Žiema baigiasi taip ir neprasidėjusi. Kurtiniai jau lankosi tuoktavietėse, tai šen, tai ten pasigirsta tetervinų paburbenimas, čaižūs kurapkų balsai. Pats metas pradėti vištinių paukščių paieškas. Įprastai vištiniai paukščiai yra aktyviausi baigiantis kovui ir balandžio mėnesį, tačiau esant tokiems šiltiems orams, tuoktuvės apogėjų gali pasiekti anksčiau. Tetervinai atkunta ir baigiantis vasarai - jau rugpjūčio mėnesį vėl pasigirsta jų tuoktuvių balsai, kurie kartais girdimi net iki gruodžio mėnesio. Rudenį galima girdėti ir švilpaujančias jerubes ar teksinčius kurtinius. Aptikti vištinius paukščius padeda toli sklindantys kai kurių jų tuoktuvių balsai. Ankstyvo rytmečio rimtyje iš toliausiai girdimas tetervinų turnyrų šurmulys, o vakaro sutemose aiškiai girdėti kurapkos džeržgimas ar putpelės putpeliavimas. Tylesni ir sunkiau išgirstami yra kurtinio ar jerubės tuoktuvių balsai. Tačiau tai net nebūtina, nes vištiniai paukščiai yra sėslūs. Pakanka juos pamatyti ar aptikti jų veiklos požymius - pėdsakus, smėlio „vonias“, plunksnas, išmatas, kad įsitikintum juos čia gyvenant. Vištinių paukščių tuoktuvių balsų geriausiai klausytis esant ramiam ir giedriam orui. Tokias išvykas patartina rengti ryte vieną valandą iki saulėtekio ir dvi valandas po saulės patekėjimo, o vakare - vieną valandą iki saulėlydžio ir vieną valandą saulei nusileidus. Jerubės gali būti aktyvios visą dieną. Tetervinų patartina ieškoti didesnėse kirtavietėse ir laukymėse, pamiškėse ar paraistėse. Putpelės ir kurapkos yra atviro kraštovaizdžio sparnuočiai, todėl jų dairytis ir klausytis vertėtų atviruose laukuose ir pievose. Mišrūs miškai su eglių priemaiša ar gryni eglynai jerubėms yra tinkamiausiomis buveinėmis.
Žvyrė ir jos įrašai: apie rūšį, buveines ir statusą Lietuvoje
Žvyrė arba paprastoji žvyrė, poparza, baltasis tetervinas (lot. Lagopus lagopus, angl. Willow Grouse, Red Grouse) - tetervininių šeimos vištinis paukštis. Lietuvoje žvyrė įrašyta į raudą 1992 m. ir nuo tada turėjo 0 (Ex) kategoriją. Paprastoji žvyrė yra kiek didesnė už paprastąją jerubę, o didesni patinai beveik prilygsta eurazinių tetervinų patelėms. Paprastosios žvyrės kūno ilgis 37-42 cm, sparnų plotis 55-66 cm, svoris 405-795 g. Patinai ir patelės dydžiu beveik nesiskiria. Plunksnų spalva kinta metų laikui: patinai dažniausiai raudonai rudi su tamsiomis dėmelėmis, patelės - gelsvai rudos su tamsesnėmis dėmėmis. Žiemą plunksnos tampa baltos, išskyrus juodą uodegą su dviem baltomis vidurinėmis plunksnomis. Per metus patinai šeriasi 4 kartus, patelės - 3 kartus. Veisimosi laikotarpis prasideda pavasarį, kai pelkėse nutirpsta sniegas. Tuoktuvių vietos ir lizdavietės dažnai išlieka pastovios. Lizdus suka ant žemės. Paprastai deda 5-12 kiaušinių, retai - iki 20. Peri 21-22 dienas. Išsiritę jaunikliai jau 9-10 dieną pradeda skraidyti, o 14-15 dienų amžiaus skraido laisvai. Pilnai užauga iki rugpjūčio mėnesio. Rudenį paprastosios žvyrės sukuria būrius ir žiemoja. Tai sėsli ir klajojanti tundrų, miškų-tundrų bei stepių rūšis.
Žvyrės pėdsakai ir apsauga: ar Lietuvoje liko rezervų?
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu. Paprastosios žvyrės populiacija Lietuvoje, jei dar egzistuoja, yra nestabili. 2019 m. laikotarpyje Lietuvoje gyveno vos 9-12 suaugusių individų. Per pastaruosius 20 metų stebėti tik 2-6 individo būreliai. Kitais duomenimis, perinčių paukščių šalyje neaptikta nuo XX a. vidurio, tačiau pavieniai individai pastaraisiais dešimtmečiais vis dar buvo pastebėti rytinėje Lietuvos dalyje. Tikėtina, kad paukščiai čia negyvena nuolat, o tik retkarčiais atklysta iš Baltarusijos ar Latvijos aukštapelkių, kuriose peri. Paprastosios žvyrės buvo pastebėta Švenčionių ir Rokiškio r. Paplitusi šiauriniuose Eurazijos regionuose nuo Britų salų vakaruose iki Beringo sąsiaurio rytuose. Pietinėje arealo dalyje pasiekia Mongoliją, Baltarusiją ir Lietuvą. Pagrindinės grėsmės - plėšrūnų spaudimas ir buveinių nykimas. Žiemos pradžioje balti paukščiai tampa lengvai pastebimi plėšrūnams (vištvanagiai, kiaunės, lapės). Nedidelis individų skaičius riboja populiacijos augimą. XX a. praeityje dvi atskiros populiacijos išnyko dėl aukštapelkių durpių kasimo. Registruotis.
Balso įrašai ir žmonių entuziazmas: išsiugdę kolekcionierių įgūdžiai
Žvyrės balsai Lietuvos paukščių balsų rinkinyje rodomi įvairių rūšių balsus įrašantiems entuziastams. Čia rasite visų paukščių balsų įrašus, įrašytus zoologo Jarek Matusiak. Įrašų galima klausytis čia ar parsisiųsti.
Kokybiški įrašai ir kovos su triukšmu: iššūkiai gamtos įrašų metu
Intensyvių darbų metu triukšmas yra didžiausias trukdys. Gamtos ramybę dažnai kenkia miškuose ūžimas ir technika. Gamtos garsų įrašinėtojas stengiasi minimaliuoti pašalinius garsus, todėl keliauja vienas su gerais mikrofonais. Įrašymui reikalingi paraboliniai, ilgi „patrankos“ tipo mikrofonai ir daugiau skirtingo kryptingumo įrangos. Taip pat būtinas įrašymo įrenginys su mažatriukšminiu stiprintuvu, laidai, kad mikrofonai būtų susieti su įrašymo aparatu. Pradžia dažnai būna kone meditacija gamtoje: „tai pirmiausia atsipalaidavimas nuo kasdienybės“.
Netikėtumai ir atradimai: kurtinių balsų medžioklė
Kurtinių balsų įrašai kartais baigiasi nesėkmėmis: paukštis gali nedainuoti ar neatkristi į tuoktavietę. Trejus metus užtruko kurtinių „medžioklė“: tik trečiasis bandymas atnešė kokybišką įrašą, kovas ir plazdėjimo garsų akcentus. Pirmą kartą šių paukščių Vidmantas ieškojo prie Čepkelių raisto: teko bristi per pelkę, bet nepastūmus paukščius. Gamtos garsų įrašinėtojas pasakoja, jog būtina būti nekreipiant dėmesio į paukščių įspėjimo signalus ir būti tyliai, kad paukštis nesudrumstėtų. Iš viso trejo kartą kurti įrašą tolimesniuose miškuose ir girininkijose, kol rado pagerėjusių rezultatų. Dainavos girioje įrašai atnešė ne tik kurtinių balsų, bet ir kitų retų paukščių balsų atradimą: amalinį strazdą ir mėlyngurklę.
Garsų pasaulio gidas: kokie paukščiai skamba ypatingai įdomiai
Plačiausiai girdimi giesmės iš Lakštingalos, sodinės nendrinukės ir kitų paukščių. Lakštingalos balsas kartais tampa košmariškai skardus nakties metu, o sodinės nendrinukės giesmė - melodinga ir daugybe frazių. Garsų įrašai leidžia atskirti skirtingų paukščių balsus ir suprasti jų tarpusavio bendravimą: patinėliai vilioja pateles, o kiti balsai signalizuoja pavojų. Tyrimai rodo, kad garsų klausymas mažina stresą ir skatina atsipalaidavimą. Mokslininkai pastebi, jog miestui prisitaikę paukščiai gieda garsiau, kad perimtų miesto triukšmą. Garsų pamėgdžiojimas gali būti terapinis, ugdyti kantrybę ir skaitmeninį ir žinių įgijimą gamtoje.
Naujos plokštelės ir ateities planai
Šiais metais pasirodė kompaktinė plokštelė „Dainuojantys paukščiai“, kurioje V. Blažio balsai derinami su Dainiaus Pulausko muzika. Autorius planuoja dar daugiau leidinių apie Lietuvos gamtos garsus ir tikisi rasti rėmėją plokštelių leidybai, ypač susitelkti į Žuvinto rezervatą, Nemuno delta ir Biržų girias.