Žinduolių salėje sistematiškai išdėstyta apie 280 Lietuvos ir kitų pasaulio kraštų vandens ir sausumos žinduolių rūšių. Tai - 350 iškamšų, 3 muliažai, 23 kaukolės. Eksponuojama apie 90 proc. Muziejus didžiuojasi turėdamas pačius primityviausius žinduolius - trumpasnapę echidną ir ančiasnapį. Gausu Pietų Amerikoje gyvenančių šarvuočių, tinginių, skruzdėdų ir kt. eksponatų, parvežtų prof. T. 55 eksponuojamų žinduolių rūšys įtrauktos į Tarptautinę raudonąją knygą: gepardas, Amūro tigras, baltasis lokys, snieginis leopardas, didžioji skruzdėda, orangutanas ir kt.
Žinduoliai kaip vystymosi ir organizacijos pamatas
Žinduoliai, arba žvėrys (lot. Mammalia) - stuburinių gyvūnų klasė, kurioje yra iš viso apie 5416 žinduolių rūšių. Į Lietuvos Raudonąją knygą yra įrašytos 23 žinduolių rūšys. Manoma, kad žinduoliai išsivystė iš cinodontų triaso periodo pabaigoje. Jūros periode atsirado pantoterijai (išmirė Kreidos periode), iš kurių kilo tikrieji žvėrys (lot. Theria).
Kūno sandara ir plaukuotumas
Žinduolių kūną dengia odos epidermio darinys - plaukai. Plauką sudaro stiebas (lot. scapus) ir panirusi į odą šaknis (lot. radix). Šaknis yra plauko maišelyje. Žinduolių kailis yra iš nevienodų plaukų. Ilgesni ir storesni plaukai vadinami akuotais, trumpesni ir garbanoti - vilnaplaukiais. Šių plaukų visuma sudaro pavilnę, kuri saugo kūną nuo nepalankių temperatūros svyravimų. Stori akuotai vadinami šeriais. Labai stori šeriai gali virsti kietais ir aštriais spygliais. Aktyviems naktiniams žinduoliams labai svarbūs stangrūs lytėjimo plaukai - vibrisės. Jose išsidėsčiusios nedidelėmis grupelėmis ant lūpų (ūsai), taip pat virš akių. Plaukai nuolat auga, todėl kailis periodiškai keičiamas. Žiemą jis yra tankesnis, vasarą plonesnis.
Skeleto ir judėjimo ypatumai
Žinduoliai turi 7 kaklo (žirafa taip pat), 12-14 krūtinės, 5-7 juosmens (šuns - 6), 3-46 uodegos slankstelius. Kaukolės dėžė stambi, joje kai kurie kaulai suaugo. Žinduolių kojos prigludusios po liemeniu, o ne išžergtos kaip roplių. Dėl to judesiai greiti ir grakštūs. Dėl tokio kaulų funkcionavimo pagrindiniu pečių juostos kaulu tampa mentė. Išnyksta varnakauliai (juos turi tik kloakiniai), o greitai bėgiojančių - ir raktikauliai (plėšrieji, kanopiniai). Dubuo uždaras iš apačios ir sudarytas iš klubakaulių, gaktikaulių ir sėdynkaulių. Tipiški žinduoliai vaikščioja keturiomis, eidami remiasi visomis letenomis ir turi po 5 pirštus. Daugelio laipiojančių žinduolių pirmasis pirštas atsilenkia. Nemaža dalis žinduolių dalį pirštų yra praradę, pvz. neporakanopiai turi tik vieną pirštą.
Kūno struktūros ypatybės vystytiems gyvūnams
Rausikų kojos būna labai raumeningos ir trumpos, su stipriais nagais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparniai turi skraidomąją plėvę, kuri yra tarp pailgėjusių pirštų. Daugumos žinduolių stipriai išsivystę nugaros, galūnių ir jų juostų raumenys. Žinduolių medžiagų apykaita greita, todėl jie turi intensyviai kvėpuoti. Visa jų kvėpavimo sistema tokio pat plano kaip ir žmogaus. Krūtinės srityje esanti ilga trachėja šakojasi į porą bronchų, kurie dar keletą kartų šakojasi iki smulkių bronchiolių, o šių galuose susiformuoja plonos pūslelės - alveolės. Kvėpavimo takuose išsivysto gerklų kremzlės, susidariusios iš antrojo ir trečiojo žiauninių lankų. Čia yra balso stygos. Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai nesikerta, o širdyje nuosekliai pereina vienas į kitą. Širdis - iš keturių kamerų. Yra tik kairysis aortos lankas. Žinduolių kūno temperatūra pastovi, nors ji keliais laipsniais žemesnė, negu paukščių. Žinduoliams būdingi antriniai (metanefriniai) inkstai. Inkstas - pupelės formos, iš vidinio įdubusio šono išeina šlapimtakis, pro čia taip pat išeina ir įeina kraujagyslės. Inksto žievė kompaktiška, joje gausu Malpigijaus kūnelių (nefronų), nuo kurių Baumano kapsulėmis prasideda vingiuoti šlapimo kanalėliai. Tokių kanalėlių inkste yra apie 2 milijonus. Perpjauta inksto šerdis yra vienos arba daugelio piramidžių formos.
Reprodukcinė ir endokrininė sistemos
Žinduoliai, išskyrus ančiasnapius ir echidnas, kloakos neturi. Sėklidės - porinės, ovalios formos organai. Prie kiekvienos sėklidės yra jos prielipas, sudarytas iš vingiuotų sėklinių kanalėlių. Daugelio žinduolių sėklidės kirkšnių srityje sudaro kabantį kapšą. Tai būdinga kanopiniams, plėšriesiems ir primatams. Į sėklatakus atsiveria įvairios liaukos. Pažymėtina graužikų porinė pūslinė liauka. Urogenitalinio kanalo pradžioje atsiveria priešinė liauka. Jos išskyros atskiedžia sėklą ir sudaro šarminę terpę. Kopuliacijos organo (varpos) apačioje yra urogenitalinis kanalas, kurio viršuje ir šonuose susiformuoja akytkūniai. Kiaušidės - porinės. Žinduolių jos labai mažos, slypi pilvo ertmėje už inkstų, šalia gimdos. Subrendusios kiaušialąstės slenka 2 pakitusiais Miulerio latakais, kurie prasideda prie kiaušidės plačiu piltuvu. Pradinė latako dalis panaši į siaurą vingiuotą vamzdį. Galinė Miulerio latako dalis virtusi makštimi, kuri, kaip ir šlapimkanalis, atsiveria į makšties prieangį. Kloakinių žinduolių abu Miulerio latakai atskirai atsiveria į kloaką. Sterblinių patelės neturi kloakos, tačiau yra dvi makštys, kurių priekinės dalys labai sustorėjusios į trumpą neporinę kišenę. Į ją atsiveria dvi gimdos.
Įvadas į tyrimo kontekstą ir vietinės žinduolių įvairovės
Šiuo metu Lietuvoje aptinkamos 68 žinduolių rūšys. Žinduoliai - įdomi ir įvairi gyvūnų grupė, kurioje skirtingos savybės atspindi adaptacijas į skirtingas gyvenimo sąlygas. Didelę reikšmę turi skirtingi reprodukciniai ir morfologiniai bruožai, kurie leidžia žinduoliams gyventi tiek žemėje, tiek vandenyje, tiek ore.
Retrospektyva apie Didelphodon vorax
Didelphodon vorax gyveno vėlyvojoje Mezozojaus eroje - prieš 66-69 mln. metų, tik jo žandikaulių sukandimo jėgai neprilygsta jokio šiandien gyvenančio ar išnykusio žinduolio sukandimas. Šis padarėlis galėjo maitintis tiek augalais, tiek gyvūnais - ir netgi medžiojo mažus dinozaurus. Tyrinėtojai nuskenavo surastus gyvūno kaulus ir sukūrė jo kaukolės modelį, kuris padėjo paskaičiuoti žandikaulių jėgą. Dėl didelio įtempto sąkandžio jis turėjo iltis, būdingas kačių šeimos atstovams bei hienoms, o tai leido perkirpti audinius iki kaulų. Dietos pobūdį lemia žymės ant dantų, rodančios tiek augalinę, tiek gyvūninę mitybą, taip pat moliuskus ir vėžiagyvius. Tyrinėtojai mano, kad Didelphodon vorax galėjo maitintis įvairia mityba ir užsiimti keletą veiklų vienu metu.
- Tyrimų duomenys rodo, kad Didelphodon vorax turi išskirtinai galingą žandikaulio jėgą lyginant su kitais to laikotarpio žinduoliais.
- Tyrimai atskleidė, kad padaras galėjo perkirpti audinius iki kaulų bei naudoti iltis kaip medžiotojo ginklą.
- Dieta apima augalus, gyvūnus, moliuskus ir vėžiagyvius, taip pat vabzdžius ir kirmėles.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Rodyti diskusiją (22)