Kad neprasilenktų tarp daugybės čia šurmuliuojančių žmonių, skiriantieji pasimatymą pasirenka konkrečią vietą: suoliuką prie varpinės bokšto, Gedimino paminklą, o jeigu lyja ar sninga, siūloma susitikti po Katedros portiku. Tai yra - už kolonų, ten, kur stovi didelės išraiškingos skulptūros. Skulptūrų Katedros išorėje tikrai gausu. Architektas Laurynas Gucevičius (1753-1798), projektuodamas Katedros pastatą, jos, kaip svarbiausios Lietuvos šventovės reikšmę, pabrėžė daugybe skulptūrų.
Dalis jų pastatyta dar architektui gyvam esant, kitos atsirado vėliau. Į Gedimino prospektą Arkikatedra žvelgia didingu dorėninio orderio portiku, kurį remia šešios kolonos. Už jų esančioje sienoje abipus portalo yra keturios nišos, kuriose stovi monumentalios evangelistų statulos. Kiekvienas evangelijos skelbėjas pavaizduotas su jam būdingu atributo. Dešinėje portalo pusėje matome šv. Luko su jaučiu prie kojų ir šv. Jono su plunksna dešinėje rankoje. Prie jo kojų tupi evangelisto Jono erelis. Kairėje portiko pusėje stovi evangelistas Matas su savo pagalbininku angelu ir šv. Morkus su sparnuotu liūtu šalia. Vakarinio fasado koplyčių nišose dar yra patriarcho Abraomo ir Mozės statulos.
Abraomas rankoje laiko peilį, o Mozė - Dievo įsakymų plokštes. Visos šešios barokinės skulptūros pasižymi individualia išraiška, dvasingumu. Stambioms herojiškoms figūroms barokišką judrumą suteikia meistriškai sukurti drabužiai, draperijos, jų krentančios klostės. Šitas didingas skulptūras sukūrė italų dailininkas Romos Šv. Luko akademijos profesorius Tommaso Righi (1727-1802). Italijoje pagarsėjęs meistrą į Vilnių 1784 m. pakvietė vyskupas Ignotas Masalskis, kuris tuo laiku statėsi rūmus Verkiuose.
TLRighi 1784-1785 m. sukūrė Verkių centrinių rūmų portiko horeljefus ir rūmų galuose buvusių antstatų frizų bareljefus. Pavaizdavo apaštalų veiklą. Vėliau iki 1791 m. italų skulptorius dirbo prie pagal L.Gucevičiaus projektą perstatomos Katedros. Be minėtų skulptūrų T.Righi nulipdė visus Katedros vakariniame fasade esančius horeljefus. Portiko sienoje virš nišų su evangelistų skulptūromis yra penkios horeljefinės beveik trijų metrų aukščio plokštės, kuriose pavaizduotos apaštalų veiklos scenos. Didžiausioje, kone šešių metrų ilgio, vidurinėje horeljefinėje plokštėje buvo pavaizduotas pamokslą sakantis šv. Petras. Portiko timpano reljefo kompozicijos centre matome prie aukuro suklupusius žmones - Nojaus aukojimą dėkojant Dievui už išsigelbėjimą nuo tvano.
Visos skulptūros ir reljefai atlikti iš stiuko - baroko epochos pamėgta technika. Kaip rašė Vladas Drėma, T.Righi pirmiausia nulipdydavo mažus eskizus iš molio, o grubiausias vietas mūravo ir čerių laužu, paskui taisydavo ant pastolių. Taip skulptūros derėdavo su Katedros masteliais, papildydamos klasicizmo architektūrą. Dėl frontono skulptūrų buvo kilę ginčų tarp istorikų: vieni tvirtino, kad jos buvo L.Gucevičiaus gyvam esant, kiti - kad jų nebuvo jo projekte.
Nugriovė šventųjų statulas. XIX a. rusifikacijos metu skulptūros liko neliestos tik tol, kol sovietų valdžia pradėjo vykdyti valymą. 1950 metais buvo nugriautos ant Katedros stogo buvusios trijų šventųjų skulptūros, pirmąją naktį nuversta šv. Stanislovo statula; kitoms dviem skulptūroms pritrūko jėgos, tad buvo nugriautos vėliau. Vilniečiai buvo sukrėsti šito vandališko darbo. Kokį įspūdį praeiviams darė aikštėje besivoliojančios skulptūrų duženos, aprašė rašytojai. Beveik keturiasdešimt metų Katedrą su frontono skulptūromis galėjome pamatyti tiktai senose nuotraukose ir atvirukuose.
1989 metais buvo priimtas sprendimas atstatyti šias šventųjų skulptūras. Atkurtos skulptūros yra iš Šv.Kazimiero bažnyčios, o jų forma - kopijos. Atkūrimo darbus atliko skulptorius Stanislovas Kuzma, laikantis formų ir dydžių tikslumo. Tačiau jos neturi nieko bendro su L.Gucevičiumi ar T.Righi. Įrengiant Šv.Nikolajaus soborą, apkaltins išlikusius interjerus. Šoninės galerijos su skulptūromis nuo aikštės ir sodo pusės XIX a. pabaigoje buvo atitvertos metalinėmis tvorelėmis. Pietinio šono galerijoje stovi septyni Lietuvos didžiųjų kunigaikščių statulos, kurias XVIII a. pradžioje kurti angelai galėjo atstovauti kai kurioms tautoms.
1993 m. rugsėjo 4 d. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje ir pradėjo apaštališkąjį vizitą. 1996 m. Vilniaus pilių direkcija atstatė skulptūras ant Katedros fasado (skulptorius Stanislovas Kuzma). Nuo 1993 metų katedros fasado portiko skulptūros įkrito į Didžiojo gotų laikotarpio amžių, tačiau jų istoriografija buvo perrašoma: 1997 m. kairėje fasado nišoje atsirado Abraomo figūra, rankoje turinti peilį, o dešinėje - Mozės skulptūra su spinduliais. Mozė pavaizduotas su spinduliais, kyša.
Atkūrimo svarba ir kultūrinė reikšmė
Skulptūros ant Arkikatedros fasado yra ne tik dekoras, bet ir istorijos liudininkai, pasakantys apie baroko skulptūros ir klasicizmo architektūros santykį Vilniuje. Dėl jų išlikimo ir atkūrimo miestas išlaiko derinį tarp šventovės architektūrinio mastelio ir tikslios istorinės ikonografijos. Viešas pasakojimas apie šias figūras skatina susimąstyti apie Lietuvos kultūros paveldą ir jo apsaugą ateities kartoms.
Turinio santrauka
- Katedros frontone stovi šešios evangelistų skulptūros ir jų ikonografija su atitinkamais atributais.
- Portiko horeljefai vaizduoja apaštalų veiklas; centre - šv. Petras, o šventieji Abraomas ir Mozė matomi vakariniame fasade.
- Tommaso Righi užbaigė skulptūrinį sodą Vilniuje, o L.Gucevičius - portiką bei bendrą fasado kompoziciją.
- XX a. viduryje skulptūros buvo nugriautos sovietmečiu ir vėliau atkurtos pagal senąsias kopijas.
Pastabos apie techniką ir stilistiką
Visos skulptūros ir reljefai atlikti iš stiuko - šiai technikai būdingos lengvumo ir švelnios barokinės plastikos elementai, kuriuos sujungia su klasicizmu architektūroje. Draperijos ir klostės suteikia skulptūroms monumentalumo ir gyvumo, suderinto su katedros masteliu.