijas. Atstumas tarp strypų svyruoja nuo 15 iki 30 cm, priklausomai nuo fasado apkrovų. Gręžkite skyles kūginiu grąžtu. Prieš montuodami kiekvieną strypą, skylę išvalykite suspaustu oru ar dulkių siurbliu. Likusios dulkių sankaupos silpnina skiedinio sukibimą. Strypus sujunkite tarpusavyje suvirinant arba surišant viela. Patikrinkite, kad visa konstrukcija būtų lygiagreti pagal lygį. Jei naudojote plieninę armatūrą, uždenkite visas atidengtas metalo vietas apsaugine danga prieš tinkuodami. Galutinis paviršius turi būti lygus ir paruoštas tinkavimui ar dažymui.
Net patyrę meistrai kartais daro klaidų, kurių pasekmės pasirodo tik po kelerių metų. Netinkamas atstumas tarp strypų. Kai atstumas viršija 30 cm, fasadas netenka reikiamo standumo. Per sekli gręžimo skylė. Gylis turi būti bent 10 cm. Netinkamai paruoštas skiedinys. Per skystas mišinys neišlaiko strypo vertikalioje padėtyje, o per sausas neįsispaudžia į visas ertmes. Nevalytas paviršius. Dulkių ar senų sluoksnių likučiai neleidžia skiediniui tvirtai sukibti su siena. Prastas jungčių tvirtinimas. Suvirinimo ar vielos surišimo vietos turi atlaikyti tas pačias apkrovas kaip ir pats strypas. Darbų sezoniškumo nepaisymas. Armuoti fasadą žiemos šaltyje yra prasta idėja: skiedinys netinkamai sukietėja, o metaliniai strypai plečiasi ir traukiasi nevienodai su siena. Klaidingai tvarkoma dokumentacija. Prieš pradedant bet kokius armavimo darbus, reikia turėti pastato techninį pasą ir projektinę dokumentaciją. Medžiagų pirkimas be rangovo patarimo. Pasirinktos medžiagos gali neatitikti projektinėse specifikacijose numatytų reikalavimų. Ne visi pastatai reikalauja standartinio armavimo sprendimo. Fasado armavimas čia turi išlaikyti pastato autentiškumą ir nenaikinti originalių konstrukcijų. Virš ir žemiau langų angų būtinai įrenkite horizontalius armatūros diržus. Jie perima apkrovas ir apsaugo architektūriškai jautrią zoną nuo įtrūkimų. Istorinių pastatų sienoms armuoti paprastai netinka cementas, nes jis yra per kietas senesnei plytai ir ją pažeidžia. Vietoj jo naudojamas kalkinis skiedinys, kurio cheminės savybės suderinamos su tradicinėmis statybos medžiagomis. Tinkamai parinktas skiedinys yra toks pat svarbus kaip ir pati armatūra. Standartinį 20-30 cm atstumą tarp strypų čia reikia sumažinti iki 10-15 cm. Tai gerokai padidina konstrukcijos atsparumą virpesiams ir smūgiams. Bet kokie sienų armavimo darbai seisminėse zonose turi būti pagrįsti konstruktoriaus projektu. Seisminiai statybos reikalavimai sparčiai griežtėja visoje Europoje. Kaina svyruoja nuo 15 iki 40 eurų už kvadratinį metrą, priklausomai nuo medžiagų tipo, fasado būklės ir darbų sudėtingumo. Vidutinio dydžio namui darbai trunka nuo trijų iki septynių dienų. Terminą lemia fasado plotas, esamų pažeidimų kiekis ir paruošimo darbų apimtis. Į bet kurią sąmatą įtraukite 15-20 % rezervą: netikėtos ertmės, papildomas gręžimas ar brangesnės medžiagos yra norma, ne išimtis. Renkantis rangovus, palyginkite bent tris pasiūlymus. Atkreipkite dėmesį ne tik į kainą, bet ir į naudojamų medžiagų specifikacijas bei garantijos sąlygas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į darbų sezoniškumą. Pavasario ir rudens periodai yra tinkamiausias laikas: temperatūros svyravimas neženklus, skiedinys džiūsta tolygiai ir sukimba su siena be įtampų. Taip pat pasiteiraukite rangovo apie jo ankstesnius darbus ir galimybę peržiūrėti baigtus objektus. Patikimas rangovas visada sutiks parodyti atliktus fasadų armavimo darbus ir suteiks buvusių klientų kontaktinius duomenis.
Labai svarbu apsibrėžti ir darbų trukmę. Daugeliu atvejų rangovai pateikia per optimistiškas prognozes, o reali trukmė užsitęsia dėl oro sąlygų ar medžiagų laukimo. Fasado armavimas nėra išlaidos, kurias galima atidėti. Pastato silpnosios vietos, kaip ir sveikatos negalios, laikui bėgant tik stiprėja. Prieš pradedant darbus, visada pasikonsultuokite su konstruktoriumi arba patikimu statybos specialistu. Patikrinkite armatūros įtvirtinimo tvirtumą ir skiedinio užpildymo vientisumą vizualiai ir bakstelėjimu. Privaloma turėti pastato techninį pasą ir projektinę dokumentaciją.
OSB plokščių montavimo niuansai
Orientuotų drožlių plokštės (OSB) yra daugiasluoksniai klijuotų presuotų medžio drožlių lakštai. Skirtingai nuo tradicinės medžio drožlių plokštės, drožlės kiekviename OSB sluoksnyje yra orientuotos tam tikra kryptimi, o lustų orientacija sluoksniuose skiriasi, todėl plokštės tampa patvaresnės. OSB plokštės tinka bet kuriai patalpai, įskaitant patalpas su dideliu drėgmės lygiu. Šiuo metu OSB plokštes sparčiai populiarėja statybų ir apdailos srityse dėl savo tvirtumo ir universalumo. Prieš pradedant montuoti OSB plokštes, svarbu suprasti jų tipus ir savybes, kad būtų galima pasirinkti tinkamiausią medžiagą konkrečiam darbui.
OSB plokščių montavimas ant lubų gali būti dvejopas: tiesiai prie lubų arba ant paruošto rėmo. Montavimas tiesiai prie lubų geriausiai tinka medinėms luboms. Prieš montavimą būtina patikrinti lubų lygumą, paviršius paruošti antiseptiku ir antipirenu, o drėgmei esant - dar papildomai apsaugoti hidroizoliaciniu gruntu. OSB plokštes supjaustyti iki reikiamo dydžio ir tvirtinti savisriegiais varžtais arba vinimis kas 40 cm. Jeigu yra būtina, plokštės gali būti priklijuojamos prie lubų specialiais klijais.
Montuojant OSB plokštes ant sienų, galima kloti tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Tarp plokščių bei aplink durų/langų kiaurymes būtina palikti mažiausiai 3 mm tarpelį, kad plokštė galėtų „kvėpuoti“ ir kompensuoti temperatūros bei drėgmės svyravimus. Sienoms rekomenduojama naudoti plokštes ne plonesnes kaip 12 mm storio. Vinys kalamos kas 30 cm į tarpines atramas ir kas 15 cm plokščių sujungimo vietose, išoriniame sienos kampe - kas 10 cm. Tokiu atveju plokštės turi būti pritvirtintos mažiausiai ant dviejų atramų, o sujungimai turi būti ant atramų. “Plaukiojančios” grindys reikalauja papildomo tarpų tarp plokščių ir sienos, kaip minėta aukščiau.
OSB plokščių rūšys ir ypatumai: OSB 2, OSB 3 ir OSB 4. OSB 3 ir OSB 4 plokštės turi būti apsaugotos nuo ilgalaikio vandens poveikio sandėliavimo ir statybų metu. Sumontavus lauke, ant sienų ar stogo, jas reikia apsaugoti nuo kritulių. Ilgai veikiant drėgmei, kraštai gali išsipūsti (OSB 3 iki 15%, OSB 4 iki 12%). Plokštės skirstomos pagal kraštų formą: su lygiais kraštais, su išdroža ir dygiu dviejose kraštinėse, su išdroža ir dygiu visose keturiose. Montuojant plokštes, kurios neturi dygio ir išdrožos, tarpai turi būti 3 mm, kad plokštė galėtų „dirbti“.
OSB plokščių montavimas ant sienų reikalauja 12 mm storio plokščių, tarpai tarp statramsčių 400 mm ar 600 mm, o plotis - ne mažiau 60 cm. Sienų tvirtinimui naudoti 51mm ilgio suktas vinis arba įpjautinės 45-75 mm. Sienų apkalai naudojamas taip pat, o išoriniame kampe - kas 10 cm. Norint papildomai apšiltinti, sienas galima užpildyti akmens vata. OSB plokščių užpildymo ir dekoravimo metodai išsamiai aptariami toliau: dažnai gruntuojama, tinkuojama arba dažoma, naudojamos plėvelės, MDF arba polistiruso plokštės ar net dekoravimas laminatu.
OSB plokščių pagrindas - mediena, aktyviai reaguojanti į drėgmės poveikį. Jei planuojate tinkuoti OSB, svarbu įvertinti galimas rizikas dėl plokščių pagrindo, jų sąveikos su tinko mišiniu ir laipsniškai kilančių įtrūkimų. Paprastai rekomenduojama naudoti cementines plokštes (pvz., Knauf Aquapanel Outdoor) kaip patikimą pagrindą tinkuojamoms fasadų sistemoms. Jei OSB plokštės jau naudojamos, būtina įvertinti jų ilgaamžiškumą ir naudoti tinkinimo bei apsaugos priemones apsaugai nuo drėgmės ir mechaninių pažeidimų. Materialus pasirinkimas tiesiogiai įtakoja konstrukcijos patvarumą bei vizualinį rezultatą.
