Prieš kelias savaites vadovų konferencijoje dalinausi tema apie drąsą ir kaip ją galima treniruoti. Kaip tai įmanoma? Juk drąsa - tai duota (arba ne) asmeninė savybė. Taip, mes dažnai savo aplinkoje matome šaltinių kalbančių apie tai, kad drąsa yra asmenybės savybė, tačiau iš tikrųjų drąsa yra įgūdžių rinkinys.
Brene Brown, sociologijos mokslų daktarė ir tyrėja, vedanti mokymus Forbes 100-uko įmonėms, 20 metų studijavo šią temą, o paskutiniuosius 7-erius tyrinėjo drąsą lyderystėje. Apklausiant tūkstančius dalyvių bei atliekant įvairius tyrimus, rezultatuose ji išskyrė 4 pagrindinius dalykus (kalbant apie drąsą):
- Pažeidžiamumas: Ar suvokiate savo pažeidžiamumą? Ar sugebate išlikti sudėtingose situacijose, kai jos tampa nepatogios ar pasitraukiate iš jų?
- Vertybės: Ar esate tikras kokios jūsų vertybės? Ar gyvenate pagal savo vertybes? Ar pavertėte jas savo elgesiu? Ar žinote, koks jūsų elgesys patvirtina vertybes, o koks joms prieštarauja?
- Drąsus pasitikėjimas: ar sugebate pasitikėti kitais? Ar esate patikimas?
- Mokėjimas atsikelti po nesėkmės, sudužimo - gebėjimas atsikelti ir tęsti kelią po kliūčių.
Pirmiausia svarbu suvokti, kad esu žmogus, o ne „visažinis, visagalis supermenas“, kartais klystantis, kad negaliu būti 100% tikras dėl visų sprendimų, būna, kad nuviliu ar įskaudinu. Nemažai žmonių stengiasi turėti atsakymus į visus klausimus, būti veiklūs, super atsakingi, nepraleisti nieko, kad tik neatsiliktų nuo tendencijų, tėkmės, informacijos srauto, tiesiog stengiasi būti „tobulais“. Tai neretai veda į perfekcionizmą, kuris galiausiai sukelia nepasitenkinimo jausmą savimi („nepakankamai pasistengiau“, „nepavyko pasiekti trokštamo rezultato“, „nebuvau pakankamai pagirtas“ ir kt.). Savęs priėmimas kaip netobulo, tačiau žmogaus, kuris turi tiek stiprybių, tiek ir silpnybių, suteikia ramybės, laisvės, pasitikėjimo jausmą. Pasitikėjimas savimi ir kitais yra vienas svarbiausių dalykų bet kurioje situacijoje.
Pažeidžiamumas ir pasitikėjimas - kaip jie susiję?
Jau įprasta, kad pažeidžiamumas ir pasitikėjimas lyderystės ir psichologijos literatūroje keliauja kartu, mokslininkai pastebi, kad noras būti pažeidžiamu yra viena pagrindinių savybių, kai bandome apibrėžti pasitikėjimą. Mayer ir Rousseau pasitikėjimą tarp lyderio ir sekėjo apibūdina kaip sekėjo norą būti pažeidžiamu, kuris paremtas teigiamu lūkesčiu, kad jo lyderis nepasinaudos jo pažeidžiamumu. Ilgamečiai sociologijos tyrimai parodė, kad patys sėkmingiausi žmonės yra vienas su kitu sujungti: drąsa, tarpusavio ryšiu, gailestingumu ir pažeidžiamumu.
Brene Brown savo TED kalboje „Pažeidžiamumo Jėga“ pabrėžia, kodėl žmonėms reikia pilnai priimti pažeidžiamumą. Ji sako, kad žmonės, kurie turi gilius ryšius su kitais tiki, kad „kas padaro juos pažeidžiamus, padaro juos gražius“.
Kai lyderis jaučiasi pakankamai saugus žengti žingsnį pirmyn ir pasakyti… „Žinot, aš nesu tobulas, nežinau, ką daryti šioje situacijoje, bet pasitikiu jumis ir žinau, kad kartu mes rasime geriausią sprendimą..“ Tai sukuria pasitikėjimo atmosferą kitiems būti autentiškais „aš“. Turime būti autentiškais savimi, kad užmegztume gilų ryšį su kitu žmogumi. Tai taip pat galioja darbiniuose santykiuose.
„Tai, kas padaro mus pažeidžiamus, padaro mus drąsius.“ - Jūratė Jurginytė
Drąsa kaip įgūdis: ketvirtoji dalis
Situacijose, kuriose mums reikia drąsos visada susiduriama su rizika, neužtikrintumu bei jausmų atskleidimu. Dažnai rizika būna ta, kad išsakę tai, kas svarbu žmogui, o ypač, kuris jums brangus, rizikuojate, nes nežinote, kokia bus jo reakcija, nežinote, kokios gali būti jūsų atvirumo pasekmės. Žinote tik tai, kad jūs norite kurti santykius, pasitikėjimą, artumą, kuris būtų neįmanomas vien tik paviršutiniškais juokeliais.
Drąsa reikalinga ne tam, kad pasirodytumėte geresniu ar daugiau išmanančiu, įrodytumėte savo teisingumą, ji reikalinga tam, kad tose situacijose, kurios svarbios komandai, santykiuose, kuriuos norite puoselėti, tikslui, projektui, kuriame norite judėti pirmyn, reikalingas atviras pokalbis. Gebėjimas gerbti šalia esantį, jį išklausyti, priimti skirtingą nuomonę, išgirsti tiesą, kuri yra „neskani“, reikalauja tikrosios drąsos. Kai išdrįstame - augame, kuriame pasitikėjimą, pajaučiame palengvėjimą ir išsilaisviname iš tobulumo spąstų.
Mokėjimas atsikelti - sėkmingi žmonės dažnai elgiasi drąsiai. Jie treniruoji rizikuoti, bet taip pat žino, ką darys, jei nepasiseks. Jie tiki, kad jie gali atsikelti. Tikėjimas yra vienas iš stipriausių savybių, padedančių susidoroti su nesėkmėmis, sudužimais, nusivylimais, netektimis. Kai žinome, kad atsikelsime po nesėkmės, drąsiau ryžtamės tam, ko bijome. Baimes užkrečia, drąsa - taip pat. Drąsos galima ne tik išmokti, ją matuoti, bet ir išmokyti kitus.
Ar teko patirti jausmą, kai žmogus, pavyzdžiui jūsų vadovas, kuris jums labai pasitiki, jus drąsina, o jūs priimate šiuos žodžius su pasitikėjimu ir pats tampate drąsus, ryžtingas, pasiruošęs eiti pirmyn? Tai veikia, todėl svarbu būti tarp žmonių, kuriuos pasitikime, ir būti patikimu, drąsiu, galinčiu drąsos „išmokyti“ kitus savo pavyzdžiu.
Pabaigai, drąsinu kiekvieną praktikuoti keturis minėtus drąsos įgūdžius: suvokti savo pažeidžiamumą, gyventi pagal savo vertybes, drąsiai pasitikėti ir mokėti atsikelti. O jeigu dar nedrąsu, parašykite man, mentorystė padeda! Apie ką jūsų “network’as”? Paklausiau #HRkonferencijos dalyvių. Mentorystė gali paspartinti asmeninį ir profesinį augimą bet kuriame jūsų karjeros etape.
Laisvė, drąsa ir visuomenė: egzistencialistinė perspektyva
Skausmingi išgyvenimai: Kaip jie mus paveikia? Ką jie mums padarė? Grįžti į Lietuvą ir neramios mintys kužda, o kas jei darbo teks ieškoti per ilgai? Nustokime būti žiūrovais ir dalyviais, tapkime nariais, kūrėjais, įgyvendintojais. Pasikeitėm. Greičio pedalas ir aukščiausia pavara suteikia laisvės pojūtį!
Kai Paulius S. pradėjo mane kalbinti šiandien čia prieš jus pasisakyti, mėgindamas užvesti ant kelio, pasiūlė man kalbėti iš savo amžiaus ar kartos perspektyvos. Tarp mano bendraamžių tai - sena nuzulinta giesmė, ir nuzulinome ją mes prieš kokį dešimt metų, kai sėdėdavome filologijos universitete ir filosofuodavome prie alaus. Drąsos tema yra apie gebėjimą būti laisvam žmogui ne tiedem, kas priklauso išoriniams įsitikinimams, bet tuo, kas slypi mūsų pačių viduje.
Kitas įdomus intarpas - Lietuvių kultūroje esame dažnai susieti su tautos istorija, tačiau tikroji laisvė prasideda nuo mūsų vidinių pasirinkimų. Drąsa nėra tik akivaizdus išorinis veiksmas, ji tapo nuolatinė būsena, kuria remiasi gebėjimas atlaikyti nerimą, laikytis savo vertybių ir nekirsti tiesos bei gėrio keliu.
Trumpa Brailio rašto istorija
Drąsos apraiškos: trys pagrindinės kryptys
Pirmoji - smalsumas. Į tiesą kryptingas žmogus nebijo sužinoti ką nors, kas prieštarauja jo tiesai, turi savo nuomonę, bet visada yra pasiruošęs ją pagrįsti ir keisti, jei priešingų argumentų įtikinamumas įtvirtina kitą požiūrį. Antra - sąmoningas pasirinkimas būti autentiškiems, net jeigu tai reiškia nepopuliarią nuomonę. Trečia - gebėjimas atlaikyti destruktyvią kritiką: drąsiai išsakyti nuomonę, bet būti pasiruošus permąstyti savo poziciją, kai įrodyta priešingai.
Drąsos tikrosios formos nėra tik tiesioginės konfrontacijos ar provokuojančių pareiškimų kupinos. Jos kyla iš gebėjimo klausytis, girdėti kitus, atpažinti savo klaidas ir tęsti veiklą, kuri kuria daugiau gerovės visai bendruomenei. Drąsa taip pat yra gebėjimas susidoroti su baimėmis ir būti atspariam pokyčiams - tiek asmeniniams, tiek sociokulturaliniams pasikeitimams.
Vertybių žolynas: identiteto ir bendrojo gėrio paieška
Tiesų ir gėriukų įtvirtinimas visuomenėje neretai pasiekiamas per kalbėjimą apie tautą, kalbą, kultūrą, religiją ir pilietinę atsakomybę. Tačiau šie „tieseliai ir gėriukai“ gali tapti vergija, kai juos naudoti prievarta, siekiant daryti įtaką ar įtarinėti kitus. Tiesa ir gėris turi būti suvokiami kaip universali vertybė, kuri nepriklauso nuo dabartinių nuomonių ar politinių interesų. Drąsa šiandien reiškia gebėjimą būti laisvam nesibiškai priklausomam nuo išorinių įtakų: medijų naratyvų, griovimų ar populistinių šūkių.
Tačiau iššūkis lieka: kaip išugdyti tikrąją drąsą, kuri padeda kurti atvirą dialogą, pagarbą skirtingoms nuomonėms ir atsakomybę už savo sprendimus? Atsakymas slypi nuosekliose praktikoose: pažeidžiamumo priėmimas, gyvenimas pagal savo vertybes, drąsiai pasitikėjimas ir gebėjimas atsikelti po nesėkmių. Tik per šias praktikas galima pasiekti tiek asmeninį, tiek organizacinį augimą.
Drąsa ir kultūros įtaka: ar laisvė statistiškai įmanoma suvaldyti?
Drąsa ir laisvė nėra uždaros sąlygos: jos egzistuoja tik tada, kai žmogus suvokia savo atsakomybę bei galimybes formuoti aplinką. Drąsa negali būti užvaldyta ar įgyta vien tik išoriniais įspūdžiais; ji gyvena žmogaus pasirinkime būti tiesos piligrimu, o ne „tieselių“ ar „gėriukų“ vergijai. Tiesa ir gėris nėra nuosavybė - juos galiu tik tarpusavyje saugoti ir skleisti, bet ne užvaldyti ar nusavinti.
Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis: būti laisvu ar būti vergu to, kas atstovauja „tiesą“ ar „gėrį“ kaip abstrakčiai mantra. Laisvas žmogus nebijo mirties ar ligų, nes aiškiai suvokia, kad gyvybė ir sveikata nėra jo nuosavybė. Šios mintys įkūnija egzistencialistinę mintį, kad laisvė yra dovana ir būtinybė, o drąsa yra jos įrankis.