Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje (toliau ES), siekiant uždrausti naudoti pavojingas medžiagas, gyvsidabrio termometrai į rinką negali būti tiekiami nuo 2009 m., tačiau nemažai gyventojų vis dar juos naudoja. Taip pat gyvsidabrio mes gauname ir iš kitur, dažnai net nesusimąstydami apie tai. Nors dauguma žmonių mano, kad gyvsidabris jiems pavojingas tik įkvėpus jo garų, pavyzdžiui, kai sudaužomas termometras, tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad didžiausią gyvsidabrio kiekį žmonės gauna valgydami jūros gėrybes ir žuvį, sužvejotą užterštuose vandenyse.
Į aplinką, įskaitant upes, jūras ir kitus vandens telkinius, didžioji dalis gyvsidabrio patenka su dantų amalgamomis, t. y. dantų plombavimui skirtomis medžiagomis, kurių apie 50 proc. Specialistai primena, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, laipsniškai siekiama išvis atsisakyti tokių praeityje itin populiarių dantų plombų su gyvsidjoiniu naudojimo. Vis dėlto, turimi duomenys, anot specialistų, kelia susirūpinimą - plombos su gyvsidabrimi vis dar naudojamos. Laipsniškai atsisakant dantų amalgamos naudojimo, galiausiai mažėtų į aplinką išmetamo gyvsidabrio kiekiai, o tai neabejotinai turėtų vis didesnę teigiamą įtaką aplinkai ir kiekvieno mūsų sveikatai.
Didžioji gyvsidabrio dalis į paviršinius vandenis patenka su užterštomis nuotekomis, o jūros augalai, pavyzdžiui, dumbliai, šį gyvsidabrį sugeria. Tada žuvys valgo dumblius ir sugeria juose esantį gyvsidabrį. Didesnę riziką apsinuodyti gyvsidabriu turi maži vaikai, taip pat nėščiosios arba planuojančios pastoti moterys bei krūtimi maitinančiosios. Kaip rodo duomenys, gyvsidabreris gali būti lengvai perduodamas nėščios motinos per kraują vaisiui arba su pienu kūdikiui, maitinant krūtimi.
Žmonija gyvsidabrį naudoja daugiau kaip 3 000 metų. Šis metalas jau senovėje buvo žinomas Kinijoje, Egipte, Tibete ir kt. Senovėje buvo tikima, kad jis stiprina sveikatą, pailgina gyvenimo trukmę. Ilgą laiką buvo manoma, kad metalinis gyvsidabris (Hg°) aplinkoje nekinta ir yra stabilus, todėl su gyvsidabrio atliekomis buvo elgiamasi neatsakingai. Jos buvo užkasamos į žemę, išmetamos į kanalizaciją ar net į vandens telkinius. Tačiau paaiškėjo, kad metalinis gyvsidabrus, patekęs į aplinką, sudaro įvairius junginius. Dirvoje metalinis gyvsidabris (veikiant mikroflorai) sudaro gyvsidabrio druskas. Šio elemento kitimo procesai vyksta ir vandenyje. Veikiant bakterijoms susidaro gyvsidabrio junginiai, kurie yra tirpūs ir vandenyje, ir riebaluose. Gyvsidabris aplinkoje gali būti grynas arba junginiuose.
Šiaurės Atlanto vandenyse atlikus žuvų tyrimus nustatyta, kad jų raumenyse yra nuo 60 iki 620 μg/kg, o labai užterštuose vandenyse žuvys sukaupia net iki 3,7 mg/kg gyvsidabrio. Italijos mokslininkai tyrė gyvsidabrį Viduržemio jūros pakrantės žuvyse. Didžiausi kiekiai rasti tunų - iki 0,82 mg/kg. Tyrimais įrodyta, kad žuvų raumenyse Hg susikaupia daugiau negu kepenyse ar inkstuose. Išaiškėjus žuvų užteršimo lygiui, įvairiose šalyse buvo pradėti nuolatiniai ne tik žuvų, bet ir kitų maisto produktų tyrimai, daugumai produktų nustatyti leistini gyvsidabrio kiekiai. Žinoma, kad žuvys gali sukaupti gyvsidabrio net iki 3 000 kartų daugiau negu jo yra vandenyje. Gyvsidabrio kiekiai priklauso nuo žuvies amžiaus ir vandens užterštumo.
Lietuvoje (Europos Komisijos reglamentas Nr. 1881) didžiausios leistinos gyvsidabrio koncentracijos numatomos tik žuvų produktams. Rečiau vartojamoms jūrinėms žuvims (ryklių, eršketų, Atlanto uotų ir kt.) šiuo metu DLK yra 1,0 mg/kg. Gyvsidabrio toksiškumas priklauso nuo to, kokie junginiai (organiniai ar neorganiniai) patenka į žmogaus organizmą. Gyvsidabrio rezorbcija organizme ir jo pašalinimas taip pat susiję su chemine junginių formule. Gyvsidabrį, esantį neorganiniuose netirpiuose junginiuose, organizmas rezorbuoja tik iki 2-15 proc., o organiniuose junginiuose - iki 90-95 proc. Patekęs į organizmą gyvsidabris šalinamas per inkstus, virškinamąjį traktą, prakaitą. Pašalinimo pusperiodis t0,5 yra apie 70 parų. Teigiama, kad suaugusio žmogaus organizme yra apie 10 mg susikaupusio gyvsidabrio. Neigiamas poveikis patekus gyvsidabriui į žmogaus organizmą susidaro dėl to, kad gyvsidabris jungiasi su baltymuose esančiomis -SH grupėmis. Susidarius šiems junginiams pasikeičia baltymų savybės, inaktyvuojami fermentai, gali būti pažeista net DNR struktūra. Yra žinoma, kad į žmogaus organizmą patekęs metalinis gyvsidabris pavojaus nesukelia, nes iš virškinamojo trakto labai sunkiai rezorbuojasi ir nepakitęs per virškinamąjį traktą pašalinamas. Tačiau garuojantis gyvsidabris yra itin pavojingas: į plaučius patekęs garai rezorbuojami beveik 100 proc., o suaugusiųjų organizme rodikliai gali būti sunkiai toleruojami.
Juose esantis gyvsidabris, patekęs į žmogaus plaučius, rezorbuojamas beveik 100 proc. Gyvsidabrio garai gali sukelti ūminį ir lėtinį apsinuodijimą. Maisto produktuose gali būti organinių ir neorganinių gyvsidabrio junginių. Neorganiniuose junginiuose esančio gyvsidabrio toksiškumą lemia junginių tirpumas. Tirpūs junginiai (gyvsidabrio druskos) yra daug pavojingesni už netirpius. Kai kurie gyvsidabrio junginiai, HgCl2, jau nuo senovės buvo žinomi kaip stiprūs nuodai. Gyvsidabrio chloridas paveikia inkstus ir virškinamąjį traktą, tirpina skrandžio sieneles, sukelia vėmimą, labai aštrius skausmus, kurie baigiasi mirtimi. Labai sunkius apsinuodijimus sukelia organiniai gyvsidabrio junginiai. Organiniuose junginiuose esantis gyvsidabris žmogaus organizme paplinta po visus organus, tačiau daugiausia susikaupia galvos smegenyse, pažeidžia nervų sistemą. Taip pat kaupiasi kraujo eritrocituose.
Žinomos apsinuodijimo epidemijos vartojant grūdinius gaminius (duoną), miltus, paruoštus iš grūdų, apdorotų fungicidais, kurių sudėtyje buvo organinio gyvsidabrio. Dar didesni pavojai kyla vartojant žuvies produktus. Tokie apsinuodijimai dažni Japonijoje. Pirmas žinomas gyventojų apsinuodijimas įvyko 1953 m., netoli Minamatos įlankos esančiame žvejų kaimelyje. Apsinuodijimo priežastis buvo gamyklos nutekamieji vandenys, patenkantys į Minamatos įlanką. Nutekamuosiuose vandenyse buvo gyvsidabrio oksido, kuris vandenyje virto metilgyvsidabriu. Apsinuodijimus sukėlė maistui vartojamos žuvys, kurių raumenyse buvo dideli metilgyvsidabrio kiekiai. Žuvyse nustatyta 2-20 mg/kg gyvsidabrio. Apsinuodijimus sukėlė keli tūkstančiai gyventojų, dalis jų mirė. Organiniai gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose, todėl lengvai pereina biologines membranas. Organinis gyvsidabris pasiekia besivystantį embrioną ir jį pažeidžia. Nustatyta, kad embrionui jis daug pavojingesnis negu gimusiam kūdikiui ar beaugančiam vaikui. Vaikai, kurių organizmas dar iki gimimo yra apnuodytas organiniu gyvsidabrio, dažnai serga Minamatos liga (tokių atvejų žinoma Japonijoje, Pakistane, Irake). Apsinuodijus gyvsidabriu sutrinka vaikų vystymasis ir psichika.
Prie Minamatos įlankos esančiame kaimelyje apsinuodijimo laikotarpiu 6 proc. Pastaruoju metu didelį susirūpinimą kelia apsinuodijimai metilgyvsidabriu. Šis junginys susidaro dėl jūrų ir ežerų dugne besivystančių bakterijų, kurios neorganinį gyvsidabrį paverčia į organinį metilgyvsidabrį. Vidutiniškai žuvų raumenyse yra tik apie 0,4 mg/kg metilgyvsidabrio, tačiau kartais didelių žuvų raumenyse nustatoma daugiau negu 5,0 mg/kg. Kūdikių besilaukiančioms motinoms, maitinančioms ir planuojančioms susilaukti kūdikio moterims rekomenduojama tuną valgyti ne dažniau kaip du kartus per savaitę. Tokios pat rekomendacijos taikytinos ir vaikų mitybai. Pagal Europos Komisijos reglamentą Nr. 1881 leistinas per savaitę į organizmą patenkančio gyvsidabrio kiekis gali būti iki 1,6 μg/kg kūno svorio. Manoma, kad 90 proc. leistino kiekio sudaro metilgyvsidabris, sukauptas žuvyse ir kituose jūros produktuose.
EWG 2023 m. paskelbė “Nešvarų dešimtuką”. Sunkieji metalai dažniausiai kaupiasi kepenyse, inkstuose, smegenyse ir kauluose. Pirmosios priežastys - toksinai lengvai pradeda kauptis dėl sutrikusio virškinimo; jei tai trunka ilgai, toksinai absorbuojasi ir kaupiasi silpnos vietos organizme. Stipri virškinimo sistema yra mūsų sveikatos pagrindas. Omega-3 riebalai ir skaidulos gali padėti detoksikuoti gaubtinę žarną ir sumažinti uždegimą. Maisto produktuose, kurių sudėtyje yra alfa lipoinės rūgšties, randama medžiagų, kurios natūraliai mūsų organizme gaminamos nedideliais kiekiais (pvz., žirniai, briuselio kopūstai, brokoliai, špinatai, ryžių sėlenos). Vaisiai ir daržovės, kuriuose gausu pektino, gali padidinti šlapimą išsiskiriančio švino kiekį net iki 132 procentų. Šiaurės Dakotos universitete Nicholʼas Ralstonʼas teigia, kad selenui būdingas apsauginis poveikis - šis elementas gali surišti gyvsidabrį. Jei organizme pakanka seleno, jis gali apsaugoti smegenis nuo kenksmingo gyvsidabrio poveikio. Mokslininkai linkę sutikti, kad seleno poreikis yra 100-125 mikrogramai per dieną. Kadangi skirtingose šalyse seleno kiekis dirvožemyje ir vandenyje skiriasi, paprastai sudėtinga gauti tokį kiekį tik iš maisto. Vienas iš būdų užtikrinti pakankamą seleno kiekį - vartoti papildus. Natūralios seleno mielės yra geriausiai biologiškai įsisavinamo seleno šaltinis.
Mūsų organizmas yra sudėtinga, kompleksinė laboratorija. Įvairių cheminių elementų, įskaitant ir metalus, pusiausvyra gali lemti ne tik gerą savijautą, bet ir įvairias ligas ar sutrikimus. Ne išimtis - negalavimai, kuriuos mes įpratę sieti su psichika. Pavyzdžiui, ūmi ar nemotyvuota agresija, depresija, nuolatinis nuovargis, demencija, Parkinsono liga, Alzhaimeris ir net toks vis dar paslaptingas sutrikimas kaip autizmas. Ketvirtą dešimtmetį sunkiaisiais metalais apsinuodijusius pacientus gydanti Lietuvoje žinoma toksikologė habil. dr. Marija Ramanauskaitė galėtų papasakoti ne vieną istoriją. Jos mokslo darbai irgi patvirtina: daugybė negalavimų, o ypač tie, kurių kilmė kitų specializacijų gydytojams nėra aiški, gali sukelti į organizmą patekusios toksinės medžiagos.
„Tai buvo sąvartyno tvarkymo darbai. Po mėnesio vaikinui ėmė labai skaudėti galvą. Namo grįžo labai piktas, nuolat įsiveldavo į muštynes. Teko net iškviesti psichiatrinės įstaigos brigadą, kad mušeiką suvaldytų. Tačiau ten medikai jį gydyti atsisakė: ne jų pacientas. Galiausiai vaikino kraujyje buvo nustatyta labai didelis gyvsidabrio kiekis, jam paskirtas gydymas“, - pasakoja habil. dr. M. Ramanauskaitė. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad sąvartynai, į kuriuos dėl žmonių neatsakingumo ar neišmanymo patenka daug pavojingųjų atliekų, gali tapti ne vieno negalavimo priežastimi. „Čia gali būti įvairiausių nuodingų medžiagų - asbesto, gyvsidabrio ir visokių kitų dalykų. Besikaupiantys organuose sunkieji metalai pažeidžia šių organų struktūras. Dėl to gali būti imituojami lėtinių somatinių ligų klinikiniai vaizdai, kurie tampa įvairių ligų kaukėmis. Galvos svaigimas, pykinimas, rankų drebėjimas, koordinacijos sutrikimas, nuovargis gali sukelti įtarimą, kad ligonis apsinuodijo metalais. Jei žmogus be aiškios priežasties suserga depresija, jam gydytoja irgi rekomenduoja išsitirti metalų kiekį organizme. Nes intoksikacija metalais irgi gali būti susirgimo priežastis.
Lengvai apsinuodijus švinu, žmogų pykina, skauda arba spaudžia galvą, gali išryškėti depresijai būdingų simptomų, tačiau šiuo atveju aplinkoje dominuoja garų ir kontaktinio poveikio rizika. 40 proc. jų pradėjo slinkti plaukai. Dažniausiai jie skundžiasi dėl sutrikusio širdies ritmo, kraujospūdžio, oro trūkumo, todėl pirmiausia patenka pas kardiologą, kuris neradęs ligos nukreipia pas neuropatologą.
Besidomintiems, kaip apsaugoti save ir savo šeimą, svarbu žinoti, kad priimant sprendimus dėl gyvsidabrio ir kitų sunkųjų metalų rizikos, būtina atkreipti dėmesį į organinių ir neorganinių gyvsidabrio junginių skirtumus, jų rezorbcijos greitį ir toksiškumo šaltinius. Taip pat būtina laikytis tinkamo atliekų tvarkymo ir mažinti gyvsidabrio plitimo į aplinką riziką, kad ateityje būtų mažiau galimų apsinuodijimų tiek suaugusiems, tiek vaikams.
Aplinkos poveikis žmogaus sveikatai
- Žuvyse metilgyvsidabris kaupiasi didelis, ypač didelių žuvų raumenyse gali būti daugiau nei 5 mg/kg.
- Organiniai gyvsidabrio junginiai yra daug toksiškesni embrionui ir nervų sistemai.
- Selenas gali turėti apsauginį poveikį nuo gyvsidabrio, o jo poreikis siekia 100-125 μg per dieną.
- Metalo apsinuodijimai dažnai pasitaiko profesinėse grupėse, kur dirbama su gyvsidabrio įranga ar užterštomis statybų ir atliekų vietomis.
Turėsime toliau dėmesio skirti dar kelis aspektus: arsenas - pavojinga medžiaga, auglintų poveikis sveikatai, aliuminis ir jo galimas toksinis poveikis. Arsenas, kaip ir gyvsidabris, gali būti organiniu ar neorganiniu pavidalu, o jo toksinis poveikis priklauso nuo cheminės formos ir suvartojimo būdo. Tyrimai rodo, kad ilgesnis arsenos poveikis gali lemti odos, plaučių ir kitų organų pažeidimus, o kai kuriais atvejais net vėžio riziką. Aliuminis, nors dažnai laikomas netoksišku, gali kauptis ir kai kuriais atvejais turėti įtakos nervų sistemai, ypač jautriems asmenims ar ilgą laiką ekspozicijai, esant didelėms koncentracijoms.
Žmonijos patirtis rodo, kad profilaktika ir švarios, tausios aplinkos kūrimas yra vienas svarbiausių kelių išvengti šių toksinų žalingo poveikio. Tarp priemonių - atsisakyti gyvsidabrio plombų, mažinti gyvsidabrio įsiskverbimą į aplinką, stebėti maisto grandinę, ypač žuvies produktus, ir skatinti saugų atliekų tvarkymą. Lėtiniai apsinuodijimai sunkiaisiais metais gali pasireikšti per daugelį metų, todėl nuoseklus stebėjimas, edukacija ir sveikos gyvensenos praktikos yra būtinos siekiant išvengti ilgalaikės žalos.
tags: #zmogui #pavojingi #elementai #kaip #arsenas #gyvsidabris