Savo prigimtimi ir pozityviomis būdo savybėmis Adomas Varnas yra reta mūsų senosios menininkų kartos asmenybė. Jis sunkųjį mūsų tautos prisikėlimo, o taip pat atstatymo metą nebuvo jaunuolis be širdies ir dailininkas be pareigos. Priešingai, jį mes randame visose mūsų gyvenamo momento sukrėtimo valandose, pasirengusį ne tik aptarti, bet ir patį dirbant darbą, kuris tuo metu atrodė būtinas. Užėjus pirmajam pasauliniam karui, dailininkas buvo baigęs meno studijas ir drauge su didele dalimi kitų lietuvių pasitraukė gilyn į Rusiją. Jau 1915 m. mes matome jį organizuojant nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti rinkliavą ir dirbant lėktuvų fabrike, kaip braižytoją. 1918 m. mes susiduriame su Adomu Varnu Vilniuje, kur grįžęs į tėvynę, mokytojauja Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Prisimenant anuometinės Lietuvos inteligentinius išteklius, aišku, kad jisai netelpa gimnazijoje ir imasi organizuoti (1919-1920 m.) Lietuvių Meno Kūrėjų D-ją, kuriai pats pirmininkauja iki 1923 metų. L.M. Tuo pat metu, 1922-23 m., A. Varnas atsiranda Pragoję, kur spausdinami jo pagamintais projektais nepriklausomos Lietuvos popieriniai banknotai - litai. Pagaliau 1924 m. jis pakviečiamas dėstyti į Lietuvos Meno Mokyklą Kaune ir, darant įvairias šios mokyklos reformas, jis išlieka joje nuolatiniu dėstytoju ligi 1940 m. Tačiau čia jo veikla dar nesibaigia. Turėjęs eilę sunkių išgyvenimų per antrą pasaulinį karą, su kritiškiausiais momentais ir beviltiškomis akimirkomis, A. Varnas 1945 m. spalio mėnesį, vienas paskutiniųjų pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus ir arkliais atvyko į Dresdeną. Čia jis išgyveno didįjį miesto bombardavimą, po kurio atsikėlė į Ravensburgą. Kas iš ravensburgiečių nematė ir nepažino Adomo Varno? Kas pirmomis kritiškomis pokarinėmis dienomis matė dailininką su teptuku rankoje? Ne, Varnas pirmas organizuoja Tremtinių Bendruomenę, rūpinasi jų vargais ir Bendruomenei vadovauja iki 1947 metų. Ravensburgo lietuviai, atsidėkodami jam už jo darbą, suorganizavo platų jo 70 m. amžiaus ir 40 m. kūrybinio darbo sukakties minėjimą ir jo tremties kūrinių apžvalginę parodą. Kitą panašų pagerbimą surengė lietuviai dailininkai Freiburge, Taikomosios Dailės Institute. Pirmasis Adomo Varno, kaip dailininko, viešas pasirodymas įvyko 1908 m. sausio mėn. 7 d. Vilniuje, antroje lietuvių dailės parodoje. Po šio pasirodymo dailininkas dalyvavo visose lietuvių dailės parodose Vilniuje. 1911 m. surengė savo vieno kūrinių parodą Zakopanėje, o 1927 m. savo apžvalginę parodą gimtajam Joniškyje. Suprantama, kad Adomas Varnas buvo nuolatinis dalyvis visose meno parodose, rengtose Lietuvoje ir užsieniuose. Vien Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejus Kaune turi įsigijęs apie 50 jo kūrinių. Sunku būtų ir suminėti visas kolekcijas ir privačius asmenis, kurie Adomo Varno kūriniais papuošė savo aplinką. Įdomu, kad ir čia, Amerikoje, ne vienas turi įsigijęs prieškarinio Varno kūrinių, o pirmąjį jo mokyklos darbą yra nusipirkęs ir lig dabar išsaugojęs dr. Tačiau A. Varnas, tarsi nujausdamas gyvenamo laikotarpio netikrumą, o būdamas širdimi ir krauju lietuvis, negalėjo užmerkti akių ir praeiti pro mūsų tautos šimtmetinius kultūros turtus, sukrautus liaudies mene. Čia jis skiriasi nuo eilės savo kolegų dailininkų, kurie, parsinešę daugumoje slavišką bohemą, daug diskutuoja ir sielojasi, bet darbą nudirbti palieka kitiems. A. Varnas prie pastarųjų nepritampa. Jis su foto aparatu ant pečių ir dažais rankose apkeliauja visokiomis priemonėmis visą Lietuvą (jau antru kartu, nes pirmą kartą tai padarė 1908 m. su dail. Adalbertu Staneika) ir nufotografuoja apie 2,300 lietuviškų kryžių, dievukų ir kitos rūšies lietuvių liaudies meno kūrinių. Dalis šių nuotraukų sudėta 1926 m. Gerai pažinęs ir pamilęs lietuvių liaudies meno turtus ir jų meninę vertę, Adomas Varnas drįsta juos parodyti ir užsieniečiui. Jau 1925 m. suorganizuotoje tarptautinėje Monzos parodoje Italijoje, kurią tvarkė Adomas Varnas, lietuvių liaudies menas susilaukė ligi tol negirdėto įvertinimo ir buvo lyginamas su didžiųjų tautų tos rūšies liaudies meno kūriniais. Sis drąsus tuometinis A. Varno žingsnis (nes anuo metu menu Lietuvoje daug kas laikė tik itališko arba vokiško amato saldžius eksportinius dirbinius) nepaprastai daug prisidėjo prie savos, lietuviškosios meno kultūros prikėlimo. Kaip pedagogas, Adomas Varnas Lietuvos Meno Mokykloje ir Kauno Meno Mokykloje buvo labai augštai vertinamas. Tai galime spręsti ir iš jo eitų ten pareigų ir dėstytų dalykų. Adomas Varnas prie savo studentų prieidavo subtiliai, visu atsargumu, nebrukdamas kurie nors meno srovės sampratos, bet dėstydamas visą esminę meno problemą ir liesdamas kiek galint platesnius meno laukus, su meno filosofija imtinai. O filosofuoti jis mėgo ir tebe-mėgsta. Šiuo keliu jis mokė būti ne tik dailininku-techniku, bet ir formavo dailininką-kūrėją. Pats dailininkas yra linkęs savo kūrybą suskirstyti į tris periodus. Pirmasis periodas apima daugiausia 1908-1913 metus. Šiuose darbuose A. Varnas pasireiškia kaip stiprus konstruktyvinio piešinio valdytojas, kokis jis paliko ligi šių dienų. Jo koloritas buvo sodrus, bet santūrus, su romantizmo atspalviu. Tematikoje pamėgęs portretą ir žmogaus psichologinius išgyvenimus, nevengia, sugeba ir gražiai išsprendžia, neretai sunkias, sudėtingas figūrines kompozicijas. Iš šio laikotarpio mes gerai prisimename jo paveikslą „Bangose“, kuris puošė M. K. Čiurlionio galerijos sienas Kaune. Antrasis periodas - jau 1914-1918 m., pirmojo pasaulinio karo laikotarpis. Šiam periodui priklauso žinomi dr. J. Basanavičiaus, Tomo Žilinsko, Martyno Yčo, Jono Jablonskio ir Motulės portretai. Šiuose darbuose Adomas Varnas visiškai atsipalaiduoja nuo romantizmo laikotarpio spalvinės įtakos ir iš buvusių santūrių tonų pereina į linksmesnį bei melsvesnį koloritą. Čia A. Karo laikotarpis nebuvo labai produktyvus, nes nemaža laiko pašvęsta jau minėtam visuomeniniam darbui. Trečiasis periodas - tai Nepriklausomybės 1918-1940 metai. Jam priklauso dekoracijos vaikų teatrui, melodramai „Birutei“ ir Maironio dramai „Vytautas pas kryžiuočius“. Be to, žinomi paveikslai „Vilnius po audros“ ir daug kitų. Iš portretų pažymėtini Vytauto Didižojo, Norus-Naruševičiaus, Mašioto, Kamantauskienės, dr. Staugaičio, Antano Smetonos, Felikso Vaitkaus ir kitų. Šiame laikotarpyje A. Varnas yra padaręs didelio formato figūrinę kompoziciją „Vienuolika meno apaštalų“, kurioje kiek šaržuotai parodė savo kolegas Lietuvos Meno Mokyklos mokytojų posėdyje. Šiame trečiajame periode Adomas Varnas dar labiau išryškina ir praplečia antrojo laikotarpio meninį pasaulį. Kai kurie šio tarpsnio darbai, kaip Vytauto Didžiojo portretas (M. K. Čiurlionio galerijoje) ir eilė kitų peisažų, net iš dalies „Vilnius po audros“, yra stipriai suprastinti ir sudekoratyvinti. Vytauto Didžiojo portretas gerokai primena vitražus. Tokių darbų vėlyvesnėje A. Be čia suminėtų, daugiausia portretinio siužeto kūrinių, dažniausiai didelio formato, A. Varnas visais laikotarpiais, bet šiame priešpaskutiniame ar tik ne gausiausiai, yra padaręs lietuviško peisažo, nevengdamas ir miestų architektūros, kaip Vilniaus ir Kauno. Tiesa, šie peisažai buvo mažesnio formato ir daugeliu atvejau tapyti tiesiogiai iš gamtos. Juose gal ryškiau nei kituos darbuos pasireiškė subtilaus ir atidaus gamtos stebėtojo gabumai. Šie jo kūriniai pasižymi paprastumu ir betarpiškumu. Juose nematyti jokių išryškintų ir akį traukiančių spalvinių efektų, kurie kai kuriems Adomo Varno darbams suteikia tam tikro teatrališko aspekto, ir jie atrodo daugiau padaryti, nei sukurti. Priešingai, šiuose peisažuose jo pasirinkti, neretai žiemos, motyvai, kaip Karmelitų bažnyčia Kaune, savo spalvine gama, plačiu ir užtikrintu teptuko pabraukimu buvo tyros kūrybos perliukai. Adomo Varno kaip tremtinio įnašas, atsižvelgiant į nepakenčiamas darbo sąlygas ir nuotaikas, yra neįtikėtinas. Jis, be kitų darbų, dar rado jėgų ir laiko imtis kūrybos. Šiame laikotarpyje Adomas Varnas siužeto atžvilgiu nesikeičia. Jis, kaip ir anksčiau, su pamėgimu dirba portretus, šaržus, peisažus ir net imasi bei realizuoja savo didįjį sumanymą - istorinę kompoziciją „Mindaugo karūnavimas“. Šio laikotarpio portretuose nėra naujų ieškojimų, - juose lengvai atpažįstami mūsų Varną. Vienuose iš tų portretų, kaip Bernardo Brazdžionio, pradominuoja greičiau Varnas piešėjas, nei tapytojas, nes reljefinė forma nusveria prieš spalvą. Tačiau prel. M. Krupavičiaus portrete pirmauja nuotaika ir spalva, nors skulptūrinės veido formos yra aiškiai respektuotos ir išbaigtos. Šių portretų fonuose yra kiek simbolikos. Forma, piešins ir spalva, su kiek skirtingais patepimais (pvz. kun. Švagždžio portretas), tebėra A. Varno trikampis, kurio rėmų jis nesiryžo laužyti. Pastarosiomis priemonėmis dailininkas buvo patenkintas savo kūrybiniuose siekimuose. Nepasikeitė, arba jis nerado reikalo keisti savo natūralaus piešiniško priėjimo ir prie šaržuojamų savo „aukų“ (pvz. dail. Penčylos portr. Tremtinio laikotarpyje A. Varnas yra nutapęs nemaža peisažų ir miestų vaizdų iš savo gyventų vietovių. Šiuose peisažuose galima jausti mažą vingį nuo įprastos „generalines linijos“. Juose labiau nei ankstyvesniuose darbuose jaučiama spalvine impresionistų įtaka ir kiek paryškintas pointilistų tepimo būdas. Suprantama, kad šiuose darbuose A. Varnas kiek prarado savo turėtą paprastumą ir architektoniką, o spalvos naudai daug kur atsisakė nuo pačios formos. Kai kurie jo tapyti miesto vaizdai Čikagoje (ypatingai potvynis po lietaus pro dailininko langą) yra verti atskirai aptarti. Pastarajame dailininkas su neįprastu spalvų intensyvumu ir turtingumu labai meistriškai užfiksavo Čikagos potvynį, ir šį paveikslą tenka laikyti vienu iš geriausių jo kūrinių tremty. Čia daug sunkiau nusakyti, prie kurios meninės srovės ar jo laikotarpio šį darbą tektų priskirti, bet neabejotinai jis parodo A. Su pasigerėjimu ir nustebimu mes regime didelę A. Varno istorinę kompoziciją (apie 200 figūrų) „Mindaugo karūnavimas“, kurią, rodos, užsakė Šv. Kryžiaus Čikagoje parap. kleb. kun. Šioje kompozicijoje Adomas Varnas nekeičia savo stilistinio veido, o eina jam žinoma ir pamėgta stilistine linkme. Jis formą ir toliau respektuoja, kad šviesa ir šešėlis duotų erdvės konkretumą bei dokumentališkumo įspūdį. Dalyvių veidai ir čia nepraranda savo dekoratyvumo, o piešins neretai talkininkauja pabrėžti formai. Tai ryškiai matyti centrinės Mindaugo karūnavimo scenos figūrų veiduose. Nekyla dvejonių, kad A. Varnas dėjo milžiniškų pastangų šią istorinę sceną priartinti prie realybės. Gražiai išstudijuoti istoriniai kostiumai, o visa lietuviškos architektūros aplinka nedvejotinai nukelia kūrinį į savus namus. Jei visos figūros yra daugiau sukonkretintos, tai pastato sienos, kairinė šviesa ir grindų kilimas skęsta žalsvai melsvų bei rausvų spalvų žaidime - spalvų, kurios daug laisviau šeimininkauja, aiškiai nustumdamos piešinį ir formą į antraeilę paskirtį. Atrodo, kad A. Tokių istorinių paveikslų tapymas pareikalauja iš dailininko ne tik daugybės laiko, gero piešėjo, komponuotojo ir spalvininko kvalifikacijų, bet taip pat kruopštaus istorinio dokumentavimo. Suprantama, kad visas šias savybes talpinti viename asmenyje nelengva, todėl iš dalies ir dėl šios priežasties mūsų šalyje taip mažai šios srities kūrinių. Aišku, kad ši aplinkybė pačią istorinio kūrinio vertę nemažai pakelia. Šiuo darbu Adomas Varnas su kaupu pateisino į jį sudėtą mūsų pasitikėjimą. Iš kitos pusės ypatingai džiugu, kad mūsų didinga praeitis prikeliama iš nebylio kapo šiuo tragišku mūsų tautai metu. Reikšminga, kad šias pastangas finansiškai rėmė mūsų broliai amerikiečiai. Be pagrindinės savo tapytojo profesijos, A. Daugelyje vietų paminėjau, kad jis yra geras piešėjas ir šiuos savo privalumus vykusiai vartoja tapyboje ir grafikoje. Adomo Varno asmenyje glūdi dar vienas didelis ir ligi šiol neaptartas gabumas. Tai šaržas. Norint būti geru šaržuotoju, reikia būti ir geru charakterio stebėtoju, su dideliais piešėjo privalumais. Turėdamas šias dailininko savybes, Adomas Varnas yra šaržuotojas tikrai iš Dievo malonės. Jo šaržai yra gimę iš jo pasimėgimo stebėti žmonių charakterius. Juose A. Varnas yra savitas, natūralus, laisvas ir didelis šio meno kūrėjas. Niekas iki šiol iš lietuvių dailininkų šioje srityje jam neprilygo. Jis yra padaręs daugybę šaržų (apie 200) Tautų Sąjungos posėdžiuose 1932 m. Ženevoje, bet jie pilnai niekur nebuvo paskelbti. Daug laimingesnio likimo susilaukė jo šaržų rinkinys „Ant politikos laktų“, kurį redagavo kan. J. Tumas 1923 m. Pastarasis vaizdžiai pailiustruoja A. Be šaržų ir linijinio piešinio-grafikos, Adomas Varnas yra padaręs vadinamųjų tapybinių arba litografinių piešinių, kuriuose jis kiek suprastinta forma, vaizdžiai, tiksliai ir individualiai davė žmonių portretų. Šios rūšies portretai Adomą Varną parodo kaip sąmoningą piešėją, sugebantį labai natūraliai apvaldyti detales ir išgauti bei perduoti skulptūrinę formą. Iš tokių pažymėtini yra Vytauto Didžiojo, Žemaitės, V. Kaip grafikas Adomas Varnas pradėjo reikštis jau 1913 m. Nepriklausomybę atgavus, mums taip stokojant patyrusių specialistų, Varno asmenyje mes randame jau susiformavusį grafiką, su pilnu techniniu sugebėjimu. Tiesa, anuo metu grafikos menas buvo suprastas pas mus platesne prasme ir „taikomoji grafika“ (kaip plakatas, knygų viršeliai, knygoms antraštės bei užsklandos, pašto ženklai, banknotų projektai, vertybės popieriai ir įvairūs diplomai) tiesiogiai įėjo į grafikos meno sąvoką. Adomas Varnas yra padaręs nemaža antraščių ir užsklandų žurnalams „Barui“ ir „Vairui“. Šie dailininko darbai giminingi M. K. Čiurlionio šios rūšies grafikai. Bemaž dominuojančiu ornamentalu elementu daugelyje A. Varno darbų galima rasti sustilizuotą skrendantį paukštį, arba keletą jų greta, kas sudaro ornamentalinį ritmą. Šių paukščių stilizacija yra dažnai tiek didelė, kad jie darosi abstraktūs. Šiaipjau A. Varnas savoje grafikoje su dideliu pamėgimu vartoja daugybę lietuvių liaudies ornamentų, paimtų iš medinės architektūros ar kryžių. Liaudyje šie ornamentai buvo išpjaustyti iš medžio lentų ir labai suprastinti. Šiais ornamentais buvo papuošti pirmosios laidos Lietuvos popieriniai pinigai, kaip 5, 10, 50 ir 100 litų, kurie buvo A. Meniškai nemažiau vertingi ir A. Varno sukurtieji pašto ženklai, kaip Seimo minėjimo (5 ženklų serija), Lietuvos pripažinimo de jure (12 ženklų serija), dr. J. Basanavičiaus mirties minėjimo, Vytauto Didžiojo 500 m. sukakties minėjimo, kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio serijos. Šiuose darbuose A. Iš iliustruotų knygų bene pagrindinis sukaktuvininko veikalas bus jo iliustracijos Antano Smetonos knygai „Pasakyta parašyta“. Visą Adomo Varno kūrybą būtų galima pavadinti konkretizmu. Konkreta, reljefinga ir išstudijuota forma, neretai kaip skulptoriaus iškalta iš akmens, nebuvo išleista iš akių visą sukaktuvininko kūrybos kelią ir laikotarpius. Ši forma, pagal dailininko siekimus ir laikotarpius, kiek keičiasi savo stilistinėmis savybėmis, kartais savo pagrindinį vaidmenį užleisdama kitai seseriai - spalvai. Pastarasis, pagal kuriamojo objekto reikalą, ...
Adomas Varnas (1879-1979) - tapytojas, grafikas, scenografas, pedagogas, dailės gyvenimo organizatorius, kritikas. Gimė 1879 m. sausio 1 d. Joniškyje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, buvo įstojęs į Kauno dvasinę seminariją. 1899 m. išvyko į Peterburgą, lankė A. Štiglico dailės bei Dailės skatinimo draugijos mokyklas. 1903 m. įstojo į Krokuvos dailės akademiją, mokėsi pas F. Cinką, J. Stanislavskį. Remiamas JAV lietuvių 1905-1907 m. studijavo Ženevos aukštojoje dailės mokykloje. 1909-1913 m. gyveno Galicijoje, Zakopanėje. 1912 m. Zakopanėje ir 1913 m. Poznanėje surengtos jo kūrybos parodos. Kūryba buvo eksponuojama ir pirmosiose lietuvių dailės parodose. 1918 m. apsigyveno Vilniuje, aktyviai dalyvavo vietos lietuvių meniniame ir kultūriniame gyvenime. A. Varnas - vienas Lietuvių meno kūrėjų draugijos organizatorių (1920), kurį laiką ėjo pirmininko pareigas. 1923 m. pradėjo dirbti Kauno meno mokykloje, vadovavo tapybos studijai. Domėjosi ir rinko liaudies meną, 1926 m. parengė dviejų dalių albumą „Lietuvos kryžiai“. Sukūrė plakatų, pašto ženklų, lito banknoto projektų, išleido šaržų rinkinį „Ant politikos laktų“ (1922). Tapyboje dominuoja portretai, peizažai, sukūrė istorinės, religinės tematikos kompozicijų („Mindaugo vainikavimas“, 1955; „Marijos apsireiškimas Šiluvoje“, 1957). 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, kurį laiką gyveno Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Čikagoje, ten 1979 m. liepos 19 d. ir mirė.